Paieška Žaliuoki, Dainavos giria!

Žaliuoki, Dainavos giria!  

Antanas LANKELIS

Miškų informacijos centro (MIC) „Girios aidas“ vedėjas

 

Miškas – laukas – upė. Baltams tai - trys nedalomos gamtinės sistemos. Miškas - namai, užuovėja, didis maisto šaltinis, vaidilučių saugota ugnelė. Laukas - žmogaus ir gamtos tarpusavio santykių derinys. Upės, ežerai – maisto, gyvybės šaltinis, gynybos sistema.

Darydami prielaidą, kad pirmajame tūkstantmetyje mūsų protėvių šalis dar nebuvo sėsliau apgyvendinta, vadinasi didžiausius plotus užėmė miškai, pelkės, upės ir ežerai. Tik dėl stichinių nelaimių – gaisrų atskirose vietose, nelikus miško, keletą dešimtmečių galėjo plytėti aikštės, išdžiūti pelkėtos vietovės. Aplinka sparčiau ėmė keistis apsigyvenus pirmosioms gentims, žmonėms palankesnėse vietose prie ežerų, mažesnių upelių, derlingesnių slėnių. Bendruomenėms jau buvo gerai žinoma lydiminė žemdirbystė. Miškų plotai ėmė sparčiau keistis, nes jų deginimas, vardan pragyvenimo, buvo pateisinamas, reali galimybė išgyventi gausioms šeimoms.

Dainavos miškų masyvas sąlyginai vientisas, jo bendras plotas 145000 ha. Pietų Lietuvos regionas miškingiausias, net 50 % viso ploto dengia miškai. Pagal floristinį – fitocenologinį rajonavimą minima teritorija priskiriama Centro Europos termofilinių pušynų, su lapuočių likučiais, provincijai Merkio senslėnyje. Dainavos smėlingoji lyguma plyti didžiojoje dalyje abipus Merkio, o nuo Katros rytinėje pusėje, peršokusi Nemuną, įsiremia į morenines aukštumas vakaruose. Didžiausią smėlingos lygumos dalį vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Tai sraunioji Ūla, nenuorama Ratnyčėlė, vandeningoji Ančia.

Gyvybinga, vientisa Dainavos giria tai unikalus ir nepaprastai svarbus sudėtingos gamtinės sistemos atvejis. Dominuojanti miškų sistema su natūralių vandenų telkiniais, slėniai, pelkėmis ir žmonių urbanizuotomis teritorijomis domina įvairių sričių specialistus.

Prof. Povilas Matulionis palyginamuoju metodu analizavęs miškų – pelkių – laukų santykinę kaitą, jų dydžius teigia, kad tūkstantmečių sandūroje miškai vešėjo gausiai, apėmė didesnę pusę Lietuvos. Įvertinus daugelio autorių analizes galima daryti prielaidą, kad miškai ir krūmynai tuo metu dominavo 2/3 viso šalies ploto.

Apie „neįžengiamas girias“ XI-XII a. jau randame duomenų M. Galas ir V. Kandlerbeko kronikose. 1208 m. kronikininkas A. Latvis rašo, kad lietuvių sumuštos Livonijos ordino pajėgų kariai bėgo į miškus ir pelkes. P. Dusburgiečio „Prūsų žemės kronika“ mini 1190-1326 m. šventus prūsų miškelius. Užnemunėje apsigyvenusius jotvingius dėl karų, kraustymosi, asimiliacijos, imta vadinti sūduviais, dainaviais, poleksėnais.

... 1387-1402 m. Kryžiuočių ordino magistro nurodymu apmokamiems žvalgams buvo nurodyta sudaryti Lietuvos kelių aprašymus „Die Litauischen Wegeberichte“, kuriuose minimi gyvenvietės, ežerai, upės, pelkės, miškai. Aprašomas „Aštuoniasdešimt trečias kelias iš Gardino į Šalčininkus ... ten yra upė, vadinama Katra, kur dažnai esti sargybos. Iš ten iki Vosyliškių dvi mylios per bjaurų mišką. Čia galima gerai pamedžioti“ (spėjama, kad tai Čepkelių raistai). Laiškuose minimi Perlojos, Eišiškių, Nemunaičio, Merkinės, Gardino girios, miškai, šilai, Kazlų Rūdos – Kauno ąžuolynas (LGMI. 2006. Psl. 62).

Labai įdomus J. Totoraičio nurodymas: „Lietuvos pietuose į Gardiną kitas kelias yra iš Ordino pilies Liko (Luko) per Rogardą, kurį kryžeiviai tada drauge su Vizma turėjo kaip užstatą iš Mozūrijos, jis ėjo per Mėtos (Netos). Prie Rogordo ežero kirtosi Lietuvos, Mozūrų ir Ordino valdos (P.65).

Žemių su dvarais ir miškų valdymas ilgus šimtmečius buvo pagrįstas valdovų dovanomis ir privilegijomis. Istoriniuose šaltiniuose gausu duomenų apie didikų dovanojamus dvarus, miškus su miesteliais, kaimais (su jų gyventojais ir duoklėmis).

