Paieška Mano vaikystės draugai (7)

Mano vaikystės draugai (7)

Georgijus SKREBNICKIS

 

Bičiulystė

 

Sykį su broliu sėdėjome prie lango ir žiūrėjome į kiemą. Buvo žiema. Patvory varnos ir kuosos kapstinėjosi po šiukšlyną.

Sykį matom – atskrido kažkoks paukštis, visas juodas juodžiausias, net su melsvumu, o snapas didelis, baltas. Kas čia dabar? Kovas? Iš kur jis žiemą atsirado? Žiūrime, matome – vaikštinėja kovas po šiukšlyną tarp varnų ir truputį šlubčioja – matyt, koks nesveikas ar senas; su kitais kovais į pietus išskristi negalėjo, va ir liko čia žiemoti.

Paskiau kovas mūsų šiukšlynan įprato kas rytą lankytis. Duonos patrupindavome ar varškės nunešdavome. Tik jam mažai likdavo: varnos pirmosios supuola ir sulesa. Tokios jos įžūlios nuo prigimimo. O kovas tuosyk kažkoks ramus pasitaikė. Vis nuošaliau laikosi, vis vienas ir vienas. Kaip kitaip – gentainiai išskrido kur šilčiau, jis liko; o varnos – prasta draugija.

Matome, skriaudžia pilkosios plėšikės mūsų kovą, bet nesugalvojame, kaip jam padėti, kaip palesinti, kad varnos neatimtų.

Diena po dienos kovas atrodė vis liūdnesnis. Būdavo atskrenda, nutupia ant tvoros, o šiukšlynan nusileisti nedrįsta, varnų bijo. Mat visai apsilpęs buvo.

Vieną rytą dirstelėjome pro langą – ogi kovas ant žemės prie tvoros guli. Nubėgome, parsinešėme namo: paukštis vos vos alsavo. Patupdėm dėžutėn, pastatėme arčiau krosnies, skudurėliu uždengėme ir davėme visokiausio maisto.

Štai šitaip dėžutėje jis gal dvi savaites ištupėjo, sušilo, badus numarino, atsigavo. Galvojame, ką daryti? Per visą žiemą namuose laikyti nesinorėjo. Nutarėme vėl laisvėn išleisti: gal dabar, sustiprėjęs, kaip nors peržiemos?

O kovas, matyt, per tą laiką sumetė, jog jam mes gerą darbą padarėme; vadinasi, žmonių bijoti nereikia. Štai ir prisijungė jis prie vištų pulko, su jomis kieme visas dienas praleisdavo.

Tuo metu pas mus gyveno prijaukinta šarkutė Našlaitėlė. Ją priglaudėme, kai buvo dar visai mažylė. Našlaitėlė laisvai skraidė ir po kiemą, ir po sodą, o nakvoti grįždavo į balkoną. Sykį matome – mūsų kovas susidraugavo su Našlaitėle: kur ji lekia – ten ir jis. Kartą šarkutė atskrido į balkoną, kovas netrukus irgi čia apsireiškė. Toks rimtas ant stalo vaikštinėja, o Našlaitėlė, lyg rūpestinga šeimininkė, zuja aplink, šokinėja.

Mes tylut tylutėliai pravėrę duris pro apačią iškišome dubenėlį su mirkyta duona. Šarka – išsyk prie lesalo, kovas – iš paskos. Abu papusryčiavo ir nuskrido. Štai taip priprato ir kasdien dviese į balkoną atskrisdavo palesti.

...Praėjo žiema, iš šiltųjų kraštų grįžo kovai, ėmė karksėti beržynėlyje. Vakarais sutūps porelėmis prie lizdų, tupi, šnekučiuojasi, tarytum savo reikalus aptarinėja.

Tik mūsų kovas nesurado sau poros, vis su Našlaitėle skraido. Vakarop nusileis abu į berželį šalia trobos ir tupi viens prie kito, vos ne susiglaudę šonais.

Pasižiūrėdavau į juos ir vis pagalvodavau: taigi tarp paukščių irgi būna draugystė.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"