Paieška Salos kalvotame vandenyne

Salos kalvotame vandenyne

Marius SEMAŠKA

Sirvėtos regioninio parko kraštotvarkininkas

 

Keliaujant Sirvėtos regioniniame parke keliais ir vieškeliais, nuo gyvenvietės prie gyvenvietės, žvilgsnis aprėpia Nalšios žemėms būdingą kalvotą kraštovaizdį. Šiame Švenčionių aukštumos bangavime, tarytum salos vandenyne, įsikūrę kaimai bei pavienės sodybos. Viską stebėdami, lyg praeities įvykius menantys gyvi paminklai, šen bei ten tarp kalvų šakojasi pavieniai ąžuolai. Ežerai, upės ir upeliai savo vandenyje saugo šių vietovių istoriją, kurią atspindi padavimai, sakmės ir legendos… Tokiame gamtos ir mitologijos prieglobstyje regioninio parko teritorijoje skaičiuojami 68 kaimai. Kiekvienas jų turi savo išskirtinių papročių, bet visus juos vienija Aukštaitijos regionui būdingi papročiai ir tradicijos.

Važiuojant keliu Švenčionys – Ignalina, jau pastarosios rajone, dešinėje kelio pusėje tyvuliuoja Miškinio ežeras, kurio šiaurrytinio kranto kyšulyje stūkso kultūros paveldo paminklas – Rakštelių piliakalnis, vietinių dar vadinamas „Šunakariu“. Tai didelė neaukšta kalva. Iš pietų ir vakarų ją juosia minėtasis ežeras, iš šiaurės - gilus slėnis. Žvelgiant į rytus, sužiba tyvuliuojantis Rakštelių, arba Šventas ežeras. Pastarojo vakarinėje dalyje yra smailas kyšulys, vadinamas Rakštelių Alku. Pasak sakmės, anksčiau ežeras buvo didesnis ir čia buvusi sala, o joje šventykla. Laikui bėgant vandens telkinys užpelkėjo, sumažėjo, o sala tapo sausumos dalimi, įgavusi pusiasalio pavidalą. Sakmės apie Rakštelių ežero turtus žodžiai nukelia mus laiku į praeitį, į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo laikus, kai prasidėjo kovos su kitokia, kryžiuočių nešama kultūra.

Šios vietos mūsų protėviams buvusios šventomis. Ir nesvarbu, ar mitologinės sakmės bei legendos paremtos tikrais įvykiais, ar tai tik tiesos liekanos, įpintos į gražaus kūrinio pavidalą. Esmė lieka nepakitusi – jos atskleidžia žmonių požiūrį į aplinką, puoselėtas vertybes, pagarbą savo žemei.

Panašaus pobūdžio žodžiais galima apibūdinti ir vakaruose nuo Rakštelių Alko rymančio Didžiasalio kaimo, arba kaip vietiniai vadina, Salos gyventojus. Mat „Didžiasalio“ pavadinimas prigijo vėlesniu laikotarpiu. Tai 46 sodybų pailgo plano, smulkios erdvinės struktūros gatvinis kaimas, įsikūręs 16 a. viduryje Šventelės slėnyje, kurį kerta Miškinėlės upelis, ištekantis iš Miškinio ežero. Iš pietų pusės „Salą“ skalauja Švenčionių aukštumos banguotos kalvos.

1741 metais gyvenvietę sudarė 7 sodybos, kuriose buvo įsikūrę 16 gyventojų. Dar nuo caro laikų kaimas priklausė įvairiems valdininkams: Švenčionims, Zablatiškei, Ceikiniams, Kaltanėnams, Šventos dvarui... Kaip minėta, kito ir pats gyvenvietės vardas. Caro metais kaimas vadintas „Didžiuoju kaimu“, „Didžiuoju sodžiumi“. 1940-1945 metų laikotarpiu du didžiuliai gaisrai sunaikino didesnę dalį kaimo pastatų. 1991 metais buvo jau 30 sodybų.

Salos krašto bendruomenės pirmininkas Pranas Balčiūnas džiaugiasi gyventojų geranoriškumu, bendravimu. Pasak jo, šiuo metu gyvena 55 vietiniai gyventojai ir 8 sodybose atsikėlę vilniečiai – 4 iš jų senųjų gyventojų giminės, o likusiose naujai įsikūrę žmonės. Tačiau tai nesukelia jokių konfliktų – priešingai, atsiranda daugiau požiūrių, daugiau lankstumo įvairiose situacijose. Atvykėliai nesistengia diegti naujos, savo tvarkos – jie puoselėja nusistovėjusius papročius, vietines tradicijas, kaip ir visi saugo unikalių pastatų architektūrą. Kaime yra išlikę 4 autentiški kluonai, XIX a. 4 svirnai šoniniais priesvirniais, 6 pirkios, 5 pirtys ir 3 rūsiai – architektūros paminklai. Būtent dėl šio architektūrinio ir kultūrinio paveldo 1971 metais gyvenvietėje esantys pastatai paskelbti kultūros paminklais. Didžiasalio etnokultūrinį draustinį sudaro 42 sodybos. Šia priemone stengiamasi išsaugoti autentišką ar tradicinę statinių architektūrinę išraišką, gamtinę aplinką.

