Paieška Requiem beržui

Requiem beržui

Dalia Marija BRAZAUSKIENĖ

 

Stovi beržas, lieknas, išlakus

Per varsnas išėjęs iš beržyno...

Justinas Marcinkevičius

 

Ne, tai ne štormo padarinys. Su beržu galutinai atsisveikinome keletą savaičių prieš baisųjį štormą, daug aibių padariusį ne tik Kaunui, bet ir Lietuvos miškams. Ir šiandien vis galvoju: ar beržas būtų atlaikęs tą vėjo siautimą? Tačiau negaliu nepapasakot apie tą gražuolį, kuris mūsų kieme buvo tarsi gyvas šeimos narys.

Beveik prieš 60 metų atėjau gyventi į namelį, kuris stovėjo beržo paunksmėje. Tai buvo dvikamienis beržas, sako, jie yra gana reti, girdėjau, kad vienas gamtininkas ypač domėjosi dvikamieniais beržais.

Kiekvieną pavasarį, kai sprogstantys pumpurai beržą apgaubdavo tarsi žalias rūkas, džiaugdavomės: beržas gyvas!.. Paskui kiemą nuklodavo maži beržo žirginėliai. O rudenį takelius nuauksindavo krintantys beržo lapeliai... Ankstų rytą tekanti saulė pirmiausia nušviesdavo jo viršūnę. Jis buvo iškilęs virš visų aplink augančių medžių ir iš tolo, iš tolo sveikindavo grįžtančius namo.

Bėgo metai, po beržu augo sūnūs, išlydėdavo jis juos į mokyklą, o vėliau pasitikdavo vaikaičius. Niekada neleidom iš jo sulos. Atrodė, kad negalima jo skriausti. Tačiau kaimynai pastebėjo, kad atsirado įplyšimas tarp beržo kamienų. Supratom jų nerimą: jei audra palaužtų kurį nors kamieną, jis gali užkristi ant kaimynystėje stovinčių pastatų ar ant mūsų namelio. Bandėm konsultuotis su miškininkais, o gal tars beržui palankų žodį... Deja...

Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyrius, kurio apskaitoje buvo beržas, lengvai davė leidimą jį nupjauti. Tačiau širdis neleido atsisveikinti su gražuoliu, nusprendėme aukoti tik vieną kamieną. Nuostabiausia, kad po kurio laiko ant nupjauto kamieno pradėjo atsirasti mažų šakelių. Beržas kovojo, teigė savo gyvybingumą.

Ir vėl bėgo metai, likęs vienas kamienas dar labiau ūgtelėjo ir vėl pradėjo kelti nerimą kaimynams. Ir vėl, gavę leidimą, negalėjome sutikti, kad reikia atsisveikinti su beržu. Nusprendėm jį apgenėti, pašalinti stambesnes šakas, kurios galėjo kelti pavojų. Ir toliau likusi viena beržo viršūnė rytais nušvisdavo pasitikdama tekančią saulę. Stiebėsi jo viršūnė vis aukštyn ir aukštyn, nesuprasdama, kad kažkam kelia nerimą.

Iki šiol spėlioju: ar beržas pasikvietė vijoklį, ar vijoklis jį susirado. Tačiau vijoklio, įleidusio šaknis šalia beržo, liauni ūgliai, tarsi norėdami paslėpti ir apsaugoti jį, apvijo beržą beveik iki pat viršūnės. Vasarą sodri vijoklio žaluma, o rudenį paraudę jo lapai kūrė įspūdingą, spalvingą gamtos paveikslą. Nesvarstėme, ar beržui gera tokia vijoklio apsuptis. Pavasarį atsirasdavę žirginėliai liudijo, kad beržas gyvas, kad draugystė su vijokliu jam palanki.

Tačiau pradėjom ir mes, ne tik kaimynai, nerimauti. Kai sinoptikai pranešdavo būsiant smarkesnį vėją, kai naktį ūžaudavo audra, maldaudavom: „Berželi, laikykis!“. Ir jis didvyriškai laikėsi.

Kartą apsilankė gamtos apsaugos inspektorius: beržas kelia pavojų. Kad ir kaip buvo liūdna, teko priimti sprendimą... Paprašėme nenupjauti viso beržo kamieno. Kad vijoklis neliktų vienišas. Atsisveikinus su beržu, po kelių savaičių kilo tas baisusis štormas. Kažin, ar beržas būtų buvęs pajėgus galynėtis su mus užklupusia stichija?..

Liko jis tarsi žalia skulptūra. Ruduo nupurtė vijoklio lapus, apnuogino likusį beržo kamieną. Bet ateis pavasaris, nors žirginėlių kieme jau nebebus, likęs vijoklis turės į ką atsiremti ir vėl, apgobęs beržą, kurs žalią savo kūrinį. O gal, priešingai miškininkų teiginiams, kad beržai neatželia, jo lapeliai prasikals iš abiejų likusių beržo kamienų. Tik viršūnės jau nebesveikins patekanti saulė.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"