Paieška Žaizdos žemės mūsų

Žaizdos žemės mūsų

 

Neseniai vengrai visam pasauliui parodė, kaip jos staiga atsiranda. Ar įmanoma nuo jų gintis?

Vengrijos raudonojo molžemio potvynis iš aliuminio gamyklos nuosėdų talpyklos buvo netikėtumas. Nuotraukos, darytos iš palydovų, rodė, jog pro pylimo apačią jau prieš metus prasisunkdavo tas raudonasis dumblas. Bet nebuvo tinkamai sureaguota. Ir štai – pylimas pralaužtas. Ar bus pasimokyta? Taip. Bėdos įkrečia proto ir atsakomybės. Ar ateityje išvengsime tokių ir panašių nelaimių? Ne. Gyvename vis labiau technologizuotame pasaulyje, o net tobuliausi techniniai sprendimai kartais sprogsta it muilo burbulas.

Žurnalistas Zenonas BUTKEVIČIUS kalbasi su VšĮ „Grunto valymo technologijos“ direktoriumi Rapolu LIUŽINU.

 

Z.B. Ne vieną vasarą praleidau prie Platelių ežero, šalia Plokštinės miško, kuriame buvo stambi sovietų raketinė bazė. Žmonės žinojo apie tas branduolines raketas, tačiau radiacijos kažkodėl nesibaidė. Gal ir pagrįstai – ta prasme saugumo buvo laikomasi. Bet juk karinėse bazėse būdavo ir kitokių taršos židinių, į kuriuos nekreipdavome dėmesio. Ką randate tose bazėse, ką pirmiausia reikėtų tvarkyti ir kaip tvarkote?

 

R.L. Prieš 15 metų esame parengę leidinį apie sovietų kariuomenės padarytą žalą gamtai, taigi ir mums. Pagal taršos žalą ir dydį faktoriai rikiuotųsi taip: įvairūs naftos produktai (mazutas, aviacinis žibalas), galų gale – raketinis kuras. Zoknių, Pajuostės, Karmėlavos, Kėdainių ir kiti mažesni veikiantys ar rezerviniai kariniai aerodromai, branduolinio raketinio ginklo bazės Tauragės, Plungės, Kauno, Jonavos, Ukmergės rajonuose, kariniai miesteliai atokiose vietose – tai stipriai užterštos teritorijos, sovietinis militarinis palikimas, vis dar primenantis, kaip beatodairiškai buvo niokojama mūsų gamta, naikinama bioįvairovė ir gamtos resursai. Ne visi Lietuvos gyventojai žinojo ir žino, jog Lietuvoje, visai netoli mūsų namų slypėjo raketinės branduolinės galvutės, nutaikytos į Vakarų Europą. O iš ten, natūralu, - į mus.

Kalbant apie naftos produktų sukeltą taršą reikia skirti taršą aviaciniu žibalu ir kitais lengvaisiais angliavandeniliais bei taršą mazutu, kuris naudotas šildymui. Tie kariniai miesteliai gyveno atskirą gyvenimą su savo komunaline infrastruktūra, katilinėmis, kuriose buvo deginamas ne vien mazutas. Niekas nebrangino ir kitų naftos angliavandenilių – skraidymo taisyklėse buvo numatyta, kad prieš leisdamasis karinis lėktuvas ore išpurkšdavo kuro (aviacinio žibalo) liekanas. To pasekmė – Zoknių apylinkių gyventojai dar bent dešimtį metų iš šulinių šulinėlių sėmė tą žibalą ir naudojo ūkio reikmėms. Zoknių aerodrome žibalas prasisunkė bent per 15 metrų į žemės gelmę. Ir dar šiandien, praėjus tiek metų, jaučiame pasekmes. Taip atsitiko ne tik Lietuvoje. Tas pat ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, rytinėje Vokietijos dalyje, žodžiu, visur, kur tik buvo dislokuoti sovietiniai aviacijos daliniai.

Kitas svarbus dalykas – didžiuliai kiekiai išlaistyto mazuto. Pavyzdžiui, dar ir šiandien Jonavos miškuose galime pamatyti mazutu blizgančios žemės ar balučių, apsitraukusių naftos produktų plėve. Visa tai reikia surinkti, sutvarkyti, išvalyti.

