Paieška Spalį girioje....

Spalį girioje....

Diana MARTINAVIČIŪTĖ

Anykščių regioninio parko vyr. biologė

 

Gražu miške spalį, visos spalvos tokios ryškios, ryškios. Po pirmųjų šalnų paraudo visi klevai, beržai, uosiai. Vyksta pasiruošimas žiemai. Paukščių apdaras tapo šiltesnis, žvėrių kailiai taip pat tankėja, žmonės skaičiuoja surinktas gėrybes, neilgai trukus žemelę užklos sniego patalai. Bet... Apsidairius aplink pamatai, jog ne visa jau taip gražu ir švaru... Žmonės, deja, pasisvečiavę gamtoje, išvažiuodami palieka nemažas šiukšlių krūvas. Tad Anykščių regioninio parko direkcija vieną spalio popietę pasikvietė į talką būrį jaunųjų miško bičiulių ir... Išėjome į girią ne tik grožėtis rudeniu, o ir padirbėti.

Šimonių giria - Lietuvos sengirių reliktas, kuris nuo seno garsėja savo augmenija ir gyvūnija. Ji ošia ant poledyninio laikotarpio deltinių smėlių kontinentinių kopagūbrių, tarp kurių tyvuliuoja ežerai. Čia gyvena juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, lėliai, žalvarniai, juodosios meletos, ligutės, taip pat lūšies - gyvenamoji vieta. Reikia paminėti, kad šioji giria yra viena iš Natura 2000 teritorijų – Šimonių girios biosferos poligonas.

Šioje senoje Šimonių girioje, spindinčioje net 16 ežerėlių akimis, išraižytoje upelių, turtingoje žvėrių, paukščių, grybų ir uogų, nutarėme ir padirbėti. Į talką pasikvietėme nemažą būrį Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto jaunųjų miško bičiulių būrelio „Ąžuoliukas“ moksleivių, globojamų mokytojos Reginos Balčiūnienės. O kad nepaklystumėme girioje, lydėti paprašėme Kupiškio miškų urėdijos Šimonių girininkijos eigulio Eugenijaus Šukio. Jis ne tik kelią žinojo, bet ir visokių įdomybių girioje rodė, daug ką papasakojo. Taip ir ėjome keliais keliukais, rinkdami šiukšles. Gilyn į mišką – jų mažiau, pakelėse – daugiau. Tokia jau ta mūsų lietuvaičių „kultūra“. Vaikams buvo gera pamoka, reikia tikėtis, kad patys savomis rankomis keldami šiukšlę ir dėdami į maišą kitur jau nebešiukšlins.

Padirbėję keliavome toliau, pasižvalgyti po Iženo telmologinį draustinį. Iženo aukštapelkė dar 1974 metais buvo paskelbta botaniniu draustiniu - spanguolynu. Šalia šio draustinio įrengtas pažintinis takas „Į girią“, kuris apsuka beveik kilometro ratą. Keliaudami pažintiniu taku galėjome ne tik gėrėtis natūraliais gamtos vaizdais, o ir susipažinti su Šimonių girioje vyraujančiomis medžių rūšimis, stenduose perskaityti informacinius jų aprašymus. Taką puošia medinės skulptūros – „Gamtos išdaigos“, kurias sukūrė mus lydėjęs eigulys Eugenijus. Iš miškininkų pastatytos apžvalgos aikštelės galima pasigrožėti Iženo aukštapelke. Mažaūgiai berželiai, krūmokšniai, gailiai, švyliai, spanguolės, vaivorai... Visų ir neišvardinsi. Gražu čia pabūti, pajausti kaip po kojom siūbuoja žemė, kai kurie vaikai šį jausmą patyrė pirmą kartą! Labai teisingai rašė a. a. Leonardas Grudzinskas: „Pelkės nuostabios todėl, kad jos visados – ir per ilgus žiemos mėnesius, ir per audringąją pavasario pradžią – išsaugo trapią gamtos tylą“. Pajautę ta tylą, kūrėme laužą, virėme arbatą, šnekučiavomės.

... Išsiskirstėme. Vėjo nugairintais veidais, šiek tiek sušalę, pavargę, bet akys spindėjo. Viskas taip tikra, gryna. Gal susitikimas su gamta būna visad toks, o ypač kai bent maža dalele prisidedame prie to, kad visiems būtų švariau.

Norime padėkoti Svėdasų Juozo Tumo Vaižganto gimnazijos mokytojai R. Balčiūnienei ir jos globojamiems „miškinukams“ už jų entuziazmą ir pagalbą tvarkant šią didingą Šimonių girią, o taip pat Šimonių girininkijos eiguliui Eugenijui, be kurio pagalbos galėjome ir paklysti. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"