Paieška Ir apie kenčiančią Ūlą...

Ir apie kenčiančią Ūlą...

... ir apie auksarankį gamtos žmogų Gintautą Stančiką

Vacys PAULAUSKAS

Neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius

 

Sakoma – gerą draugą pažinsi bėdoje. Dirbant su vaikais didelių problemų neturėjau, tačiau įvairi žmonių pagalba ir pritarimas praverčia visada. Kartą reikėjo jaunųjų žvejų komandą nuvežti į meškeriojimo varžybas Nemuno deltos regioniniame parke. Transporto neturėjome. Jeigu ne Gintautas Stančikas, būtume likę Vilniuje. Vėliau pradėjo įtartinai traškėti vieno meškerykočio rankena. Supratus, jog be „daktaro“ įrankis tikrai sulūš, vėl pagelbėjo šiuos dalykus profesionaliai išmanantis Gintautas. Taip mudu susipažinome. Kai kartą kitą aptarėme opias žvejybos ir gamtosaugos problemas, supratau, jog metas pasikalbėti rimčiau ir papasakoti apie šį gamtai, meškeriojimui ir meistrystei ištikimą žmogų. Taip vienai nakčiai aš atsibaladojau į visą parą dirbančią „Koto“ parduotuvę, kur Gintas budėjo. Ateiti paankstinau ir pataikiau, kai jis keitė jauną savo kolegą, buvusį mano ir Stepono Pučinsko auklėtinį Valdą Tichomolovą. Pasidžiaugėme visi, kad žvejų būrelyje praleistas laikas nenuėjo veltui ir davė jaunam žmogui apčiuopiamą naudą – darbą. Žūklės prekių parduotuvė - ne koks prekybos centras, kur užtenka aptarnaujančios lankytojus kasininkės. Čia viskas kitaip, reikia išmatyti žvejybą, sugebėti padėti, patarti ir pritraukti pirkėją.

 

Su meškere nuo mažens

 

Likę dviese, laukdami naktinių, suvėlavusių dieną apsipirkti žvejų, laiko turėjome į valias. Gintauto klausiau: kaip pateko į gamtos prieglobstį ir susidraugavo su ja, kaip susidraugavo su museline meškere?

„Pirmą kartą meškerę paėmiau ne Vilniuje, bet Kybartuose. Ten iš Šeštokų pabėgę nuo tremties gyveno mamos tėvai. Aš per atostogas pas juos būdavau kiauras vasaras - žvejoti pradėjau dar nelankydamas mokyklos.

... Dar besimokydamas susipažinau su Sigitu Sasnausku, dabar žinomu chirurgu ir užkietėjusiu žveju. Vėliau mes daug keliaudavome - tai plaukdavome Žeimena, tai gyvendavome pasistatę „namą“ prie ežero Zervynose. Pamėgome išvykas su prie universiteto įsikūrusiu žygeivių klubu, bet žuvį kažkaip apeidavome šonu. Man būnant kariuomenėje, Sigitas laiške parašė, kad Vilnelėje labai smagu meškerioti aukšles. Grįžus pradėjome kartu žuvauti. Jis, buvęs vandensvydininkas, siūlė domėtis povandenine medžiokle, bet ji pasirodė neįdomi. Sugrįžome prie rimto meškeriojimo. Mano tėvas prenumeravo žurnalą „Mūsų gamta“. Ten radau rašinius apie muselinę meškerę ir parodžiau Sigitui. Abiem patiko. Pradėjome rūpintis įrankiais. Tai buvo didelių darbų pradžia – muselinių gamyba iš latviškų teleskopinių meškerių. „Šniūrus“ iš valų irgi pynėme patys. Jau buvome girdėję apie Juozą Savicką ir Michailą Cvetkovą, susipažinome su Jonu Mikštu. Šis jau turėjo tikrą muselinę meškerę. Kai per vargus iš Čekoslovakijos gavome pirmą muselinį „šniūrą“, tai su Sigitu perkirpome jį perpus ir pasidalinome. Mūsų meškerėms tokio ilgio pakako.

