Paieška Papės gamtos parke

Papės gamtos parke

Lidija UMBRASIENĖ

Palanga

 

Nuo Palangos pravažiavus Būtingę, čia pat siena su Latvija. Stovi tušti muitinės pastatai, tik užrašas žymi, kad už pakelto šlagbaumo jau kita respublika. Asfaltuotas kelias tuščias. Prie kryžkelės į Rucavą pasukame jūros link. Rodyklė rodo, kad iki Papės – 9 km žvyrkeliu. Neprivažiavus gyvenvietės – didelis Gamtos parko stendas. Šalia jo lentinis takas veda per ežero nendrynus namelio „ant vištos kojelės“ link. Nendriniu stogeliu apvali medinė trobelė – paukščių stebykla.

Kartą, atvykus prie Papės ežero, teko gelbėti retą geninių būrio paukštį – pilkąją meletą. Prakapojusi stebyklos stogelio nendres, paukštė įskrido į namelio vidų, o atgal kelio neberado. Blaškėsi ant langų. Jai grėsė lėta bado mirtis. Paimta į rankas meleta pradėjo rėkti, o paleista, dar tebešaukdama nuskrido į mišką. Kitą kartą iš šio „kalėjimo“ išlaisvinome zyles.

Nuo stebyklos atsiveria vaizdas į didžiulį, plačiais nendrių sąžalynais išmargintą Papės ežerą. (Jo plotas beveik 3 tūkstančiai hektarų – daugiau kaip 2 kartus didesnis už Platelių ežerą.) Ilgis - 8,5 km, plotis - 3,2km, vidutinis gylis - tik 0,3m. Tai Latvijoje arčiausiai jūros, tik už 1 km, tyvuliuojantis lagūninis gėlo vandens telkinys.

Pasakojama, kad ežeras skrido iš Karklės keistai papsėdamas „pap, pap, pap“. Atspėjus jo vardą „Papė“, nusileido į dabartinę vietą. Nuo ežero kilo ir kaimo pavadinimas.

Pavasarį ežero nendrynuose galima išgirsti monotoniškai čirpiant nendrinį žiogelį, bumsint didįjį baublį, pamatyti nendrynų slapukę plovinę vištelę, ūsuotąją zylę, lizdus tikrinančią nendrinę lingę, išdidžiai plaukiančią geltonsnapę giesmininkę gulbę, dreifuojantį ausuotojo krago lizdą. Paežerės pievose peri pilkosios žąsys, Baltijos šalyse retos meldinės nendrinukės, kreksi griežlės. Senų gluosnių drevėse įsikuria margaplunksniai paukščiai - kukučiai.

Baltijos pajūriu tęsiasi didysis paukščių migracijos kelias iš Skandinavijos, Rytų Europos, Šiaurės Rusijos iki žiemaviečių Vakarų Europoje ir tolimoje Afrikoje. Tuo metu paežerės pievose susirenka iki 1000 didžiųjų kuolingų, baltakakčių, pilkųjų ir želmeninių žąsų, o ežere juoduoja laukių būriai, plauko įvairių rūšių antys.

Nuo 1966-ųjų Papėje įkurta ornitologinė stotis, kurios darbuotojai stebi išskrendančius sparnuočius, žieduoja paukščius ir šikšnosparnius. Pasak latvių ornitologų, siauru paukščių migracijos koridoriumi tarp jūros ir ežero per sezoną praskrenda daugiau nei milijonas sparnuočių.

1999 m. į Papės pievas buvo atvežti pirmieji laukiniai arkliai - tarpanai, o 2004 m. – taurai ir stumbrai. Baltijos šalyse viduramžiais gyvenusius pilkus tamsiais karčiais laukinius arklius vykdant selekciją stengėsi atkurti lenkų profesorius Vitelani. Per daugelį kartų jie prisitaikė gyventi gamtoje.

Laukinės karvės – taurai tamsiai rudos spalvos, smailėjančiais į viršų užriestais ilgais ragais. Manoma, kad Europoje jie dar gyveno XVII a., o tarpanai išnyko XVIII-XIX a. sandūroje. 1930 m. vokiečių mokslininkai broliai Hekai sumanė atkurti taurus iš įvairių šalių galvijų, turinčių taurų požymių. Stambūs žolėdžiai gyvūnai gyvena grupėmis. Artėjant šalčiams sukaupia riebalų sluoksnį, keičia plaukų dangą į tankesnę. Žiemą minta šakelėmis, nendrėmis, medžių žieve, gilėmis ir išgyvena be žmonių pagalbos. Besiganydami galvijai neleidžia pievoms apaugti nendrėmis, krūmais ir medžiais.

Ežero pakraščiuose aptinkami reti Raudonosios knygos augalai – šakotoji ratainytė, raudonoji bei dėmėtoji gegūnės, pelkinis skiautalūpis, o gamtos parkui priklausančioje Nidos aukštapelkėje – mažalapė saulašarė, liūninė viksva, dvilapis purvuolis. Latvijoje ypatingai saugoma užpelkėjusių pievų retenybė – pajūrinis sotvaras. Tik Papės apylinkėse, kur auga laukiniai česnakai, sutinkamas retas naktinis drugys – česnakinis pelėdgalvis.

Turtingas bioįvairove Papės gamtos parkas priklauso Europinės reikšmės saugomoms teritorijoms „Natura 2000“.   

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"