Paieška Nešok, lydekėle, iš valties!

Nešok, lydekėle, iš valties!

Edvardas Veingertneris – Nemuno ir Prienų krašto žmogus

Vacys PAULAUSKAS

    

Kiekvienas turime savąją tėviškę, jaunystės prisiminimus ir nugyventų metų patirtį. Užrašyti žodžiai neįkainojami, ypač kai jie išsakyti su didžiule meile gamtai ir tikroviškai pasakoja apie tai, ką mūsų laikų pasiekimai užgožia, apgaubia užmaršties rūku. Tokie yra 85 metų jubiliejų atšventusio prieniškio mokytojo Edvardo Veingertnerio prisiminimai „Mano gyvenimo upė“. Leidinys savo apimtimi nepretenduoja aplenkti mūsų meto spindinčių ir jau prigesusių „žvaigždžių“ pasipuikavimo gyvenimo džiaugsmais. Tai nuoširdus pasakojimas apie tėvą, buvusią žvejų kasdienybę ir savo laimikiais padėjusią pragyventi mylimą upę Nemuną.

 

Tėvukas ir Nemunas

    

„Žvejybos paslapčių mane išmokė mano tėvas Otto Veingertneris, kurio pagrindinis užsiėmimas buvo žvejyba, –  pradeda savo pasakojimą garbusis jubiliatas. – Jis buvo ištvermingas, linksmas ir gerai išmanantis žvejo amatą žmogus. Šeimoje jį vadinome tėvuku.“ Toliau pasakojama, jog tėvukas gimė 1893 m., turėjo brolį Hugo, kuris taip pat buvo žvejys. Abu broliai užaugo Prienuose, tarybų valdžios metais buvo suimti ir išvežti į Kalinino sritį prie Ostakošvo ežero. Ten Hugo mirė iš bado, o jubiliato tėvukas išliko gyvas tik dėl to, kad užsirašė esąs žvejys. Tinklu žvejodamas viršininkams, jis iš kažkur nugvelbęs kibirą sau išsivirdavo ešerių. Grįžęs iš Rusijos Otto visą savo gyvenimą praleido Prienuose. „Pokario metais jis turėjo savo žinioje 12-14 darbininkų, su kuriais prižiūrėjo Nemuno ruožą nuo Prienų tilto iki Alytaus tilto. Nemunu plaukdavo motorine valtimi, kuria Alytaus tiltą pasiekdavo plaukęs visą dieną. Jam pavestą darbą visada stengėsi atlikti laiku ir gerai. Visas Nemuno paslaptis žinojo, pavojingas duobes ir akmenis ne kartą buvo praplaukęs, pažinojo krantų augmeniją ir žmones. Tėvukas save vadino lietuviu, o vienintele tėvyne – Lietuvą. Kai jam buvo pasiūlyta repatrijuoti į Vokietiją, jis nedvejodamas atsakė: „Lietuvoje gimiau, Lietuvos oru kvėpuoju, gaudau žuvį, ir nieko man daugiau nereikia. Kam reikia, tegul važiuoja“, – prisimena sūnus.

Otto Veingertneris metų naštos slegiamas neprarado ryšio su Nemunu, rytais vaikštinėdavo pakrante, pavasarį stebėdavo ledonešį. Mirė 1985 m., palaidotas Nemuno kilpos teritorijoje esančiose Prienų kapinėse. Gerbdamas tėvo atminimą, 85-rių sulaukęs sūnus rašo: „Apmąstęs savo tėvuko – žvejo – nelengvą gyvenimą, galiu nevejodamas ir pagarbiai pripažinti, jog jis – Nemuno žmogus.“

 

Valtyje nuo mažens

      

„Į žvejybą tėvukas mane pasiimdavo nuo penkerių metų. Valties priekyje įtaisydavo guolį ir per naktį ten pratūnodavau užmigdamas ir vėl nubusdamas. Pradžioje meškeriodavau aukšles, kilbukus, vėliau su šniūrais ir vedėja“, –  prisimena vaikystę E. Veingertneris. Šniūrais žvejai vadina ūdas. Tai ilga virvė, nusagstyta pavadėliais su kabliukais žuvims gaudyti, o vedėja – stačiakampio pavidalo prie dviejų karčių pritvirtintas dvibradis tinklas.