Vienas senesniųjų kaimo gyventojų Alfonsas Sapiega kartu su žmona Leokadija gerai prisimena dar anais laikais grėsusią 25 000 rublių baudą, jei klojimas nebus prižiūrimas, kad išliktų... Pasak šeimininko, šalia namo stovintis svirnas statytas nenaudojant samanų – taip pastatas išlieka ilgiau, nejuoduoja. Stogas originaliai buvo šiaudinis, bet vėliau pakeistas šiferiniu. O statydavo tuomet meistrai Gaidamavičiai iš kito, Aidukų kaimo. Senbuviai su naujai atsikėlusiais kaimynais sutaria gerai, padeda vieni kitiems. Būtent Sapiegų kluone svarsto galimybę įsikurti salos krašto bendruomenė. Problema tame, jog architektūrinius paminklus reikia nuolat prižiūrėti, tačiau lėšų tam nėra skiriama. 2009 metais Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto išleistame leidinyje „Tautosakos darbai XXXVIII“ galima atrasti ir Alfonso Sapiegos pasakojimus. Atvykę į svečius minėto instituto atstovai, kurie rūpinasi tautosakos puoselėjimu ir perdavimu ateinančioms kartoms, įrašinėjo Salos kaimo senbuvio pasakojimus, dainas.

Marijona Martinkėnienė – taip pat viena seniausiųjų kaimo gyventojų, skaudžių pokario įvykių liudininkė, daug papasakojo apie šių vietovių praeitį. Anot jos, kaimas turėjo savus giesmininkus, kurie esant ypatingesnėms progoms giedodavo ir dainuodavo. Senolė pasakoja, jog kažkada buvo 40 bernų ir 40 mergų – susirinkdavo, susibėgdavo, dainuodavo. Per javapjūtę nuo traukiamų dainų aidėdavo apylinkės... Buvusi giesmininkė džiaugiasi 7 anūkais ir 2 proanūkais.

Senoliai pasakojo, kaip anksčiau kepdavo duoną – dar guli kažkur duonkepė, lyžė. Nesinorėtų, kad šios žinios ir gebėjimai būtų prarasti laike. Kaime gyvenančius tėvus savaitgaliais aplanko vaikai kartu su savo atžalomis – jaunimas noriai bando perimti senuosius amatus, taigi dar ne viskas prarasta. Juk ateinanti karta vien būdami šioje aplinkoje palaipsniui perima vertybes.

Kaimas nėra sustabarėjęs ir gyvas ne vien praeities prisiminimais: Salos krašto bendruomenė, kuri oficialiai susikūrė 2008-aisiais, susiburia į renginius, švenčia šventes. Bendruomenės jėgomis pastatytas naujas kryžius neveikiančiose senosiose kapinaitėse. Tai tarsi pagarbos protėviams, gyvenusiems šiose žemėse, simbolis. Miškinio ežero pakrantėje, vėlgi savo lėšomis, pastatyta maudykla. Bet čia Saliniai susidūrė su nesusipratimu – mat Miškinio ežero savininkas, kuris šiuo metu gyvena Rusijoje, nenoriai prisileidžia prie vandens telkinio vietinius, kurie žvejodavo bei maudėsi jame nuo laikų, kuriuos tik senolių atmintis dar mena. Atėjo laikai, kai svariausia vertybe virto pinigai. Taigi vyksta nebyli vertybių kova...

Salos kaime 2009 metų vasarą buvo apsistoję Lietuvos skautų sąjungos „Valdovų rūmai“ tunto skautai, vadovaujami skautininko Ričardo Simonaičio. Jie sutvarkė apinką, bendravo su kaimo gyventojais, taip pat neatsisakė žygio pėsčiomis metu susipažinti su apylinkėmis ir patraukė link Sirvėtos regioniniame parke esančio respublikinės reikšmės hidrogeologinio gamtos paminklo „Lino verdenė“ šaltinio.

Šių metų vasarą Salos krašto bendruomenė organizavo žygį dviračiais po Sirvėtos regioninį parką, norėdami daugiau sužinoti apie apylinkes, sutvirtinti draugiškus bendruomeninius ryšius, o ir šiaip sveikai bei smagiai praleisti laiką... O ateinančiais 2011-aisiais kaimas švęs 270 metų sukaktį.

Senieji amatai, architektūros ypatybės, papročiai – visa tai atspindi vietinių žmonių santykį su supančia gamta, ugdo atitinkamas vertybes. Štai ką mes turime puoselėti, prižiūrėti, kad neužgęstų. Štai kas norima perduoti sakmėmis, padavimais bei legendomis. Būtent tai daro mus tais, kuo esame.

Dabartiniu metu yra tikrai nemaža galimybė kitokių kultūrų, jų teikiamų naujovių pažinimui. Tai nėra blogai, net sveikintina plėsti savo akiratį, tobulėti. Tačiau nereikia leisti, kad naujovės išstumtų protėvių dvasią iš mūsų gyvenimų.

Bet kol yra tokios vertybių puoselėjimo salos kraštovaizdžio vandenyne, tol slapta ugnelė, įsižiebusi prieš šimtmečius, kiekvieno širdyje skaisčiai liepsnos.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"