Paieška Tik klausykis, kaip žemė dunda

Tik klausykis, kaip žemė dunda

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Šį rudenį rašytojo Vytauto Bubnio sodyboje, esančioje kaime, netoli Širvintų, ypač užderėjo obuolių. Žengi per didelį sodą, tarp aukštaūgių, prieš keletą dešimtmečių sodintų obelų ir sunkiai randi vietą kojai pastatyti, kad kokio nors gražuolio raudonšonio nesutraiškytum. Visa žemė nubirusi obuoliais...

 

Čiūžtelėjo namas pakalnėn...

 

„Šioje vietoje buvo sodyba, žmonių vadinama numelioruota, – sakė dabartinis šeimininkas. – Kodėl čia, ant kalniuko tais laikais vyko melioracija, šiandien niekas negali paaiškinti... Žmogus pasiėmė skirtus pinigus, persikėlė kitur gyventi. Na, ir mes tada,  paskutiniais tarybiniais metais, įsigijom šitą sklypą... Bet trobesiai buvo nugriauti. Liko viskas suversta – rąstai, šiferio plokštės. Kur pažvelgsi – duobės... Geresnius rąstus kaimynai, kiti žmonės išsivežiojo, neėmė tik prastų, papuvusių. Medžių daug būta, bet  iškirto. Reikėjo viską nuvalyti, sutvarkyti. Sutampiau akmenis...“

„Baisiai visa teritorija atrodė, tiesiog apkasai, – pritarė vyrui rašytoja Elena Kurklietytė. – Vien tik šlamštas aplinkui – krūvomis...“

Taigi naujiesiems šeimininkams įsikurti buvo nelengva. Reikėjo viską pradėti iš naujo. Pirmiausia – pasirūpinti vieta namui. Jis sodyboje atsirado gana greitai, 1989 metų pačiam gale, prieš Kalėdas.

„Iš Alytaus mums šitą vadinamąjį sodo namelį atvežė, surentė per šalčius. Visai žiemai taip ir palikome, o pavasarį atvažiavę pradėjom krapštytis, dirbti. Tai buvo 1990-ieji metai... Nieko nepasisamdysi, aplink kiekvienas žmogus savo darbų turi, nenori pagelbėti, na, ir reikėjo daug ką daryti patiems, verstis savo jėgomis“, – prisiminė anų dienų rūpesčius Vytautas.

„Kai šitą namą didžiuliu sunkvežimiu atgabeno ir pastatė ant slėnio krašto, jis pradėjo slysti žemyn. Šiek tiek čiūžtelėjo, bet, laimė, įklimpo, nes buvo labai šlapia. Nei kaip atgal ištraukti, nei ką nors kita greitomis sugalvoti, kad nenugriūtų. O, Dieve... Dar nieko iš aplinkinių žmonių nepažįstam, jokios pagalbos nesitikim...“ – juokėsi Elena.

Bet tada atrodė ne juokai. Vis dėlto namą pavyko išgelbėti, atitiesti, bet jis taip ir liko stovėti ant skardžio krašto. Vėliau paaiškėjo, kad čia ir yra pati geriausia vieta. Šitoks puikus vaizdas iš verandos atsiveria į ledynmečio laikų slėnį su mažyčiu ežeriuku, kad tik grožėkis neatsigrožėdamas.

Kaip sakė šeimininkė, Vytautas pats vienas dailylentėmis namą apkalė. Ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Netgi paties sumeistruotus tradicinius žirgelius ant stogo pritvirtino. Inkilėlių varnėnams padarė. Ir gyvena dabar juose paukščiai.

Ir kregždučių yra, net trys lizdai. Labai paukščius šeimininkai myli. Visus – ir didelius, ir mažus. Tikras džiaugsmas, kad jie sodyboj gyvena.

 

Patys tyliausi vakarai

 

Kitas šios sodybos šeimininkų džiaugsmas – nepaprastai vaizdingas slėnis su reliktiniu ežeriuku. Tokio kraštovaizdžio pavydėti galima. Kas tik beatvažiuotų – lankėsi ir kolegos rašytojai Romualdas Lankauskas,  Justinas Marcinkevičius – kiekvienam sodybos aplinka didžiulį įspūdį palieka. Visi nustemba, pamatę tokį vaizdingą iš ledynmečio laikų išlikusį slėnį, kuriame blykčioja ir kadaise plytėjusio didelio ežero palikimas – mažytis ežeriukas su plaukiojančia salele. Vytautas sako, kad jo amžiaus vietiniai žmonės dar prisimena slėnyje nemažą ežerą raibuliavus. Gal ir tą ežerą, kaip čia stovėjusią senąją sodybą, pribaigė neapgalvota melioracija? Liko tik akis, ten kur giliausia vieta. Bet atokiau ir dabar yra ne vienas ežeras. Gretimam kaime plyti visų didžiausias. Tai vis ledynmečio ežerai, labai gilūs.