„Gimęs ir užaugęs prie Nemuno, iš savo tėvo išmokau visokių gudrybių. Ir vargo nemažai patyriau, bet, bėgant metams, tai, kas buvo bloga, lyg ir pamiršau, o atsimenu daugybę linksmų ir malonių nuotykių, patirtų, kai su tėvuku plaukdavome žvejoti ar pergudrauti kitų žvejų, dar pasigrožėti Nemuno kilpų vingiais, salelėm ir duburiais. Žūklavimas man buvo savotiškos pažinimo pamokos, atvėrusios gamtos ir žmogaus dvasią. Ne mergelės man tada rūpėjo, kaip dainuojama liaudies dainoje, o kaip perprasti mano tėvo – žvejo patirties vingrybes, kaip pasiruošti tinklus, kada ir kur juos nuleisti, kaip ištraukti bei realizuoti laimikį. Kol užaugau į vyrą, kaip žmonės sako, aš jau buvau išmokęs visą nerašytą žvejybos vadovėlį. Tai, ko išmokau vaikystėje, man buvo reikalinga visą gyvenimą. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad pažįstu Nemuno tėkmę, įvairių žuvų pasaulį, krantų augmeniją ir dangų virš jo.“

Tapti Edvardukui žveju padėjo šis tėvo pokštas: „Susiruošiau užmesti šniūrą. Tėvas dar patarė, kur jį užmesti, o pats išplaukė žvejoti. Rytą kuo anksčiausiai atsikėliau ir ėjau traukti. Ir ką gi, iš nuostabumo ir džiaugsmo, kad ant kiekvieno kabliuko buvo žuvis, griebiau šniūrą su žuvimis, tekinas lėkiau namo parodyti, ką pagavau. Praėjo kiek laiko, kol susiprotėjau, kad taip negalėjo būti. O iš tikrųjų buvo taip. Tėvas parplaukė žvejojęs ir ištraukė šniūrą, prikabino ant kiekvieno kabliuko po žuvį ir vėl užmetė. Tai ir buvo bene didžiausias paskatinimas žvejoti.“

 

Žvejų rūpesčiai

      

Prisiminimuose „Mano gyvenimo upė“ aprašomi dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės paskutinieji dešimtmečiai bei antrosios pusės pradžia. „Man šiandien jau 85 metai. – rašo jų autorius. – Tai ir paskatino parašyti tuos prisiminimus, kad anūkai ir kiti, kurie myli gamtą, žinotų jos paslaptis.“ Skaitydamas juos supranti, kiek daug dalykų palengva grimzta praeitin ir jauti dėkingumą žvejų kasdienybę ir rūpesčius aprašiusiam žmogui. Žinia, žvejybai tinklo neužteko, reikėjo iš varžytinių išsinuomoto Nemuno tarpo, iš eglinių, per žiemą išlaikytų lentų gero meistro padarytos valties, su įrengta dėže gyvoms žuvims. „Būdavo, tik dangtį pradarai, jeigu yra lydeka, tuoj iššokdavo, gerai, jeigu į valtį, o jei ne, tiek ją matydavai“, – prisimena žvejybos veteranas.

Šiandien džiaugiamės Lietuvoje atkuriamais lašišinių žuvų ištekliais. Lašišos į Nemuną ir kitas upes atplaukdavo ir žvejų buvo gaudomos. Įdomu tai, kad rekordiniai laimikiai jų nedžiugino, nes šias labai brangias žuvis buvo sunku parduoti. Apie vieną jų pasakojama: „Tokią žuvį, kuri svėrė 32 kg, kas galėjo nupirkti. Tik labai turtingas, nes lašišos ir kaina buvo didelė. Ją pardavė alaus daryklos savininkui Jakovui. Kaip šiandien atsimenu tėvo žodžius: „Motin, galim eiti karvės pirkti. Aš už žuvį gavau tiek, kiek kainuotų karvė.“ O kiek tuomet kainavo karvė, tikrai nežinau“, – prisipažįsta padėjęs į valtį įversti ir užgulęs, kad žuvis neiššoktų, tėvo pagalbininkas.