Žygimantas Senasis 1516 m. Valkininkų ir Leipalingio valsčius atidavė Gardino girininkui Jokūbui Kuncevičiui. Dubičių, Kaniavos, Eišiškių karaliaus valsčiai su miškais jau buvo užstatyti didikams. 1518 m. Žygimantas Senasis už 1000 grašių užstatė Merkinės valsčių St. Grigorjevičiui.

1518 m. Žygimantas Senasis atiduoda dvarininkui Daškai Vasilievičiui Padubičių dvarą su miškais, ąžuolynais, bebrynais, žvėrių ir paukščių medžioklėmis, bartinais medžiais, malūnais, kiaunių duoklėmis.

Miškų užgrobimas praktiškai tęsėsi kelis šimtmečius, nes miškai neturėjo aiškių ribų, buvo neaiškus valdymas, apsauga ir naudojimas.

Duomenų apie didžiausią miškų masyvą – Dainavos girią, seniausias gyvenvietes šalia Merkio, Nemuno galima rasti senuose metraščiuose, keliautojų užrašuose, laiškuose. Pagrindiniu dokumentu laikytinas Grigalius, Bagdono sūnus, Valavičius (Grigorij Bogdanovič Volovič), jo darbas - „Revizija girių ir žvėrių takų“ (kitas pavadinimas „Lietuvos girių aprašymas“).

1558 m. gruodžio mėn. Petrakove (Lenkijoje) vykusiame Seimo posėdyje, kuriame dalyvavo Lenkijos karalius ir Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas, seime buvo aptarti karo su Maskva pasiruošimo reikalai. Būsimoms išlaidoms reikėjo pajamų. Seime buvo pavesta: „ištirti ir aprašyti visas Lietuvos D. Kunigaikštystės medes, žvėrių perėjimus, ateinančius iš už Dniepro laukų į LDK medes, taip pat vietas ir kaimus žmonėms apgyvendinti, ir kur būtų galima pastatyti karaliaus medžioklei dvarus...“. Pakankamai aiškiai nurodyta. Žygimantas Augustas nurodo, kad Mstibogovo seniūnas, Gardino miesto burmistras, Čyro, Varėnos, Kaniavos, Dubičių, Želvos (Zelvos) laikytojas, Grigalius, Bagdono sūnus, Valavičius (Volovič),1559 m. skiriamas į LDK atlikti girių ir žvėrių perėjų reviziją–aprašymą. Jo aprašyta medžiaga (gal tik dalis) sutvarkyta, išleista ir paskelbta Vilniaus archeografinės komisijos tik po trijų šimtų metų - 1867 m.

Seniausiame išlikusiame dokumente (drįskime vadinti miškotvarkos) randame to meto dvarų, miškų, kaimų, upelių, ežerų pavadinimus, žvėrių takų vietas, kai kurios veiklos (šienaujamų pievų, ganiavų) fragmentus.

Vakarinė Dainavos miškų masyvo dalis net Nemuną peršoka. Šiaurės vakaruose nusidriekusį Alytaus mišką-medę seniausiame dokumente „Girių revizija“ Grigalius Valavičius taip aprašė: „Nuo Simno dvaro ir ežero – Bambenos upeliu, ... pro Ylelio ežerą – Daukšių Palių kraštą, Kiaulinyčios upeliu pro Krosną ... Šešupe ...“. Pietinę medės ribą nurodo: „... nuo Dusios ežero su mede pono Trakų vaivados, jo malonybės Metelių valdinis dvaras skiriąs dešinėje esančią, jo Karališkos Malonybės, Alytaus medę, nuo kairėje esančios pono Trakų vaivados medės. Nuo Dusios ežero riba eina šilu, kur yra pirmasis tiltas ... dvi mylias Kirsnos upe, skirdama medes: Alytaus – dešinėje, Merkinės kairėje ... iš Vižainio ežero, upeliu, kuris įteka į Prūsų kunigaikščio Vištyčio ežerą, čia baigiasi jo karališkos malonybės medė...“ (p 34-38).

Nurodyta, kas Alytaus medė turi 14 mylių išilgai, skersai - vietomis 3 mylias.

Dar vienas šio dokumento labai svarbus skyrius „Merkinės medė“. Riba prasideda nuo „Vokiečių sienos ir Blindžio ežero, nuo jo iki Ančios ežero, ... iki Skaisčio ežero, kuris skiria medes, einant nuo Prūsų, Merkinės – kairėje, Perlamo – dešinėje...“ (Rytprūsiai). Riba toliau eina „... nuo Juodojo Seivų (Seivoj) ežero 1 mylią iki kunigaikščių Sluckų Punska ežero ... pusantros mylios iki Kirsnos ...“. Aprašytas faktas, kad „Merkinės medėje Stabingio dvaro (netoli Seinų) urėdas Griško–Griška prie Miklausių varos išdirbo žemės, jo karališkos malonybės – jog galima pasėti 40-čiai statinių javų“ (p. 47-49).

