Paieška Kelio pabaiga

Kelio pabaiga

 

Daugelis mėgstame lankytis įvairiausiuose nekropoliuose, jausdami šviesų liūdesį. Ir dar kapinės, kaip sako protingi žmonės, yra vieta, kurioje „daugelis nežinomųjų susilygina su nedaugeliu žinomųjų“. Greta ilsisi garsus mokslininkas ir batsiuvys, gausybę apdovanojimų už karo žygius pelnęs generolas ir taurelę mėgdavęs pakilnoti kiemsargis. Kapinių, kaip ir žmonių, įvairiausių esama. Visų neišvardinsime, tad atgręžkime žvilgsnį į tas, kurias pasaulis išties laiko išskirtinėmis.

 

Pačios brangiausios pasaulio kapinės

 

Tai – žydų kapinės Jeruzalės Alyvų kalne; čia laidojami tik patys garsiausi rabinai, o paprastiems mirtingiesiems kaina už Amžinojo poilsio vietą čia siekia apie milijoną dolerių. Nuo šių kapinių atsiveria puiki vieta į Senąjį miestą ir Aukso vartus, sultono Suleimano pastatytus XVI amžiuje vietoj senovinių šio miesto vartų. Išlikusi senovinė vartų arka yra musulmonų užmūryta: mat, kaip teigia žydai, būtent pro šią arką turįs į Jeruzalę įžengti Gelbėtojas. Tačiau musulmonai šiuo atžvilgiu bejėgiai: visose monoteistinėse religijose šis įėjimas laikomas Dieviškuoju. Judėjai tiki, jog kada nors akmens mūrai subyrės, atidengdami praėjimą pro arką, o palaidotieji  Alyvų kalne pirmieji prisikels ir stos prieš Dievo teismą.

 

Karinės ir valstybinės kapinės

 

Lygios vienodų kapų eilės, griežti paminklai, paskutinis karių paradas. Šios rūšies kapinių pavyzdys – amerikiečių nacionalinės kapinės Arlingtone – labiausiai žinomos iš daugiau kaip šimto nacionalinių JAV kapinių. Čia ilsisi daugiau kaip 240–ies tūkstančių kareivių palaikai, pradedant nuo žuvusiųjų kovose už šalies nepriklausomybę ir kare tarp Šiaurės ir Pietų. Prie Nežinomojo Kareivio kapo (tiksliau, kareivių kapo, juk čia guli ir Pirmojo, ir Antrojo pasaulinių, ir kitų karų bevardės aukos) nuo 1936 metų nuolat budi garbės sargyba, o ant Džono Kenedžio ir jo žmonos Džeki kapo nuolat liepsnoja Amžinoji ugnis.

Be civilių kapų Arlingtone vis dėlto neapsieita: čia paskutinį prieglobstį rado garsus sunkiasvoris boksininkas Džo Luisas, Holivudo aktorius Li Marvinas ir netgi beisbolo išradėjas Abneris Dabldėjus – beje, laikoma, jog kaip tik nuo jo šūvio prasidėjęs Pilietinis karas.

 

Istorinės kapinės

 

Paryžiaus Passi kapinės su Prancūzijos aristokratų šeimyninėmis kapavietėmis, politinių veikėjų ir verslininkų amžinojo poilsio vietomis, Romanovų, Mane ir Debiusi koplyčiomis; Lazarevo kapinės Sankt Peterburge , išsaugojusios XVIII amžiaus nekropolio bruožus; paskutinysis rusų emigrantų prieglobstis – Sen Ženevjev de Bua; Garsiosios „Mirusiųjų salos“  - San Mikelės kapinės Venecijoje, kuriose palaidoti I. Stravinskis, S. Diagilevas ir J. Brodskis, - visa tai nublanksta greta Per Lašezo kapinių.

„Tik Per Lašeze velionis iš aukštosios visuomenės jaučiasi kaip namie“, - tikino Aleksandras Diuma, paniekinamai pavadinęs kitas kapines „mebliuotais mirties kambariais“. Jį lengva suprasti ir šiandien: tarp dešimčių, jeigu ne šimtų tūkstančių kapų ir daugiau kaip penkių tūkstančių gigantiškų kapinių medžių ilsisi rašytojai ir poetai Bomarše, Balzakas, Miuse, Apolineras, Prustas, Vaildas, kompozitoriai Bize ir Šopenas, dailininkai Davidas, Engras, Delakrua, Modiljanis, Pisaro. Aktorės Rašelė ir Sara Bernar, šokėja Dunkan, dainininkės Edita Piaf ir Marija Kalas. Ko čia tik nesama – netgi tėtušis Machno ir Paryžiaus komunarai atgulė amžinajam poilsiui Per Lašeze! Tai – tikras skulptūrų muziejus po atviru dangumi su Garnje, Barriaso, Gimaro, Viskončio darbais.