Tais laikais patekti į muselininkų būrelį – gana uždarą atskirą darinį prie Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Vilniaus skyriaus, buvo sunku. Reikėjo pažįstamų ir net kelių rekomendacijų. Be dviejų-trijų tikrųjų narių garantijos net kandidatu netapdavai. Susipažinus su Vytautu Radaičiu ir kitais muselininkų grandais, kartu su mumis į tą būrelį pateko jaunesnių meškeriotojų karta, kuri vėliau būreliui buvo naudinga. Susidraugavus su Klaipėdos ir Kauno muselininkais mes su jais dalinomės ne tik patirtimi, o ir įrankiais. Aš turiu sukaupęs didžiulį tų laikų nuotraukų archyvą. Čia varžybos, renginiai, užfiksuota visa tuo meto muselininkų veikla.“

 

Pagalba žuvininkystei

     

Dabar daug diskutuojama apie žuvivaisą ir žuvininkyste. Tai kiekvienam doram meškeriotojui aktualūs klausimai ir pareiga pagal išgales talkinti šiame darbe. Štai ką apie ano meto muselinikų įdirbį pasakoja Gintautas:

„LMŽD Respublikinėje taryboje ir Vilniaus skyriuje susipažinau su to skyriaus pirmininku Jonu Tamulevičiumi, (žinomo kastingo meistro Jono Tamulevičiaus jaunesniojo tėvu), ir muselinės fanatiku Romualdu Knyva. Jis tuo laiku dirbo draugijos zoocentre, greta salės, kur vykdavo muselininkų susirinkimai. Patirtis augo, pradėjome su Sigitu dalyvauti varžybose, bet mane sportinė žūklė traukė mažai. Žvejyba man – relaksacija. Per varžybas galiu atsisėsti ir pusvalandį ką nors žiūrinėti. Yra žmonės, kurie tam sportui sutverti, o aš - nelabai. Dabar sportinė žūklė mažai kuo skirias nuo meškeriojimo. Civilizuotame pasaulyje tai yra žaidimai iš pinigų.

Su žuvininkyste susidūrėme padėdami J. Tamulevičiui rudenį iš Buvydiškių tvenkinių, kur LMŽD Vilniaus skyrius augino žuvis, išgaudyti karpiukus ir jais įžuvinti skyriaus būrelių ežerus. Juose ir dabar dar sugaunami iš tų laikų užsilikę sunkiasvoriai karpiai. Mes turėjome susikūrę savo „Klinikų“ būrelį ir nedidelį ežeriuką. Tai buvo gydytojo Vytauto Pronskaus nuopelnas.“

 

Tvarkos įvertinimas

 

Žinodamas, jog Gintautas kritiškas LMŽD struktūros atžvilgiu ir principingai reiškia savo nuomonę dėl egzistuojančios meškeriojimo tvarkos, paprašiau  išsakyti pagrindines mintis.

„Medžiotojų ir žvejų konglomeratas buvo iš principo neteisingas. Medžiotojų ir žvejų draugijos turėjo būti atskiros. Gaila, kad po nepriklausomybės atkūrimo tai nebuvo padaryta. Mano nuomone, vandens telkiniai negali būti privačiose rankose, nes tai yra visų bendras turtas. Jeigu jis išnuomotas, tai jį naudoja tik nuomininkas. Amerikoje už tokius dalykus turbūt pakartų ant medžio. Vandens telkiniai yra visų bendra nuosavybė. Buvo skelbiama: „Bus nuoma – bus šeimininkas“. Aš nematau niekur šeimininko. Šeimininkas ežere bus, kai bus jo nuosavas ežeras. Nuosavų, iki 1 ha, ežerų nemažai grąžino. Nuomininkas niekada nebus šeimininkas. Aš gi matau, kuo ežerai pavirto. Sunaikinamos motininės bandos. Kontroliuoti neįmanoma. Didžiuosiuose ežeruose artelės galėjo likti, nes tokių ežerų maža ir iš jų ūkiai nepragyvendavo, todėl turėjo tvenkinius. Gal pragyvendavo žvejai tik Kuršių mariose. Klubai save irgi sunkiai pateisina. Visi vandenys turi būti valstybiniai, su valstybiniais leidimais ir bendra žūklės tvarka, išskyrus draustinius. Nereikalingas triukšmas buvo kilęs dėl apribojimų lašišinėse upėse ir kitų teisingų draudimų. Daug metų Taisyklės leido nurankioti sterkus nuo lizdų. Kauno mariose juos ir nurankiodavome. Derėtų vėl sugrąžinti draudimą ir visiškai neleisti nuo spalio 1 d. meškerioti visuose lašišinėse upėse ištisai, o ne atskiruose jų ruožuose. Negalima žmogaus gundyti ir suteikti galimybę nusikalsti.“

