Paieška Mano vaikystės draugai (8)

 

Mano vaikystės draugai (8)

Georgijus SKREBNICKIS

 

Pūkutis

 

Pas mus gyveno ežiukas, jau visai prijunkęs. Kai glostydavome, prie nugaros priglausdavo spygliukus ir pasidarydavo švelnutis, minkštutis. Dėl to ir pavadinome Pūkučiu.

Kai būdavo alkanas, vaikydavosi mane lyg šuo. Vis papukšnodamas, paniurzgėdamas taikydavosi dantukais sugriebti už kojų, kad duočiau ko užvalgyti.

Vasarą Pūkutį išvesdavome į sodą. Jis bėgiodavo takeliais, gaudydavo varliukus, vabalus, sraiges ir skaniai pasičepsėdamas sukirsdavo.

Atėjus žiemai, į lauką nebevesdavau, laikiau namie. Valgyti duodavome pieno, sriubos, pamirkytos duonos. Būdavo prisiės, užlįs už krosnies, susisuks kamuoliuku ir miega. O vakare išlenda ir ima po visus kambarius bėgioti. Visą naktį laksto, letenėlėmis garsiai tapsi, miegoti trukdo. Taip jis pusę žiemos ir išgyveno, laukan nė sykio nežvilgtelėjęs.

Sykį sugalvojau rogutėmis nuo kalniuko pasivažinėti, o draugų lyg tyčia gatvelėje nebuvo. Nutariau pasiimti Pūkutį. Susiradau dėžutę, paklojau šieno, patupdžiau ežiuką, o kad jam dar šilčiau būtų – iš viršaus irgi šienu apkamšiau. Dėžutę pasidėjau ant rogučių ir tekinas pasileidau prie tvenkinio, ant kurio nuo kalniuko važinėdavomės.

Buvo labai gerai: švietė saulė, šaltukas gnaibė ausis, nosį. Vėjas nurimo, todėl kaminų dūmai nesidraikė, o tiesiais stulpais kilo ir rėmėsi į dangų. Žiūrėjau į tuos stulpus ir man atrodė, jog tai visai ne dūmai, o iš dangaus žemyn leidžiasi storos melsvos virvės, prie tų virvių apačioje  pririšti mažyčių žaislinių namukų kaminai.

Prisivažinėjau iki soties nuo kalniuko ir tempiu rogutes su ežiu namo.

Matau – atbėga draugai. Skuba į kaimą apžiūrėti vilko. Jį ką tik medžiotojai atvežę.

Greit greit įtraukiau rogutes į daržinę ir tekinom pasileidau paskui draugus į kaimą. Stebėjome, kaip diria kailį, kaip jį užtempia ant medinio dvišakio.

Pūkutį prisiminiau tik kitą dieną. Prisiminęs išsigandau – ar nebus kur pabėgęs? Šokau paknopstomis į daržinę prie rogučių. Matau – guli mano Pūkutis dėžutėje, šiene susisukęs į kamuoliuką ir nekruta. Ir papurčiau, ir kitaip judinau – nė nesukrutėjo. Galvoju – per naktį visai sušalo ir numirė.

Nulėkiau pas draugus, papasakojau apie savo nelaimę. Visi nuliūdo, bet nieko nebepadarysi. Teks Pūkutį laidoti.

Palaidojome sode, pusnynuose, toje pačioje dėžutėje, į kurią buvau įkėlęs ir kurioje jis numirė.

Visą savaitę liūdėjome vargšo Pūkučio. Bet paskiau man padovanojo gyvą pelėdikę – ją pagavo mūsų daržinėje. Pelėdikė, žinoma, buvo laukinė. Mes pradėjome ją jaukinti ir Pūkutį primiršome.

Bet atėjo pavasaris, ir ne bet koks – šiltas šilčiausias. Vieną rytą išėjau į sodą. Jame pavasarį labai smagu: čiulba kikiliai, saulė šviečia, aplink – didžiulės balos, kaip ežerai. Atsargiai einu takučiu, kad į kaliošus neprisemčiau vandens. Staiga priešakyje, pernykščių lapų krūvoje kažkas sukrutėjo. Sustojau. Kas tai? Žvėriukas? Koks? Iš po tamsių lapų kyštelėjo pažįstamas snukutis, o juodos akutės pažvelgė tiesiai į mane.

Lyg pakvaišęs puoliau prie žvėriuko. Po akimirkos rankose jau laikiau Pūkutį, o jis apuostinėjo mano pirštus, purkštavo ir baksnojo šaltu snukučiu į delną, prašydamas valgio.

Čia pat ant žemės gulėjo atitirpusi dėžutė su šienu, kurioje Pūkutis laimingai pramiegojo visą žiemą. Pakėliau dėžutę, patupdžiau į ją Pūkutį ir iškilmingai parsinešiau namo.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"