Paieška Alšio didžioji kelionė...

Alšio didžioji kelionė...

... ir pasivaikščiojimai po sostinės Žvėryną

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Prie mūsų raitelių jis prisijungė Baltarusijoje, netoli sienos, ties Alšėnų pilimi.

Nemaža tokių laksto po kaimus ir aplink kaimus, kartais gerų rankų pamaitinami, dažniausiai – tenkindamiesi tuo, ką diena davė. Pavyzdžiui, nuo pavasario iki rudens tikra gėrybė – laukų pelės, pelėnai.

Panašaus likimo buvo ir Alšis. Tą vardą parinko raiteliai, jodami Vytauto keliais Juodosios jūros link. Alšėnai –Alšis.

Draugiškas šuo greitai pritapo. Jis buvo nereiklus: svarbiausia, šalin neginė žmonės, nekeikė, nespardė; pamaitindavo stovyklos stalo likučiais; be to, buvo didysis tikslas – prižiūrėti žirgus, saugoti stovyklą.

... Dabar, kai jis tupi šalia, mėginu atspėti, kokių giminių kraujas į tą širdukę susiliejo. Matau vokiečių aviganio bruožų, matau skaliko ar didžiaūgio paukštinio šuns potėpių. Kas čia beatspės, su kuo jo prosenelė, močiutė ar mamytė meilės reikalus aptarinėjo...

Bet genuose liko vyraujanti aviganio gaida. Kai arkliai būdavo pririšami pasiganyti, jis akylai žiūrėdavo, ar koks prašalaitis prie jų nesiartina, ar kuris nenutrūko ir neatsiskyrė nuo bandos. Kai kelyje pasitaikydavo palaidų karvių būrelis – gindavo šalin nuo savosios, tai yra raitelių „bandos“.

Nors ir nereikšmingas, bet būdo ypatumus rodantis dalykas nutiko prieš žygio pabaigą. Nutrūko stambiausia kumelė Bomba. Nesileido sugaunama. Alšiui tai labai nepatiko – grubus bandos taisyklių pažeidimas. Bet dantimis kibdamas į uodegą Alšis Bombą taip nuvargino, kad ši paklusniai leidosi pagaunama ir akimis lyg sakė:

- Darykite su manimi ką norite, tik apginkite nuo to lojančio kvailio...

Prityrusio veterinaro A. Kučinsko nuomone, Alšiui ne daugiau kaip ketveri penkeri metai. Vien tik kaulai, sausgyslės ir raumenys. Jėga didžiulė, nors iš šono žiūrėdamas taip nepasakysi. Įsitikinau išėjęs pasivaikščioti Neries pakrantėmis.

Bet ir ta jėga vargu ar būtų padėjusi, užpuolus sunkiai ligai. Bėgdamas su raiteliais ir kasdien sukardamas bent 50 kilometrų, Alšis lygiai taip pat kasdien prisirinkdavo po kelias dešimtis naujų erkių. Viena, matyt, turėjo užkratą, sukelianti babeziozę – šunims, taip pat galvijams labai pavojingą susirgimą. Statistika rodo, kad trečdalis galvijų, susirgusių babezioze, negydomi žūsta.

Kai Alšį visai apleido jėgos, iš ryto jis vis dar mėgindavo keltis, stotis ant kojų ir lydėti savo saugomą šeimą kelionėje. Deja, vos žengęs porą žingsnių sukniubdavo. Paskiau nė galvos pakelti nebegalėdavo, tik inkšdavo, girdėdamas išjojančius raitelius. Tada žmonės pakeldavo Alšio galvą, kad bent pamatytų, jog jo šeima gyva, keliauja toliau...

Vėliau žygio dalyviai nebeslėpė – dėl Alšio likimo jau buvo apnikusios juodžiausios mintys. Bet konsultacijos su Lietuvos veterinarijos specialistais, vaistai, kurių gana netikėtai ir greitai pavyko gauti Ukrainoje, taip pat lašelinė padėjo.

Žodžiu, laukinukas vėl greit atgavo jėgas ir nubėgo su raiteliais, džiugiai šokinėjo Juodosios jūros paplūdimyje, bet į vandenį nenorėjo bristi. Kad visi žygio dalyviai būtų lygūs – pabraidę po Juodąją jūrą, - Alšį teko imti ant rankų, nunešti gilyn – tegul visu kūnu pajunta jūros vandenį.