„Kokie tylūs čia vakarai... –  šypsosi Elena. – Ir garsai – stebuklas, tiesiog gyva natūrali gamtos daina. Net jei visiška tyla, mes ja džiaugiamės, ypač vakarais gėrimės ta ramybe. Tai yra šventa tyla... Ir migla neretai apsiaučia slėnį. Štai ir šį rytą kamuoliais ritosi. Pasitraukė, atrodo, dingo, bet vėl užėjo... Vasarą čia labai keistų garsų išgirstame. Pavyzdžiui, sėdime – tylu tylu, tik staiga iš žemės kažkoks pliūpsnis, atsidūsėjo, išsiveržė garo debesėlis. Vadinasi žemė alsuoja, bet labai keistai, pliūpsniais, net matyti, iš kurios vietos nugaruoja. Ir aplinka kokia – tarsi draustinis. Stirnos, lapės visai arti, nedideliame miškelyje gyvena, vaikus vedasi. Buvo ir bebrų, bet gal kitur persikėlė ar žmonės išgaudė.“

„Iš tiesų, stirnos su mažais stirniukais vaikštinėja. Prie ežero ateina, aplink sodybą vaikščioja. Kai pastebi mus, pabėga į savo prieglobstį, paskui, jei ilgai pastovėsi, vėl pamatysi. Ir gervė palei ežeriuką stypinėja. Laukinės antys perisi, kiekvieną vasarą... Kai mes čia pradėjome gyventi, ta ežeriuko salelė buvo dvigubai mažesnė. Dabar jau apaugo žolėmis, didėja, didėja... Beržiukai netoliese augo. Ir gana nemaži. O kai apsigyveno bebrai, neliko nė vieno medžio. Ir krūmus jie „apšienaudavo“, – porina Vytautas.

Apsižvalgau. Ne tik tolimesnė aplinka žavi mane, bet ir pati sodyba, kurioje nuo ankstyvo pavasario iki rudens gėlės žydi. Tai Elenos triūso dėka visokių augalų apstu. Rudens gėlių spalvas dar papildo klevai, kurių nukritę lapai, pasak šeimininkės, trim sluoksniais žemę nugula. Bet Elenai augalai ne vien pasigrožėti reikalingi. Iš jų, aišku, išdžiovintų, įdomius paveikslus kuria. Kai kuriuose gali įžvelgti tarsi gyvų paukščių, žvėrelių, net žmonių figūrėlių.

O Vytautas yra radęs keistai išsirangiusių šakų, šakelių, iš kurių sukūrė ne vieną „gyvūną“ – nei kokį paukštį, nei žvėrį. Viename medyje įkurdintas kažkoks fantastinis padaras, kurio vardas Morlis. Tą vardą Vytautas išvydo „užrašytą“ į lietaus vandens rezervuarą krintančių lašų...       

 

Su globotiniais teko atsisveikinti

 

„Šią vasarą du gandriukus užauginome. Na, gal ne užauginome, bet išgelbėjome.

Susisuko gandrai lizdą ant elektros stulpo, nes liepos, kurioje buvo ankstesnis gandralizdis, viršūnės šakos užaugo tokios, kad gandrai negalėjo į savo buveinę nusileisti. Kai elektrikai vedė kabelį po žeme, tą stulpą paliko, ir šiemet išsirito keturi gandriukai. Tai jau didelė šeima. Jie, likus mėnesiui iki išskridimo, prieš Baltramiejų, matyt, visi netilpo lizde, ir vieną tėvai išstūmė. Pastebėjom ir supratom, kad tai jauniklis, nors jau didelis. Stovi, laukia, kol tėvai atneš maisto, nes pats dar nemoka pasirūpinti. Tai pradėjau varlių ieškoti. Kelias sugavau jam. Paskui ėmė vaikščioti ir vabalus gaudyti. Netrukus, žiūrim, už ežeriuko, prie pat kranto, stovi kitas gandriukas, matyt, taip pat išstumtas iš lizdo. Parą stovi, dvi, o mes prie jo per pelkę prieiti negalim. Paskui atėjo į  pievelę, ką tik nušienautą, vėl pastovėjo parą, tada šalia jo atsirado suaugęs gandras, kuris, matyt, savaip paaiškino, kad jauniklis ten nestovėtų. Ir gandriukas persikėlė į mūsų sodą. Jam vis nupirkdavau jautienos ir šiek tiek duodavau, kad nepriprastų pats maisto neieškoti. Paskui pradėjo lesioti vabalus. Netrukus jau abu jaunikliai ėmė vaikščioti drauge. Nakvodavo jie prie kūdros, vienas su kitu susiglaudę. O dieną ateina prie mūsų namo lango ir žiūri vidun.

Aš tą pirmąjį pavadinau Gaga, o antrąjį – Pelkiu. Taip vaikščiojo jie visą mėnesį. Ir  išskrido kartu su visais kitais gandrais“, – pasakojo šeimininkė. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"