Paieška Smagiosios Kamanų pelkės istorijos

Smagiosios Kamanų pelkės istorijos

Sigita SPRAINAITYTĖ

 

Sunku suprasti, kodėl žmonės pusę gyvenimo praleidžia ieškodami sniego žmogaus, kai čia pat, Žemaitijos balose, tyreliuose ir klampynėse, visai šalia mūsų, gyvena Pelkių seniai. Praėjusiame šimtmetyje daug jų išėjo elgetauti, nes daugybė pelkių buvo nusausinta. Kartu sunyko ir galingosios Žemaitijos stiprybė, nes būtent pelkės ir Pelkių seniai kritiniais momentais priglobdavo šią tautą, išgelbėjusią Europą nuo visų įmanomų priešų antpuolių. Nepaisant praradimų, Žemaitija dar turi didelių šlapynių su paslaptingais jų gyventojais. Sutikti Pelkių senį – didelė laimė, nors tai pavyksta tik išrinktiesiems. Ilgainiui tie pasakojimai virsta legendomis, apipinami būtomis ir nebūtomis detalėmis, tada jau sunku atskirti tiesą nuo pramano. Visgi pelkės yra gyvos metraštininkės, todėl tereikia mokėti ištraukti istoriją iš jų atminties klodų.

 

Pelkių senio naminukė

 

Pelkių seniai nūdienos Žemaitijos raistuose tampa vis retesni, bet, laimė, Kamanų pelkėje jų dar liko koks tuzinas – kas gi daugiau saugos ežerokšnius, liūnus ir klampynes! Kaip tikri gamtos vaikai Pelkių seniai yra smalsūs ir vis tyko, ką sučiupti už kojos, todėl naujokams reikia būti ypač atsargiems. Gerai paieškoję, dvylikoje plynių surastume tiek pat Pelkių senių ir vieną Pelkių bobą, nes pačioje didžiausioje klampynėje gyvena pora, užtikrinanti visos populiacijos stabilumą. Likusieji – užkietėję senberniai, kurie galvoja apie vedybas, bet vengia moterų.

Kartą perspektyviausias iš visų viengungių sumanė išsirinkti sau nuotaką. Pačiame nuošaliausiame kimsyne paslėpė vietinės naminukės butelį. Prie starto linijos išsirikiavo visa dešimtis gyvenimo vėtytų ir mėtytų moteriškių, prisirpusiomis spanguolių raudonio nosimis ir įvairių negandų praretintais dantimis. Ta, kuri suras lobį, taps antrąja Kamanų pelkės ponia.

Prasidėjo įspūdingos lenktynės. Jau pirmajame etape į priekį išsiveržė Auksaburnė – legendinė viduramžių spanguoliautoja, turėjusi alkoholio kvapui jautrų echolokacijos prietaisą. Ji ne tik greičiausiai aptiko paslėptą loterijos bilietą, bet ir ištuštino visą Pelkių senio bravorą. Kai apgirtusi bandė rasti kelią atgal, ją pasivijo ir pačiame giliausiame akivare nuskandino Pelkių boba, negalėjusi pakęsti jokios moteriškos konkurencijos.

Sako, kad iki šiol per pilnatį galima išgirsti, kaip Auksaburnė velnio lašus skaičiuoja. Jei klampynėje rasi beglobį butelį, tau labai nuskilo, nes kažkur netoliese tupi ir pats Pelkių senis – vis tebelaukia savo išrinktosios...

 

Kamanų damų likeris

 

Senovėje, kai žmonės eidavo į spanguoles kaip į atlaidus, Pelkių senio valdos nuo ankstyvo ryto iki sutemų pavirsdavo triukšmingu jomarku. Kartą raisto šeimininką tai išvedė iš kantrybės, ir jis sumanė pagąsdinti sijonuotas spanguoliautojas. Apsivilko ilgą odinį švarką ir pasislėpė krūmuose. Vos tik moterys prisirinko pilnus maišus, Pelkių senis šoko iš slėptuvės, ir, atidengęs tai, ką turi geriausio, sušuko:

- Na, mergaitės, kuri pirma?

Moteriškės klykdamos išsilakstė, o Pelkių senis susirinko spanguolių derlių. Uogas pridavė į Akmenės paruošų kontorą ir uždirbo 10 rublių.

Tai nutiko 1836 metais...