Galima dar dėmesį atkreipti į pietinę, pietrytinę ribą. Gardino arba (Perstūnio) medė „... nuo Skroblyno (Grabovogo) ... iki Akmeninio vieškelio, kuris eina į Vygrius ... dvi mylios iki Ančios upelio ...“

Nors G. Valavičius ir buvo Varėnos, Kaniavos, Dubičių laikytojas, bet tų miškų neaprašęs, arba tie duomenys neišlikę. Kita priežastis galėjo būti tai, kad Varėna buvo Vilniaus gubernijos įtakoje. Juk Dubičiai ir Kaniava buvę tuometiniai gerokai turtingesni miestai, geresnėse žemėse, su kunigaikščių medžioklių dvarais.

Labai svarbus miškų administravimo dokumentas – 1636 m., vadinama Girių ordinacija – įprastas girių surašymas. Vladislovo Vazos pavedimu 1636-11-01. LDK medžioklis Petras Dalmantas Isaikovskis, Vilniaus kanauninkas karališkasis sekretorius Jonas Pacas ir Upytės maršalka Kristupas Belozaras surašė visas DK girias, paskirstė administraciniais valdymo vienetais, nustatė personalą. Vladislovo Vazos (Vladislovo IV) Universalas baigtas 1641 m. DK girios padalytos į 11 girininkijų (urėdijų), šios į kvarterus, jie - į ostupus–barus. Nustatytas asmeninis tarnautojų sąrašas: Vyriausias LDK gaudišius–medžioklis, miškų urėdai (girininkai), medžiotojai, sekėjai, šauliai, sargai. Dokumentuose aprašyta didžiausioji Varėnos – Perlojos – Merkinės girininkija. Apytikris šių miškų plotas – 200 000 ha. Merkinės kvartera turėjo 7 ostupus, 51 osočniką, Varėnos–Perlojos – 15 ostupų, 50 osočnikų.

Po Lietuvos–Lenkijos unijos suirimo ir įsigalint Rusijos imperijos interesams šių kraštų didieji miškų turtai naudoti, tiksliau alinti labai intensyviai. Tai sietina su miško žvėrimis, bitininkyste, medaus ir vaško duoklėmis, daugelį maistui naudojamų žolinių ir sumedėjusių augalų rūšių, mediena. Kaip tik tuo laiku Lietuvos miškuose labai sumažėjo kailinių žvėrelių, daugelis stambių kanopinių buvo tiesiog išnaikinti besaikėmis medžioklėmis, neribotu brakonieriavimu. XVIII a. pradžioje nebeliko taurų, danielių, ernių, meškų, o to amžiaus pabaigoje jau mažai belikę briedžių, tauriųjų elnių. Tik Belovežo girioje dar ganėsi miškiniai tarpanai, stumbrai. Net bebrai dėl mėsos ir sruoglių buvo išnaikinti. Medžiokliai privalėjo naikinti plėšriuosius žvėris – vilkus, lapes, net paukščius ir pateikti jų ausis, o paukščių – kojas.

Šiame gamtiniame regione tuo laiku, dėl vertingos medienos negrįžtamai išnaikinti europiniai kukmedžiai. Tiesiog ištisai iškirsti miškų plotai prie pagrindinių upių, mat mediena buvo plukdoma sieliais. Šimtmečiais auginti ir saugoti ąžuolynai virto kelmynėmis. Miškų plotai sumažėjo katastrofiškai. Randami statistiniai duomenys byloja baisų miškų naikinimą. Štai Kauno gubernijoje 1796 m. (okupacijos pradžioje) miškai vešėjo 1,82 mln. ha plote, o jau 1914 m. (baisių okupacijų pabaiga) miškų plotai belikę – 0,61 mln. ha., t.y. sumažėjo 3 kartus. Pakaunės ąžuolynus mena telikęs guotas, dabar vadinamas – Kauno ąžuolynu. Tik vieno amžiaus laikotarpyje Lietuvos miškingumas nuo 1800 m. buvusių 37% sumažėjo iki 19,5% 1914 metais.

Netekus Vilniaus krašto tarpukaryje Lietuvos miškingumas siekė 16–16,7 %, tai mažiausias miško plotas per visą šalies istoriją.

Dabar, kai žemės ūkio veikla labai kinta, remiama išmokomis už neprodukuojančius žemės plotus, situacija keičiasi. Mažiausio derlingumo dirvos apsodinamos mišku, arba savaime užauga spygliuočiais, lapuočiais medžiais ar menkaverčiais krūmais. Statistiniai duomenys įrodo, kad dabar Lietuvos miškingumas padidėjo iki 33 %.

Prasmingai sukakčiai pažymėti „Girios aido“ pažintiniame parke naujai sukurtas monumentalus darbas iš ąžuolo. Tautodailininkai Gintautas Akstinas ir Balys Dabrukas įprasmino sausus statistinius duomenis „Miškų metraštininko“ pergamente. Miško muziejaus lankytojai gali ne tik pasigrožėti paruoštomis ekspozicijomis, o ir sužinoti kaip keitėsi miškų plotai per tūkstantmetį.

 


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"