... Ir štai dabar Alšis pas mus. Laikinai. Kol Pakruojo dvare bus įrengtas erdvus voljeras. Ten jis matys ir žirgus, gal net bėgios su jais po pievą. Manau, jog prie Alšio voljero bus koks užrašas, pranešantis dvaro lankytojams, koks šuo čia gyvena. Pats mintyse jį jau pavadinau: „Nacionalinė vertybė“.

Juokai juokais, bet maždaug nuo pusės žygio daugeliui žmonių labiau rūpėjo Alšis nei raiteliai. Tą rodo interneto pokalbiai. Logika paprasta - žmonės kaip nors išsisuks, o štai Alšis pats vienas – vargu. Be to, jis jau lyg ir žygio simbolis, lyg kokio senovės Alšios kunigaikščio, lydėjusio Vytautą, reinkarnacija...

Kažkokia politinė figūra, girdėjau, save ir į save panašius pavadino „Nacionaline vertybe“. Nesiginčiju, gal taip ir yra. Tačiau nė kiek neabejoju, jog šiandien suteikiant tokią nominaciją nugalėtų Alšis.

... O manajam šuneliui Bušui atrodo visai kitaip. Alšis tupi iš vienos pusės, Bušas, tas aptukęs taksiukas, - iš kitos. Alšis jam kelia nerimą, o gal net tylią neapykantą. Bušas greit sumetė, jog svečiui skiriama nemaža dėmesio, todėl ryžtingai atėmė jo kaulą ir nusinešė į savo kampą. Aršiu lojimu parodė ir rodo, jog Alšio glostyti ar kitaip rodyti meilius ženklus mes neturime teisės. Išdavystė!

Tikrai. Atsivelka kažkoks šunpalaikis ir drįsta atimti man priklausančią išskirtinę karališkąją padėtį... Nacionalinė vertybė? Spjaut man ant tų nacionalinių vertybių!

Taip galvoja Bušas.

O Alšis – labai kultūringas. Nors Bušas nė cyptelėti nespėtų, jokios agresijos nerodo. Glaudžiasi tame kampe, kurį jam Bušas nurodė. Nors ir laukinukas, namuose stebėtinai švarus, kantriai laukia, kol išeisime pasivaikščioti, nors paskiau matau – reikalai rimtai buvo prispyrę.

Jis nemėgsta asfalto, šaligatvių ir nupjautos vejos. Ten jam neįdomu. O štai paupių šabakštynuose ir krūmynuose – lyg savo šaly. Taip pat nemėgsta pieniškų dešrelių bei specialaus šunų ėdesio. Koks nors kaulas su mėsgaliu – visai kitas dalykas. O jei dar kas nors liko nuo pietų stalo, nesvarbu kas, - puikumėlis. Pagalvojau – o juk taip gyvendavo visi mūsų kaimų ir miestelių šunys.

... Prie šaltinėlio sutikau pagyvenusį vyriškį. Pakalbėjome apie pasisekusį žygį prie Juodosios jūros. Klausiu, ar buvo įdomu, kaip klojasi Alšiui?

- Įdomu. Tik aš ne šunininkas, nežinau, ar pasveiko. Gal jūros nebepasiekė?

Rodau į Alšį.

- Labai panašus, - sako žmogus. - Gal čia koks iš alšinių?

- Ne, alšinių veislės nėra. Čia tikrasis Alšis.

Žmogus apstulbsta. Atsitokėjęs sako:

- Niekada nebūčiau patikėjęs, jog gyvą pamatysiu! Jam reikia skirti kokį svarbų apdovanojimą. Juk parodose būna medaliai. O čia dalykas daug rimtesnis.

- Tai mums taip atrodo. Visiems šunims į tuos medalius ir diplomus  - nusispjaut. Lygiai taip ir Alšiui.

Taip pasakęs, čia pat pagaunu save, jog ir man svarbu, kad šalia eina Alšis. Pažįstami šunininkai, vedžiojantys savo augintinius, aikčioja ir rankomis suploja, nuoširdžiai džiaugiasi, gavę paglostyti Alšį. Ypač vaikai. Ir šiaip žmonės, neturintys šunų, bet sužinoję, su kuo vaikštau, išsyk šypsosi, kalbina, kad tik galėtų prie Alšio pritūpti, už ausies pakasyti.

Nuo Alšio atsiradimo dienos mano akcijos tarp Žvėryno paupių vaikštinėtojų smarkiai pakilo...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"