Dar prisiminkime „Globe Assimi“ tanklaivio avariją prie Klaipėdos jūros vartų. Tada išsiliejo 16 tūkstančių tonų mazuto. Tai tikrai buvo pati didžiausia tokio pobūdžio nelaimė Baltijos jūroje. Nors ir nebuvome susidūrę su štai tokio dydžio katastrofa, bet Lietuvos žmonės toje situacijoje pasirodė tikrai gerai. Kiek buvo įmanoma tų laikų priemonėmis, tiek buvo sustabdytas mazuto plitimas jūroje. Padėtį pavyko kontroliuoti, o paskiau – ir apsikuopti. Gerai dirbo visos specialios tarnybos ir mūsų pasiryžimui pagyrimo žodžių nepagailėjo užsienio ekspertai. Ypač Lietuvos žmonėms, jų pilietiškumui, požiūriui į gamtą. Prisimenu, kaip niekieno neverčiami iš visos Lietuvos žmonės važiavo ginkluoti savo kibirais ir kastuvais, rinko mazuto-smėlio mišinį, valė pliažus ir krantą. Tada ir kilo klausimas – kur dėti tą mazuto, smėlio ir vandens mišinį? Buvo parinkti trys karjerai, į kuriuos visa tai ir buvo supilta. Žemė tuo metu buvo valstybinė, todėl direktyviniai organai galėjo be ilgų ginčų skirti vietas laidojimui.

 

Z.B. Laidojimo vietos – man įtartinas apibrėžimas. Pavojingus teršalus galima laidoti tik gerai įrengtose kapavietėse. Šiaip jie turi madą iškišti galvutes...

 

R.L. Taip, žemė nemėgsta implantų. Prabėgus kažkiek laiko, tie dirbtiniai implantai iškyla paviršiun. Štai kad ir toks pavyzdys. Atsitiko prie Druskininkų. Prabudusi močiutė mato, jog jos karvutė braido jau ne po pievutę, o po mazuto balą. Panašiai nutiko ir šiais metais, kai moteriškė Šventosios miške begrybaudama aptiko mazuto ežeriuką. Būtent prie tos vietos, kur buvo palaidotas „Globe Assimi“ teršalų mišinys. Žodžiu, surinkti, palaidoti – dar ne viskas. Gruntą būtina išvalyti. Prieš keletą metų padarėme tyrimus Kiškėnų apylinkėse, prie Klaipėdos, kur irgi buvo laidojami tanklaivio teršalai. Paaiškėjo, jog mazutas natūraliomis sąlygomis biodegraduoja lėtai ir palyginti greitai keliauja paviršiun. Ten jau buvo susidaręs poros dešimčių centimetrų storio dirvožemio sluoksnis, augo berželiai, krūmai, žolė. Atrodytų – žemė kaip žemė. Bet prasikasus šiek tiek giliau atsivėrė žemės sluoksnis, visas blizgantis mazutu. Taigi galime tikėtis, jog čia šen, čia ten į paviršių išlįs naftos produktai, kurie laikinai lyg ir buvo dingę iš mūsų akių. Išlįs ir labai nustebins žmones, nes daug kas bus užmiršę, jog kažkada ten buvo degalų ar kitų naftos produktų bazės. Nebūtinai karinės. Kas besuskaičiuos, kiek naftos produktų buvo išlaistyta kolūkių, tarybinių ūkių mechanizacijos kiemuose, gamyklų kuro saugyklose, prie katilinių...

Šiuo metu ES paramą skirstančios organizacijos duoda lėšų ir šioms problemoms spręsti. Esame parengę Gulbiniškių raketinės bazės sutvarkymo projektą. Tai brangūs dalykai. Vien Gulbiniškių raketinei bazei sutvarkyti ir išvalyti reiktų daugiau kaip 4 milijonų litų. Dabar, kai sunkmetis, tai tikrai nemaži pinigai. Ir dar bėda – pagal ES paramos direktyvas gali būti paremiami tik išvalymo darbai. O karinėse bazėse daug apleistų pastatų, kitų griuvenų. Jų likvidavimui ES fondai lėšų neskiria. Reikia atskirų projektų. O nenugriovus ir neišvežus statybinio laužo apie kapitalinį aplinkos atgaivinimą negali būti kalbos. Po tomis griuvenomis slypi ar gali slypėti dideli kiekiai užteršto grunto. Taigi kol nėra kompleksinės programos, sunku ką nors iki galo gerai padaryti.