 

Uždirbti leidimai

 

Senais laikais muselininkų veikla neapsiribojo siaurais žvejybiniais interesais. Įdomu su to meto darbais ir meškeriotojų skatinimo būdais susipažinti plačiau.

„1980 m. viduryje muselininkų būrelis išaugo, o draugijai atsirado galimybė už sumedžiotą žvėrieną gauti valiutą ir įsigyti muselinius įrankius. Mes, visuomeniniai gamtos apsaugos inspektoriai, ir aktyvesni muselininkai, atlikę tam tikrą reidų kiekį, už ypatingus nuopelnus metų gale gaudavo iš Gamtos apsaugos komiteto (GAK) vardinius leidimus žūklei Žeimenoje ir Ūloje. Žeimenoje jų būdavo nedaug, o Ūla - kažkas šventa. Joje buvo leidžiama meškerioti tik su museline, o spiningauti draudžiama. Mes savo tarpe jau turėjo Vytautą Radaitį, kurio muselininkas tėvas dirbo GAK. Jis buvo tarpininkas tarp mūsų ir komiteto. Vėliau V. Radaitis pradėjo žuvivaisos darbus, ir mes vežiodavome margųjų upėtakiukų mailių į Derežnyčios atskirus ruožus paauginimui. Vėliau margiukų metinukus išgaudydavome ir pripildytais vandens bei deguonies maišais gabendavom į Merkį, Ūlą, kitas upes. Kai muselininkų būrelį padalino per pusę ir kūrėsi klubai, mūsų klubas „Tik vienas būdas“ pasiėmė panaudos sutartį Žeimenai, o „Merkio“ klubas – Merkiui. Šiaip, pagrindinė muselininkų upė buvo ir yra Merkys. Žeimenoje turėjome ruožą, kuriame galėjome žvejoti, turėjome teisę pasikviesti šiek tiek svečių ir kasmet, ypač rudenį, atlikti galybę reidų, kurie apimdavo visą Žeimenos baseiną. Tuo metu mėgėjų žvejyba Žeimenoje nebuvo leidžiama, todėl būta nepatenkintų meškeriotojų, kurie galvojo, jog muselininkai turi per dideles teise. Iš tikro, tai specifinis meškeriojimo būdas, kurio esmė - ne sugautų žuvų kiekis, bet buvimas gamtoje. Muselininkų pranašumo prieš kitus meškeriotojus aš nematau.“

 

Pagalba Ūlai

     

Paklaustas apie savo profesiją ir jos sąlyti su gamta meškeriotojas atvirauja:

„Vilniaus technologijos technikume baigęs fototechnikos mokslus, pagal paskyrimą atidirbau Statybos projektavimo institute. Man tas darbas nebuvo labai įdomus, nes buvau per jaunas, „roviausi“ į didžiąją spalvotą fotografiją, į reklamas, į didelius formatus. Atlikdavau užsakymus per Lietuvos fotografijos meno draugiją. Spaudos fotografija man buvo per prasta, neįdomi. Kol dar nebuvo „Merkio“ klubo, mudu su S. Sasnausku Ūloje darydavome daug reidų ir praplaukiantiems baidarininkams jautėme pagarbą. Ištisai matydavome spiningus ir perspėdavome, kad jų Ūloje naudoti negalima. Prasidėjus diskusijoms apie plaukiojimą Ūla, nuolat sakėme, kad labai nutrypti krantai, daug laužaviečių ir šiukšlių, vykdoma draudžiama žvejyba. Tada buvau paprašytas viską nufotografuoti ir padaryti nuotraukas. Vieną dieną praėjau ilgą ruožą. Nuotraukas perdaviau V. Radaičiui. Šis jas padėjo ant GAK pirmininko Kazio Giniūno stalo, o aš išvykau visai vasarai į Palūšės turistinę bazę ruošti vaizdinės reklaminės medžiagos. Vieną vakarą, žiūrėdamas televizorių, pamačiau mano darytas Ūlos nuotraukas ir išgirdau, kad uždraustas plaukiojimas ja. Dabar tai atrodytų kaip baidarių nuomos verslo žlugdymas, bet tada tai reikėjo padaryti, nes tikrai nebuvo jokios tvarkos.“