Ir vis dėlto pusantro milijono žmonių kasmet apsilanko Per Lašeze nusilenkti visai ne šiems kapams, o pasibaisėtinam, išmargintam grafiti technika ir užverstam gėlėmis keturkampiam antkapiui, po kuriuo ilsisi Džimas Morisonas, „Doors“ grupės solistas, numiręs Paryžiuje nuo širdies smūgio 1971 metais. Geru tonu, beje, laikoma palikti ant Morisono kapo butelį viskio – Driežų karalius mėgo vartoti šį gėrimą.

Jeigu jau mes prabilome apie su kapinėmis susijusius prietarus, paminėkime jų dar keletą. Oskaras Vaildas, pavyzdžiui, po mirties yra tapęs gėjų ir lesbiečių globėju, ir šie savo jausmus išsako prie jo kapo; kai kurie mano, jog burti geriausia vidurnaktį prie mistiko Diuple paminklo; o ant revoliucionieriaus Ogiusto Blanko skulptūros mėgsta užsisėsti nevaisingos moterys, manančios, jog toks „pasijodinėjimas“ būtinai baigsis pastojimu. Tačiau pats didžiausias prietaras yra susijęs su Demidovų koplyčia: joje dar nuo XIX amžiaus pasirodo blyški „Pikų damos“ – velionės Jelizavetos Demidovos šmėkla, visiems čia naktį praleisti pasiryžusiems drąsuoliams išpranašaujanti ateitį.

 

Bohemiškosios kapinės

 

Jaukios Monmartro kapinaitės priglaudė Heinės, Stendalio ir garsiojo šokėjo Vaclavo Nižinskio palaikus. Madingų Monparnaso kapinių kapai - ištisa vardų (ir dar kokių!) – galerija. Poetas Bodleras, rašytojas Mopasanas, šachmatų didmeistris Aliochinas, absurdo teatro pradininkai Jonesko ir Beketas, atamanas Petliūra ir egzistencialistų porelė – Žanas Polis Sartras ir Simona de Bovuar…

Rusiškasis ekvivalentas – ko gero, Sankt Peterburgo Volkovo kapinės, kuriose ilsisi Turgenevas, Saltykovas – Ščedrinas, Leskovas, Kuprinas, Blokas, garsūs mokslininkai – Mendelejevas, Pavlovas, Bechterevas, Mikluchas–Maklajus. Arba Vagankovo kapinės Maskvoje – poeto Jesenino, dailininkų Savrasovo ir Surikovo, nesuskaičiuojamos gausybės aktorių, režisierių, mokslininkų ir muzikantų amžinojo poilsio vieta. Na, o pats įžymiausias kapas, prie kurio niekuomet neužželia takai, yra Vladimiro Visockio kapas.

Suprantama, pačios garsiausios iš bohemiškųjų Rusijos kapinių yra Novodevičės kapinės Maskvoje. Tai – gyva rusų kultūros istorija milžiniško mirusiųjų miesto pavidalu: čia ilsisi beveik 15 tūkst. žmonių, tarp kurių – Čechovas, Gogolis, Aksakovas, Briusovas, Erenburgas, Majakovskis, Bulgakovas, Skriabinas, Šostakovičius, Prokofjevas, Stanislavskis, Vachtangovas, Šaliapinas, Sobinovas, Levitanas. O kapavietes puošia puikūs Muchinos, Merkulovo, Šadro darbai…Čia, žinoma, radę prieglobstį ir sovietiniai partiniai veikėjai.

 

Mistiškosios kapinės

 

Ypatingu mistiškumu Per Lašezas nepasižymi. Tai ne Rumunų Snagovo vienuolynas, kur po antkapiniu akmeniu guli Vladas Drakula… Okultistų nuomone, mistiškiausios Europos kapinės  - senosios žydų kapinės Prahoje: žemės lopinėlis, kur keliais aukštais po žeme išsidėstę apie 200 tūkst. kapaviečių, paženklintų samanomis apaugusiais antkapiais. Čia amžinuoju miegu miega Stebukladaris rabinas Jehudas Levas ben Becalelis. Galima sugalvoti norą, padėti žydų papročiu akmenėlį ant jo kapo – ir šis troškimas tikrai išsipildys. Kai kurie lankytojai rašo savo pageidavimus ant popieriaus lapelių ir sukiša juos į antkapio plyšelius. Derėtų priminti, jog akmenėliu pravartu pasirūpinti iš anksto – pakeliui jų neaptiksi.