Turime ir karčių pavyzdžių. Vienu metu Aplinkos ministerija buvo skyrusi lėšų bankrutavusių įmonių teritorijas tvarkyti. Pinigų buvo nedaug, ir jie buvo išdalinti bent dešimčiai objektų. Natūralu, ne visi tie objektai buvo tinkamai sutvarkyti. Visuomenės, bendruomenių akimis žiūrint, išėjo taip: darė darė ir iki galo nieko nepadarė. Išvada – turi būti skiriama tiek lėšų, kiek būtina kuriam nors objektui visiškai sutvarkyti. Trūkstant lėšų, turi būti nustatomi prioritetai, kokius objektus pirmiausia būtina valyti ir tvarkyti. Ne iš eilės, o įvertinus daromo poveikio aplinkai ir žmogui mąstą. Projektus finansuojančios organizacijos turėtų pagalvoti, kaip darbus padaryti kuo mažesnėmis sąnaudomis, kuo taupiau, racionaliau, operatyviau, kad darbus būtų galima atlikti šiltuoju metų laiku.

 

Z.B. Visi tie darbai – ne centų verti. Kainuoja. Net ir su ES parama. Esame įpratę į daug ką numoti ranka. Taigi kai kokių išlaidų atsisakytume ir dėl to žmonės labai neburnotų. Bet, galvodami apie ateitį, esame priversti dirbti kasdien. Ir aplinką tvarkydami, ir šiukšles rinkdami, ir gruntą valydami. Ar ilgiems metams turėsite darbo?

 

R.L. Negaliu tiksliau pasakyti. Sprendžiant iš to, ką žinome, kas nustatyta, darbai užtruks ilgai. O dar kartais atsitinka ir siurprizai, kurie visai sumaišo kortas, numatytų darbų grafikus.

Apskaičiuota, jog viena tona naftos, pakliuvusi aplinkon, pridaro žalos už 140 tūkstančių litų. Jei mes per dešimtmetį sunaikinome daugiau nei 4 tūkstančius tonų naftos ir jos produktų, virtusių dirvožemio grunto ir vandens teršalais, tai pinigine išraiška gautas ekologinis efektas siekia apie pusę milijardo litų.

Turime tokį terminą – savivalos galimybės. Iki tam tikro užteršimo masto pati gamta turi jėgų apsivalyti, bet viskas trunka labai lėtai. Gamtoje daug kur rasime naftą oksiduojančių organizmų (NOM), bet, kaip minėjau, jie niekur neskuba, santūraus apetito. Mes išskyrėme mikroorganizmus, kuriuos mes vadiname aborigenais. Jie mitybai naudoja daug naftos, skaido ją į vandenį ir CO2. Kai naftos angliavandenilių koncentracija grunte  50 g/kg sauso grunto NOM nebesugeba daugintis, žūsta. Optimalios sąlygos kai naftos produktų koncentracija yra iki 30 g/kg ir temperatūra 27-29 °C. Tai norma, kurią per vegetacijos periodą suvalgo mūsų „augintiniai“. Mūsų tikslas – išauginti kuo daugiau nafta mintančių bakterijų, ir ne šiaip bakterijų, o su labai geru apetitu. Nemažai mūsų sukurtų biopreparatų bei kitų biologinio valymo metodų, kompleksinė valymo technologija – pripažinti išradimais.

Mūsų specialistų ir mums talkinančių mokslininkų įdirbis nemenkas – užpatentuota 21 naujovė tame biopreparatų pasaulyje, kurio mikroorganizmai gali skaidyti ir naftos produktus, ir kitas aplinką teršiančias medžiagas. Taip išvalėme jau 120 tūkstančių tonų naftos produktais užteršto grunto. Patentų ekspertų rankose – nauji biotechnologiniai sprendimai. Prof. Karolis Jankevičius ir Biochemijos instituto specialistai lyg ir apčiuopė tam tikrų sąsajų su mūsų naudojamų metodų ir biotechnologijų gebėjimu ardyti naftą, kitas medžiagas su vėžio ląstelių naikinimu. Kas žino, kas žino...

