Paieška (Ne)malonės prie Didžiulio ežero

(Ne)malonės prie Didžiulio ežero

Augustas UKTVERIS

 

Pamenate: prieš metelius, kitus būta norų prie Didžiulio ežero (Alytaus r.), prie Daugų miestelio įsteigti Daugų regioninį parką (gal net kiek ir kitaip būtų pavadinę – ne tiksliame pavadinime esmė). Tačiau tučtuojau atsirado vadukų-vaidilų, kurie vietos gyventojus perspėjo: atsiras čia koks neaiškus parkas – ežere nepabraidysite, kiečiais visos dirvelės apaugs, nes viskas bus uždrausta, tik varlėms bei rupūžėms skirta veistis... Išsigando vietos žmonės, raitė parašus ties savo pavardėmis, nevalingai liudijant, jog darnios ar harmoningos gamtinės aplinkos suvis žmogui nereikia...

Nūnai padėtis gal net suvis kitoniška.

Na, bent skaitykime visi laišką (su beveik 500 vietos žmonių parašais), kurį šį rudenį gavo ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (kalbos ir stiliaus nekeitėme – red. pastaba):

„... Siauras ir ilgas, sudarytas iš atskirų šakų Didžiulio ežeras iš visų pusių juosia Daugų miestą, įsikūrusį ežero pusiasalyje. Jo ir aplinkinių kaimų gyventojai kenčia didžiulį plaukiojimo priemonių keliamą triukšmą. Vandens motociklų ir katerių vairuotojai nesilaiko vidaus vandens laivybos taisyklių ir tvarkos. Degalai pilami neiškeliant plaukiojimo priemonių iš vandens. Vandenyje pastebėtos naftos teršalų dėmės. Nekontroliuojamas, grubus ir chuliganiškas vairuotojų elgesys kelia pavojų besimaudančių, žvejojančių, plaukiojančių bemotorėmis valtelėmis, baidarėmis žmonių, vaikų ir jaunimo irklavimo mokyklos moksleivių sveikatai ir gyvybei.“

Toliau daugiškiai dėsto, jog vandens motociklai ir kateriai pažeidžia gamtinę pusiausvyrą, daro pražūtingą įtaką aplinkai, gyvūnų bendrijoms ir atskiroms jų rūšims. Pakenkiantys vandens paukščių perėjimo vietoms. Beveik išnykę laukiai, laukinės antys, gulbės, kragai, didieji baubliai. Kone penkiais šimtais parašų sucementuotame laiške kategoriškai teigiama, jog Daugų ežere naikinamos Berno konvencijos saugomos žuvys – seliavos, sykai. Vandens motociklai ir kateriai kenkiantys žuvų nerštui, ikrų ir žuvų jauniklių vystymuisi.

Laišką daugiškiai baigia šitaip: „... Jausdami pareigą ir atsakomybę svarbiausiam mūsų gyvenimo pamatui – gamtai, reikalaujame nedelsiant uždrausti vandens motociklų ir katerių plaukiojimą Daugų ežere, kad būtų išsaugota natūrali ežero floros ir faunos buveinė.“

Puolu kalbinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorę Rūtą Baškytę. Ji dėsto, jog yra vandens telkiniai, kurie neturi jokio statuso. Juose ir plaukiojimo motorinėmis valtimis tvarka, be abejo, yra kitokia. Taip dabar lyg ir yra Daugų ežere. Mat prie šio ežero saugomos teritorijos planavimo procesas yra sustabdytas. Protestavo žmonės, nenorėjo saugomos teritorijos ir... O gal reikėtų žmogaus ir gamtos veiklos harmonijos, kurią ir užtikrina saugoma teritorija?

„Koks tam būtų akstinas: ar pagerėjusi ekonominė būklė, ar tiesiog vietos žmonių norai?..“ – teiraujuosi.

Rūta Baškytė atsako, jog užtektų ir žmonių nuomonės, noro. Kita vertus, regioninis parkas suvis nėra joks draustinis. Juk regioniniame parke esama įvairių zonų. Siekiama išsaugoma tai, kas yra vertingiausia. Yra teritorijos, kurios užtikrintų tam tikrą ramybę ir Daugų arba Didžiulio ežere.

Žinoma, dabartinis daugiškių raštas Rūtai Baškytei neturėtų rūpėti, nes jame išdėstyti faktai susieti nūnai, sakyčiau, su Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento, Alytaus rajono aplinkos apsaugos agentūros veikla...

„Be abejo, - sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė. -  Jei vietos žmonės siekia tam tikrų apribojimų, vadinasi jie tarsi ir pasisako už saugomos teritorijos statusą. Tarpinių dalykų čia kaip ir nėra. Mes siektume grįžti prie saugomos teritorijos planavimo procedūrų...“

Tačiau praeitis liudija, jog saugomos teritorijos statuso buvo išsigąsta. Bent toks įspūdis. Kas, vis dėlto, daugiškius paskatino vėl gręžtis saugomos teritorijos link?.. Realybė?..

Kita vertus, nežinia, ar čia ir tie patys žmonės pasirašė, kurie buvo atsiraitę rankoves kovai prieš steigtiną saugomą teritoriją greta Daugų. Juk „prieš“ tarė ir tie, kurie turi tik sodybą prie gražaus ežero, o gyvena Vilniuje ar Kaune?.. Vietiniai buvo tiesiog išgąsdinti: tose saugomose teritorijose ir serbento krūmo nebeišsiauginsi!..

Realieji anekdotai didžiųjų statymų metu diktavo: imu sklypą, „skaidau“ jį, statau namus, po to – pardavimas. Pinigėliai...

O teritorijos vaizdo tada suvis nebelieka, kažkokie kolektyviniai sodai, kuriuose niekam nejauku...

Todėl ir krizė žmones aplanko. Todėl net ir motorinių valčių gaudesys primena, jog nedarni civilizacija šį tą sušlamščia.

Nė nepadėkodama... Ir mes neliekame dėkingi kokiai „sukosėtai situacijai“, kurią, kaip sykis, ir aprašo savo laiške visas pulkas daugiškių... 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"