Tapybiškose Lyčiakovo kapinėse Lvove lankytojai meldžiasi prie graikų – katalikų vyskupo Nikolajaus Čarneckio kapo. Egzaminų metu studentai ir moksleiviai tempia nuo čia žiupsnelius stebuklingos, jų nuomone, žemės, taigi kapelį vis tenka papildyti žeme.

 

Klajojantys negyvėliai

 

Daugeliui žmonių gyvenime nesisekė, o kai kuriems iš jų ima nesisekti ir po mirties: dėkingi palikuonys tiesiog juos „padalija į gabalus“, kito žodžio nesurasi. Štai Frideriko Šopeno kūnas Per Lašezo kapinėse neturi širdies: ji yra įmūryta į vienos Varšuvos bažnyčios koloną. Be širdies liko ir Volteras: jo kūnas ilsisi Panteone, o širdis yra statuloje, puošiančioje Nacionalinę biblioteką. Pasaulinio proletariato vadas V. Leninas yra netekęs vidaus organų ir smegenų – jie buvo perduoti mokslininkų tyrinėjimams. O primiršta žymaus paleontologo Edvardo D. Koupo kaukolė  ilgai dulkėjo universiteto lentynoje, kol nebuvo aprašyta kaip kontrolinis „homo sapiens“ kaukolės pavyzdys…

Dažnai būna ir taip, kad negyvėliai palieka savo amžinojo poilsio vietas… Napoleono palaikai sugrįžo į Prancūziją praėjus beveik ketvirčiui amžiaus po palaidojimo šv. Elenos saloje. Fiodoro Šaliapino palaikai pusę amžiaus pragulėjo Prancūzijos žemėje, kol buvo atgabenti į Rusiją. O karstas su Čarlio Čaplino kūnu ir visai buvo išvogtas iš Šveicarijoje esančios kapavietės, tą padarė du automechanikai, paslėpę palaikus valstietiškame lauke ir vėliau terorizavę aktoriaus našlę reikalaudami išpirkos.

 

Egzotika

 

Pačiu egzotiškiausiu laidojimo metodu iki šiol išlieka balzamavimas. Tai nepigiai kainuojantis malonumas – pasak spaudos, vien tik pirminiai darbai kainuoja apie pusmilijonį dolerių, o norint išsaugoti mumiją, kasmet dera pakloti dar apie 100 tūkst. per metus. V. Lenino mumijos priežiūros išlaidas apmoka valstybė, nors ne vieną sykį buvo siūlyta šią piniginę naštą nuo valstybinio iždo pečių perkelti ant Komunistų partijos pečių.

Kartu su Lenino ir Stalino mumijomis tarybiniai specialistai dar yra balzamavę broliškųjų socialistinių šalių lyderių kūnus – Georgijaus Dimitrovo (Bulgarija), Klemento Gotvaldo (Čekoslovakija), Čoibalsano (Mongolija), Hošimino (Vietnamas) ir Kim Ir Seno (Šiaurės Korėja), o taip pat Angolos lyderio Agostinjo Neto  ir Gajanos prezidento Bernhemo. Nuo to laiko daugelis šių mumijų buvo palaidotos, dabar veikia tik Lenino, Hošimino ir Kim Ir Seno mauzoliejai, taip pat Mao Czeduno mauzoliejus Kinijoje (bet jo mumiją darė vietos specialistai).

NVS platybėse, be Lenino, esama dar vienos mumijos – didžiojo chirurgo Pirogovo kūno Vinicoje. Tiesa, Omske saugoma mažai žinoma mumija, kurią prieš 70 metų pagamino vienas vietos laborantas, nusinešęs savo balzamavimo paslaptį į kapus.

Užtat egzotiškųjų kapinių – į valias. Tai pompastiškos naminių gyvūnų, automašinų kapinės; virtualinės kapinės Internete – draugų, priešų, ydų, mylimų gyvūnėlių ir netgi logotipų kapinės. Žlugus sovietinei sistemai, buvusioje komunizmo imperijoje prie egzotiškų nekropolių prisidėjo ir nuverstų paminklų kapinės.

 

Parengė Kostas JANKUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"