*  *  *

... Prisiminęs jaunystės dienas, 2003 metais Pelkių senis nusprendė pakartoti savo pokštą. Įšoko į spanguoliautojų būrį, tačiau šįkart jį tuojau pat apspito alkanos moterys:

- Oi, koks berniukas! Ateik čia, parodyk, ką turi!

Žado netekęs Pelkių senis pasipustė padus ir prasmego skradžiai pelkėje. Anei potencijos, anei spanguolių...

 

Botanikių vasaros suktinis

 

Per patį vasaros žydėjimą, slėpdamasis nuo karščio ir visada alkanų bimbalų, Pelkių senis nuklydo toli nuo pelkės. Miške priėjęs platų kaip Nemunas kanalą, pagalvojo, kad visai ne pro šalį būtų atsigaivinti rudame dumblais ir mineralais prisotintame vandenyje. Jam besipliuškenant, ant kranto prisėdo dvi žavios botanikės, kurios Kamanų apypelkio miškuose skaičiavo europinės svarbos samanas. Jos įsitaisė tiesiai ant Pelkių senio drapanų ir suleido dantis į riebią kiaulieną.

Pelkių senis taip pat buvo alkanas, tačiau nuogam sėstis prie vaišių stalo nepatogu, todėl, pasivertęs dvarponio Rimgailos šmėkla, vogčiomis ėmė sėlinti prie gėrybių. Moterys sunerimo ir pakilo eiti, o Pelkių senis dar ilgai žingsniavo paskui lietuviškų lašinių kvapą, slėpdamasis po pusiau permatomais languotais marškiniais.

Neištvėręs trinktelėjo vienai botanikei per galvą, tačiau nieko valgomo iš ten neišmušė. Nuo tada jis įvairiais pavidalais apsireiškia pietaujantiems ar ką tik pilvus prikimšusiems. Tame miško kvartale jis visada atbulai apsuka riboženklius, pasimėgaudamas už nosies vedžioja žemėlapiais, kompasais ir GPS imtuvais ginkluotus turistus. Visada pasidalinkit su Pelkių seniu savo pietumis!

 

Spanguoliautojų trauktinė

 

Kartą Pelkių senis, suerzintas triukšmo ir šiukšlintojų, sugalvojo apsimesti aplinkos apsaugos inspektorium ir nubausti uoliausius pažeidėjus. Tą dieną Treinauskinės saloje spanguoliavo Linius ir jo mama. Apsivilkęs sermėgą su antpečiais ir užsivožęs sparneliais papuoštą lakūno kepurę, Pelkių senis ištraukė daiktą, panašų į pareigūno pažymėjimą. Liniaus mamai tai padarė įspūdį ir ji ėmė virkauti:

- Vakuleli, ar tau geriau bus nuo to? Aš neturiu ko duoti...

- Baik, mama, - tarstelėjo Linius ir surinktas spanguoles be kovos atidavė pareigūnu apsimetusiam Pelkių seniui. Kadangi neturėjo pinigų sumokėti už spanguoliautojo bilietą, Linius sutiko imtis viešųjų darbų – išravėti Pelkių bobos rūtų darželį.

Liaudies išmintis byloja, kad pelkėje pamačius stotingą vyriškį su antpečiais, pirmiausia reikia čiupti už barzdos ir taip patikrinti, ar tai tikrai Pelkių senis. Jei barzda tikra, reiškia, sutikote raisto šeimininką ir tada jau nusiteikite nuolankiai atlikti bausmę.

Linius iki šiol tebedirba...

 

Kalėdinis vynas

 

Seniai, labai seniai Didžiojoje klampynėje gyveno Pelkių senių pora. Jų vaikai valdė tolimas užjūrio pelkes, todėl bočiai rūpinosi žvėreliais ir paukšteliais, saugojo mišką nuo triukšmo, pažeidėjų ir kinivarpų. Kartą jie gavo laišką iš Laplandijos su liūdna žinia, kad Kalėdų senelis išėjo į pensiją, todėl niekas nebeaplankys Lietuvos vaikų ir jų mamyčių. Pelkių senis nedelsdamas nusiuntė užsakymų kuponą į tolimąją Kiniją ir nupirko visą konteinerį vienkartinių prekių po 2 litus. Užsimaukšlinęs raudoną kepurę, jis pagal sąrašą patraukė su dovanų maišu.

Jei sutiksi, bučiuok į barzdą ir gausi ledinuką! 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"