 

Loterija pirkėjams

     

Nuogąstaudamas, jog tarp pirkėjų balta žuvis paklausos neturėjo ir ją tekdavo vartoti patiems ar išdalinti kaimynams, E. Veingertneris spalvingai aprašo penktadienio žuvų turgaus atmosferą ir pastangas ją parduoti. „Žuvies kaina buvo tokia, kiek kainuodavo vienas kilogramas sviesto – 1,20-1,50 Lt. Jeigu pasitaikydavo didesnė žuvis (5-7 kg), jos niekas nepirkdavo. Tėvas sugalvojo loteriją. Kaip tai darydavo? Pirmiausia apskaičiuodavo, kiek už žuvį galėtų gauti. Pasiimdavo sąsiuvinį. Kurie prieidavo, siūlydavo pirkti žuvį už 20 ct. Tą, kuris pirkdavo, įrašydavo į sąsiuvinį. Tame sąsiuvinyje buvo sužymėti skaičiai, pvz., nuo 1 iki 100. Jeigu dar mažai parduota, galėjo kokį nori skaičių išsirinkti, tačiau reikėjo prie visų skaičių pavardžių, o tai reikėjo išsipirkti. Pasakydavo, kad loterija vyks pasibaigus turgui, pasakydavo ir valandą. Mano darbas buvo padaryti bilietus. Tam reikėjo susikarpyti sąsiuvinį ir padaryti 200 ritinėlių. Ant vienų surašyti skaičius nuo 1 iki 100, kitus palikti tuščius, tik ant vieno parašyti „žuvis“. Pasibaigus turgui, pasikviesdavo porą vaikų. Tuos mano padarytus bilietus suberdavo į kepures – į vieną su numeriais, į kitą –  tuščius ir su užrašu „žuvis“. Vienas vaikas imdavo iš vienos kepurės, kur surašyti skaičiai, o kitas – kur tušti, bet vienas su užrašu „žuvis“, – pasakoja loterijos talkininkas ir užsimena, jog loterija turėdavo paklausą.

 

Gamtos žmogus

     

Skirdamas savo prisiminimuose didžiausią dėmesį Nemunui ir žvejybos istorijai E Veingertneris pamini savo pedagoginį darbą. „Dirbdamas mokytoju, savo mokinius vedžiau gimtojo krašto pažinimo keliais, skatinau domėjimąsi Lietuvos istorija, papročiais, gamta, kultūra. Mylėjau savo mokinius, ir jie ėjo su manimi per istorijos, rusų kalbos, karinio parengimo pamokas, popamokinių pašnekesių metu, laisvalaikiu, turistinėse išvykose... Kaip ir mano tėvas, esu Prienų krašto žmogus, neabejingas žmogui, paukščiui, medžiui ir žolei.“

Apibendrindamas savo prisiminimų rinkinį garbusis žvejys ir pedagogas sako, kad jie vyresnės kartos žmonėms primins praeitį, o jaunimui padės pažinti savo gimtojo krašto žmones. „Mums, gyvenantiems prie Nemuno, ši upė teikė ir teikia pramogas, ir mūsų upių tėvo pažinimą visokiu oru, visais metų laikais. Jo vandenyse vaikai išmoksta nardyti, žvejoti, o senoliai ramiose pakrantėse randa poilsį, semiasi sveikatos.“

Garbingos sukakties proga pirmiausia to poilsio ir sveikatos Prienų krašto ir Nemuno žmogui Edvardui Veingertneriui linki „Žaliasis pasaulis“ ir jo skaitytojai. Lai Jūsų gyvenimo upė, žilasis Nemunas, Jus gaivina ir saugo daugybę metų, o Prienų kraštas didžiuojasi jumis. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"