Paieška Stelmužės ąžuolo pamaina

Stelmužės ąžuolo pamaina

Povilas VITKAUSKAS

Kauno marių regioninio parko vyr. ekologas

 

Visi, kas matė Stelmužės ąžuolą, pastebėjo ir jo agoniją. Pats laikas apsidairyti, koks Lietuvos ąžuolas bus labiausiai vertas atsistoti šalia šio galiūnų galiūno. Yra skelbiama, kad tarp saugomų gamtos paveldo objektų ir paminklų yra 3-4, kurių kamienų apimtys viršija 7 metrus. Tikrovėje tokių medžių aš suskaičiavau bent septynis. Kodėl tokie neatitikimai? Pasirodo, kad  „septynmetrių“ sąrašas buvo sudarytas iš valstybės saugomų gamtos paveldo objektų ir gamtos paminklų kategorijos medžių. Tuo tarpu 7 m kamieno apimtį turi 2 vietinės reikšmės gamtos paveldo objektai: Gaurės ir Karvelių ąžuolai. Yra žinomas labai įspūdingas medis – Darsūniškio ąžuolas, kurio kamieno apimtis 7,05, tačiau jis nėra paskelbtas gamtos paveldo objektu. Darsūniškio ąžuolas kur kas išvaizdingesnis už kai kuriuos, turinčius gamtos paminklo statusą.

Specialistai, įvertindami medžio būklę, kiekvieną senolio ąžuolo aprašymą pradeda žodžiais: „medis pasiekęs gamtinę brandą ir yra degeneracijos stadijoje“. Bet tai yra savaime suprantamas procesas. Tiriant Kauno ąžuolyno senus ąžuolus nustatyta, kad medienos degeneracija prasideda ąžuolui sulaukus 250-300 metų. Ąžuolai tuomet būna pasiekę apie 1 m skersmens (3 metrų apimties) kamienų dydžius. Ąžuolas, kurio kamienas pasiekęs 7 m apimtį, ir yra nemažiau kaip 700 metų amžiaus. Tokių ąžuolų būklės apibūdinimui labiau tiktų jų morfologinių požymių aprašymas. Ypač svarbūs tokie medžio požymiai, kaip jo pirmykščių šakų išsaugojimas. Atviroje vietoje augusių ąžuolų – galiūnų šakos būna išaugę beveik stačiu kampu, tokios šakos būna storesnės kaip 1 m skersmens, jų masė yra didelė. Esu matęs dorojant išlūžusią 6,7 m kamieno apimties ąžuolo apatinę 1,3 m skersmens šaką, kurios medienai, puvėsiams ir šakų liekanoms išvežti prireikė 3 sunkvežimių (GAZ-52). Išlūžusios šakos padaryta kiaurymė nepataisomai sužalojo pačio medžio kamieną. Tokias šakas reikia trumpinti, statyti joms atramas, ar kitaip jas apsaugoti. Neperspektyvūs yra ąžuolai su aukštais kamienais, nes medžių šaknų sultims pailgėja kelias, padidėja slėgis, reikalingas joms pakilti. Dėl to aukštų senų medžių viršūnės apmiršta, o į jas įsimetęs puvinys sukuria papildomą užkratą visam kamienui. Dėl seno medžio ypatybių nepaisymo, būtinų priemonių nenaudojimo, Sandariškių ąžuolas privestas prie žuvimo slenksčio. Atsakingi darbuotojai, pamatę, kad medžiui kyla grėsmės, jį išbraukė iš gamtos paminklų sąrašo. Šio dvikamienio ąžuolo kamienai turėjo būti sujungti trosais, uždrausta ganyti kiaules, joms knistis po medžio šaknimis. Didžiausią perspektyvą išlikti ir sulaukti gal būt ir Stelmužės ąžuolo metų turi ąžuolai su trumpais kamienais, žema laja, plonomis apatinėmis šakomis.

Patyrinėjus visų storiausių medžių morfologinius požymius išaiškėja, kad arčiausiai prie idealaus seno medžio modelio yra Karvelių ąžuolas.

Šis medis auga netoli Žemės ūkio universiteto, Kamšos miško pakraštyje, jam prieš 150 metų buvo nupjauta viršūnė. Universiteto Miškų fakulteto mokslininkai nepasirūpino propaguoti šio ąžuolo išskirtinius požymius, organizuoti jam valstybinės apsaugos statuso suteikimo procedūrą. Ąžuolas galėtų tapti puikia priemone supažindinant studentus ir visuomenę su senų medžių ypatybėmis. Kol kas vyksta priešingas procesas - miškininkai vertina medį pagal jo tūrį (taip pat - ir pagal aukštį), todėl jų požiūriu medis su nupjauta viršūne yra neperspektyvus. Tačiau jis neperspektyvus tik jauno medžio vertinimui taikomais postulatais. Senas medis, netekęs viršūnės, daugiau savo gyvybinės energijos skiria apatinėms šakoms, jis vėjų nėra nuolat klibinamas, išsaugo sveikas šaknis. Dabar dar dažnai žmonės išsigąsta medyje pamatę smulkius šakų padžiuvimus ar kamieno įplyšimus. Jei toks medis auga netoli namų, prašo medį nupjauti.

Teko dirbti Kauno miesto komunalinėje tarnyboje. Pasitaikydavo atvejų, kai gyventojai išsireikalaudavo nupjauti apatines senų ąžuolų šakas, tiesiog gulinčias ant stogų, sodo medžių. Visais atvejais, kai tokių medžių viršūnės būdavo apdžiuvę, po apatinių šakų pašalinimo, ąžuolai žūdavo. Visi seni medžiai gali būti pavojingi tik dėl savo didelio aukščio. Neveltui Liuksemburgo parkuose seni medžiai sutvirtinti trosais, kurie atitempiami iš aukštutinėje kamieno dalyje pritvirtinto žiedo.

Visuomenė turėtų žinoti savo krašto gamtines vertybes, mokėti jas įvertinti, nelaukiant kol tai padarys atsakingos institucijos. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"