Paieška „Mūsų kiškis – kaip baronas“

„Mūsų kiškis – kaip baronas“

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Taip sakydavo Švenčionių rajono Gramackų kaimo žmonės. Tas kaimas – prie pat Labanoro girios. O jei jau pasakojimas apie tą girią – tai būtinai iš pokalbio su geru pažįstamu gamtininku ir medžiotoju Jonu Jakseboga.

Štai ir dabar jis paskambino ir tarė: nebėr mūsų barono. Ne čigonų barono, o kiškio, kuris buvo lyg baronas – didelis ir savimi pasitikintis. Pirmą kartą jį pamatė dar mažą kiškutį apleistoje žemės ūkio technikos dykroje. Tada bevažiuojant keliuku anūkė šūktelėjo – seneli, žiūrėk, kažkas per kelią bėga.

Sustojo, pažiūrėjo – kiškutis, dar visai mažas, kaip du kumšteliai. Ten ir paliko. Paskiau vis sutikdavo, matė, kaip jis auga. Augo gerai, sveikas kaip ridikas. Ir kaimo žmonės pradėjo vadinti „mūsų kiškiu“. Mat vėliau įprato pašuoliuoti, tupinėti prie pat tvorų, šalia kelio ar takučio. Nors žmonių labai arti neprisileisdavo, bet ir neskuosdavo už horizonto linijos lyg akis išdegęs.

Kiškiui sekėsi. Aplink – daug lapių, kiaunių, bet išvengė jų dantų. Tik, va, daugiau kiškių čia neatsirado. Buvo nuspręsta – patinas. Na, ir pagal ūgį, stambumą toks atrodė.

Prabėgo ketveri metai. Ir štai neseniai Jonas Jakseboga su kaimynu vaikštinėjo po šio miškelį, rankiojo drebules, kurias galima nukirsti, kad stirnoms būtų ką pagraužti, o paskiau – ir malkoms. Kaimynas ir sako: atrodo, nebėr mūsų barono. Buvo iš miesto svečiai atvažiavę, siauruoju užpustytu keliuku grįžinėjo namo ir stuktelėjo kiškį. Mirtinai.

Jonas Jakseboga apėjo visus pakraščius ieškodamas stambių barono pėdų. Neberado. Kaimui liūdna – nebeturi savo kiškio.

Užtat turi nedidelį būrelį stirnų, kurioms ir buvo kertamos drebulės. Jos irgi glaustosi arčiau kaimo. Čia ramiau, pagal nerašytą susitarimą jų neliečia medžiotojai. Medžiotojų stirnos ganosi giliau miške, kur Jonas Jakseboga turi ir prižiūri tvarkingą šėryklą.

Netyčia paklausiau, ką labiau mėgsta – šieną ar dobiliukus? Atsakė – nustojome žaisti su tais šieneliais ir dobiliukais. Pilame grūdų. Kai užkramto – joks šaltis nebaisus. Labai kaloringas pašaras.

O kiškio istorija tuo, atrodo, nesibaigė. Mat barono valdose neseniai Jono Jaksebogos anūkėlė matė mažesnį kiškį. Ir pranešė – mūsų kiškis susirado žmoną. Gal sulauksime vaikučių?

O ką žinai? Jei jie pasirodytų, būtų kaip tik velykiniai kiškučiai...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"