Paieška Mano vaikystės draugai (9)

Mano vaikystės draugai (9)

Georgijus SKREBNICKIS

 

Našlaitėlė

 

Vaikai mums atnešė mažą šarkiukę. Skraidyti dar negalėjo, tik striksėjo. Lesinome varške, koše, duona, duodavome mažų gabaliukų virtos mėsos; šarkiukė viską lesė, viskas jai tiko.

Netrukus užaugo ilga uodega, sparnus uždengė juodos stangrios plunksnos. Šarkiukė greit išmoko skraidyti ir persikėlė gyventi iš kambario į balkoną.

Tik va buvo bėda: niekaip negalėjome išmokyti, kad ir pati palestų. Visai užaugęs paukštis, gražus toks, puikiai skraido, o lesalo prašo lyg mažas paukštytis. Nueisi į balkoną, atsisėsi už stalo, šarka – jau ir čia, sukiojasi tau prieš nosį, pritupia, žemyn išskleidžia sparnus, pražiojusi snapą prašo prašo... Ir juokinga, ir gaila. Mama davė vardą – Našlaitėlė. Būdavo, įkiša snapan varškės ar mirkytos duonos, šarkelė nuryja – ir vėl prašo. O pati iš lėkštutės lesti nemoka. Ir šiaip pratinom, ir kitaip, bet nieko neišėjo. Tad teko ir suaugusią iš rankų maitinti. Prisilesa Našlaitėlė, pasipurto, juoda gudria akyte žvilgteli lėkštutėn, ar joje neliko gardaus kąsnelio, ir nuplasnoja ant balkono skersinio prie pat lubų ar į sodą, kiemą... Ji visur skraidė, su visais buvo pažįstama: su storuoju katinu Ivanyčiumi, su medžiokliniu šuniu Džeku, su antimis, vištomis; net su senuoju peštuku gaidžiu Petrovičiumi šarka bičiuliavosi. Šiaip kieme jis kirsdavo kiekvienam, kuris nepatikdavo, o šarkelės niekada nenuskriaudė.

Būdavo, lesa vištos iš lovio, o Našlaitėlė irgi čia sukiojasi. Gardžiai kvepia šiltomis plikytomis sėlenomis, norėtųsi kuo greičiau papusryčiauti draugiškame vištų pulkelyje, bet neišeina. Šarka lipte limpa prie vištų, vis pritupia, cypsi, rodo pražiotą snapą – niekas nieko į jį neįdeda. Tada nustriksės pas Petrovičių, irgi ims cypauti, o tas tik žvilgteli ir suburba: „Kas čia dabar?“ – ir nueina šalin. Paskiau staiga sumosuos stipriais sparnais, išties aukštyn kaklą, įsitemps visas, ant pirštų galų pasistiebs ir kad užgiedos: „Ku–ka–re–ku!” – taip garsiai, kad net už upės girdėti.

Šarka pastriksės pastriksės po kiemą, arklidėn nuskris, į karvės gardą… Visi patys valgo, o jai vėl reikia lėkti į balkoną ir prašyti, kad kas nors iš rankų papenėtų.

Ir štai sykį nebuvo kam šarkele rūpintis. Visą dieną buvome kažkuo užsiėmę. Ji lindo, kaulijo, bet niekas nelesina, nors tu ką!

Aš iš pat ryto meškeriojau. Grįžau tik vakarop ir kieme išbėriau likusius sliekus. Tegul vištos sulesa.

Petrovičius išsyk pamatė grobį, atbėgo ir ėmė kviesti vištas: „Ko–ko–ko–ko!” O jos, lyg tyčia, kažkur išsivaikštinėjusios, nė vienos kieme nesimatė. Gaidys iš visų jėgų kviečia, paskiau snapu nutveria slieką, papurto jį, numeta žemėn, ir vėl kviečia – nenori pats pirmasis sulesti. Jo pareiga kita. Net užkimo bekviesdamas, o vištų vis nėra.

Ir štai iš kažkur pasirodo šarka. Atskrido prie Petrovičiaus, išskleidė sparnelius, snapą pražiodė: pamaitink mane. Gaidys išsyk pralinksmėjo, nutvėrė didelį slieką, pakėlė, purto prieš pat šarkos snapą. Toji žiūrėjo žiūrėjo, paskiau capt nuvėrė slieką ir prarijo! O gaidys jau ir antrąjį siūlo. Našlaitėlė sulesė ir antrąjį, ir trečiąjį, o ketvirtąjį pats Petrovičius prarijo.

Žiūriu pro langą ir stebiuosi, kaip gaidys šarką snapu lesina: čia jai paduoda, čia pats praryja, čia vėl jai siūlo. Ir vis kartoja: „Ko–ko–ko–ko!” Linkčioja, snapu ant žemės gulinčius sliekus rodo: „Valgyk, nebijok, ana kokie jie skanūs...“

Nė nebežinau, kaip jie ten susitarė, kaip sulygo, kaip gaidys šarkai paaiškino, ką reikia daryti, bet matau – rodo slieką, o šarka pristriksėjo prie jo, pakreipė galvutę į vieną šoną, į kitą, gerai įsižiūrėjo, pati pastvėrė slieką ir sulesė. Petrovičius pagirdamas net galvą krestelėjo, paskiau nutvėrė riebų slieką, pamėtėjo aukštyn, sugavo ir prarijo, tarsi sakydamas: „Štai kaip mes tą darome!“ O šarka, matyt, suprato, kaip reikia lesti – striksi aplink Petrovičių ir pati rankioja nuo žemės sliekelius. Tada ir Petrovičius pradėjo lesti. Šitaip, lyg lenktyniaudami, kuris greičiau, akimirksniu visus sliekus surinko.

Nuo to laiko Našlaitėlės iš rankų lesinti nebereikėjo. Užteko vienos Petrovičiaus pamokos ir išmoko pati lesti. O kaip jis tą išaiškino, nė pats nežinau. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"