 

Polinkis meistrauti

 

Neišrankiam meškeriotojui atrodo, jog dabartiniu metu žūklės įrankių į valias, tad daryti kažką pačiam neapsimoka. Paklaustas, ar tai tiesa, ir kaip atsirado poreikis meistrauti, auksarankis meškeriotojas aiškina:

„Žvejybai populiarėjant didėjo įrankių paklausa. Nagingi meškeriotojai ėmėsi darbo, klijavo kamštines rankenas, privyniodavo tinkamus žiedus. Pirkdavo keletą kotų ir iš jų darydavo vieną tinkamą. Tapo įmanoma nusipirkti Leningrade gaminamų užsieninių ričių kopijas ir jas patobulinti. Vietoje sunkių stiklo pluošto kotų pasirodė lengvesni anglies pluošto meškerykočiai. Pirmasis toks į mano rankas pateko sulaužytas, o man reikia sveiko. Teko tuos atskirus gabalus suklijuoti. Taip viskas ir prasidėjo. Remontuodamas žūklės įrankius sau ir draugams, studijavau įvairių firmų katalogus, gilinausi į gamybos technologijas, įgijau patirties. Gera meškerė, tarnaujanti daugelį metų – vertybė. Tokie dalykai nesimėto. Buvome įpratę gaudyti stiklo pluošto meškerykočiais, o su trapiais angliniais apsieiti trūko patirties, tai jie ir subyrėdavo. Po nepriklausomybės paskelbimo, kai pakliuvo į rankas užsieninis katalogas meškerykočių surinkėjams, net išsižiojau. Ir blankai, ir žiedai bei rankenos, ir ričių laikikliai – viskas, ko reikia, atskirai. Imk, montuok ir džiaukis. Pirmus blankus parsisiunčiau iš Anglijos ir pradėjau meškerykočių montavimą. Teko nemažai surinkti standartinio atlikimo kotų. Dabar tokių neberenku, nes meškerykotį galiu pritaikyti prie kiekvieno žvejo individualių poreikių. Visi tie mano darbai yra tik laisvalaikio hobis. Darai tik tam, kad darytum.

Tobulėja įrankiai, turi tobulėti ir žvejai. Didžiausia firmų paslaptis – rišančios medžiagos. Standarto darytis nėra prasmės. Kai pasižiūri į savo darbus, darytus anksčiau, pamatai, kad yra kur tobulėti. Žmogui visada atrodo, kad darbas išbaigtas ir gražus, bet kai šiek tiek knebinėjiesi, visada nori, kad būtų geriau. Visko žinoti negali, atsiranda naujos medžiagos, technologijos, ir dirbdamas su žūklės įrankiais turi daug žinoti.“

*  *  *

... Į vieną rašinį visko nesudėsi. O diskutavome ir apie tai, dėl kieno kaltės tie įrankiai dažniausiai genda, apie meškeriojimo muziejaus reikalingumą Lietuvoje, apie tai, kaip sunku dabar aplinkosaugininkams įrodyti brakonierių kaltę ir kitas problemas. Ypač aštriai Gintautas akcentuoja principą „pagavai-paleisk“. Jo nuomone, kol nėra bado, valgyti globojamų rūšių žuvis – išsityčiojimas iš meškeriojimo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"