Žinoma, yra ir kitokių technologijų, pavyzdžiui, kad ir terminis apdorojimas. Bet biotechnologijos kol kas pačios pigiausios ir draugiškiausios aplinkai. Taip ir dirbame – užterštas gruntas iškasamas, atvežamas, atiduodamas bakterijoms doroti, naftą siurbti. Kai tyrimai parodo, kad gruntas švarus, jis tinka daug kur – rekultivuojami karjerai, užpilami šiukšlių sąvartynai ir pan. Žemelė vėl įsisuka į gyvybės ratą.

 

Z.B. Kaip bendradarbiaujate su mūsų kaimynėmis – Latvija, Estija? Minėjote, jog ten – tos pačios problemos, kaip ir pas mus.

 

R.L. Aplinkos ministerija gauna laiškų, kuriuose prašoma padėti valstybėms – kaimynėms. Konsultuoti, patarti neatsisakome, bet imtis darbų – ne mūsų tikslas. Dirbame Lietuvoje ir Lietuvai. Esame viešoji įstaiga, o ne kokia nors verslo bendrovė. Turiu pabrėžti ir tai, jog Lietuvoje iki šiol liko apie 1 procentas užterštos teritorijos. Vienas procentas – lyg ir labai mažai. Tačiau bendras plotas - didžiulis. O dar tie siurprizai...

Geologijos tarnyba vykdo didelį ir svarbų projektą: taršos vietų inventorizacija. Kiekvienas kolūkis turėjo technikos kiemą, naftos bazę, gal bent keletą pesticidų sandėlių. Va, visai neseniai prie Maišiagalos tiesiant kanalizacijos tinklus buvo perkasta teritorija, užteršta naftos produktais. Mano patirtis rodo, kad tai gali būti garsusis absorbentas, į Lietuvą iš Pavolgio karinių gamyklų atvežtas tada, gal prieš dvidešimt metų, kai Lietuvoje buvo labai striuka su kuru. Gal iš cisternos kažkas naktį absorbentą vogė, gal gerai neužsuko čiaupo ir štai po dvidešimties metų, iškasus tranšėją, darbininkui ėmė svaigti galva. Nuo nuodingų garų. Kas žino, kiek tokių siurprizų mūsų dar laukia?

Visko išsyk nepadarysime. Net ir aiškiai žinomose teritorijose, pavyzdžiui, buvusiose karinėse bazėse. Žinome, jog lengvieji naftos  angliavandeniliai grunte migruoja greitai, o sunkieji, pavyzdžiui, mazutas, - lėtai. Jei geologai pasakys, kad mazutas spartėliau juda kur į šoną, pavyzdžiui, gyvenviečių, upių link, - ten pirmiausia ir reikia griebtis darbo. Kitur tas mazutas ilgokai gali būti nejudrus, taigi jį tvarkyti galima šiek tiek vėliau. Žinoma, ateis tas laikas, kai vis tiek iškils paviršiun, bet šiuo metu tai ne pirmos eilės darbas. Dar norėčiau pasakyti – kad ir kaip „gudriai“ paslėpsi, užkasi mazuto, tepalų, bitumo ar gudrono dervų atliekas, jos vis tiek kada nors tave išduos, tiksliau pasakius – pasirodys paviršiuje. Nepabėgsi.

 

Z.B. Neretai pagalvoju, kodėl negirdime apie jokias problemas „Mažeikių naftoje“? Kur jau kur, o ten tos naftos – galybių galybės... Ir niekur nenuteka?

 

R.L. Galvosūkių esama ir ten. Per ilgus darbo metus susikaupė maždaug 100 tūkstančių tonų naftos šlamo. Mūsų bakterijos, deja, su tokiais kiekiais greit nesusidorotų. O įmonės šeimininkai keičiasi, kas rimtai imsis to sudėtingo darbo – iki šiol neaišku. Juk išvalyti ar kitaip utilizuoti šitokį kiekį teršalų – milžiniški pinigai ir sunkus techninis uždavinys.

 

Z.B. Dėkoju už pokalbį.    

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"