Paieška Stebuklas

Indrė  GALKYTĖ

Radviliškio Lizdeikos gimnazijos 3D klasės mokinė

 

Stebuklas

 

Ar tikite stebuklais? Aš tikėjau. Aš turėjau savo stebuklą – tris didžiulius ąžuolus miško pakraštyje. Lankydavau juos dažnai, sėdėdavau jų paunksnėje, klausydavau paslaptingo šventųjų

medžių ošimo, svajodavau. Ir stebuklas – mano svajonės pildydavosi. Prisiglausdavau visu kūnu, glostydavau šiurkščią medžių žievę ir jų stiprybė tekėjo į mane – buvau sveika. Mylėjau tuos tris plačiašakius, kaip laisvę myli laukinis gyvūnas, kaip žmogų myli kitas žmogus. Man atrodė, kad ir ąžuolai manęs laukia, manimi džiaugiasi. Ar ne stebuklas?

Vieną dieną savo mylimų draugų neradau. Rodos, skylė danguje atsivėrė. Tik bolavo trys rievių išvagoti kelmai, kūpsojo šakos, lyg skausme užlaužtos rankos.

Mano stebuklas dingo lyg stebuklinga lazdele mostelėjus.

 

Svetima

 

Kas atginė ją iš gretimo miškelio į svetimą ir priešišką pasaulį? Mažą, išsigandusią, drebančią stirnaitę. Šaltis? Alkis? Apgaulinga vėlyvo vakaro tyla? Iššoko iš pusnyse paskendusio sodo likučių į pačios „Maximos“ kiemą. Didžiulis monstras čia atsirado dar visai neseniai, užgrobė buvusius medžių ir gėlių namus, priartėjo prie paukščių ir žvėrių buveinių.

Stirnaitė akimirką sustojo kaip įbesta. Masyvus prekių furgonas šoktelėjo į priekį ir pasiglemžė ją po ratais. Didžiulės stiklinės akys jos nematė, o gal nenorėjo matyti? Liko tik kailio, kaulų kauburėlis, kraujo klanelis ir akyse sustingę reklamos atšvaitai.

Rytą du parduotuvės darbininkai sugrūdo ją į plastikinį šiukšlių maišą ir nutempė į konteinerį. Didžiulė, graži, tvarkinga „Maxima“ pasitiko naują dieną.

 

Ratilai

 

Lediniai vandens pirštai nemaloniai liečia mano nuogas kojas. Jaučiu, kaip pradeda dilgčioti delną. Atleidžiu jį. Pasiimu vieną akmenuką iš saujelės, kurią laikiau rankoje. Užsimerkiu ir mintimis grįžtu į praeitį.

Rodos, bėgu iš visų jėgų, tačiau kažkas stiprus švelniai mane pargriauna. Savo kūnu jaučiu šaltos žemės alsavimą. Ji kvepia gyvenimu. Nepasiduodu ir grumiuosi, kol pavyksta atsistoti. Vėl pradedu bėgti. Tik šįkart iškart bandau pasislėpti tarp berželių, kurie ramiai plevena savo lapais. Atsigulu ir apsikloju šalia esančiais paparčiais. Tai bent maskuotė! - pati juokiuosi iš savęs. Girdžiu, kaip samanose įsispaudžia žingsniai. O aš guliu ir mėgaujuosi ramybe. Nuo svaigaus žemuogių kvapo pradeda suktis galva. Vėjas švelniai glosto mano palaidus plaukus. Girdžiu tą širdžiai malonų juoką, kuris vis garsėja.

Atsimerkiu. Į vandenį įmetu akmenuką ir skaičiuoju atsiradusius ratilus. Kai jie susilieja su stikliniu vandens paviršiumi, metu antrą, trečią, ketvirtą... Ir vis viliuosi, kad tai padės laikrodžiui apsisukti greičiau.

 

Lietaus lašelių šokis

 

Niekaip negaliu suprasti, kodėl mane visad taip užburia paslaptingas lietaus „kojyčių“ garsas. Valandų valandas galiu  klausytis, kaip tūkstančiai vandens lašelių tekši, bėga, pargriūna, ir toliau ridenasi stiklo paviršiumi. O aš juos vis stebiu ir stebiu, kol galiausiai akyse vaizdas susilieja. Tada užsimerkiu ir  pasikliaunu ausimis, kurios girdi jų tylų šokį. Rodos, klausyčiaus ir klausyčiaus vandens lašelių melodijos.

 

Kiekvienam skirtingai

 

Didžiulis darželis apsodintas mažomis  rausvomis gėlėmis, kurių žiedai primena Dievo karvytes. Jų tiek daug. Ir visi tokie vienodi – tiesiog rausvų gėlių jūra. Besižvalgydama pamatau darželio kampe žydinčią visai kitokią gėlę. Jos stori lapai visiškai nejuda, nors vėjas taip įnirtingai žaidžia su jais. Ant dygliuoto koto išsiskleidęs žiedas, kurio spalva panaši į ežero gelmes.

Atbėgęs vaikų būrys ima godžiai skinti raudonąsias gėles. Tik niekas neliečia laukinės. Iš už namo kampo išlenda visa susivėlusi, purvinais rūbais šviesiaplaukė mergaitė. Priėjusi darželį mąsliu žvilgsniu apžiūri visas gėles. Matau, kaip jos akys išsirenka vieną. Nebijodama aštrių spyglių, tvirtai apima kotą ir jį nulaužia. Nors mergaitės delnuose atsiranda žaizdelės, jos veidą puošia šypsena. Viskas man atrodo taip artima. Žvilgteliu paskutinį kartą į tą vietą, kur dabar stiro tik nulaužtas kotas, ir vėl paskęstu savo prisiminimuose.

 

Išminčiaus pamoka

           

Klausykite seno išmintingo varno. Klausykit ir įsidėmėkit: tie dvikojai padarai, susikūrę ugnį ant senosios pušies šakų, per naktį leidę savo trankalus, mano esą gražiausi, protingiausi ir stipriausi žemėje. Gražiausi - cha? Girdit, kaip bjauriai jie knarkia. Jie nemato virš ežero kylančio rūko, jį praskyrusios saulės. Jų siela skurdi ir tuščia, kaip ir tos skardinės, išmėtytos visoje aikštelėje. Kai jie pakils, apsiblaususios akys vėl ieškos tų pačių skardinių, tik, žinoma, pilnų. Beprotiškas garsas vėl draskys miško ir ežero ramybę. Stipriausi – cha? Jie ne tik nepakyla į aukštį, jie savom kojom kelių kilometrų iki miestelio neįveiks. Susigrūs į mašiną, uždūmins bjauriai ir nuburgs.

Atsiminkite: stiprus tas, kuris moka pripažinti, kad yra silpnas.

 

Viršelis

 

Raudonas ryškumas įsirėžė akyse. Jų grožis priverčia truputį įkvėpti ir bent kelioms sekundėms užlaikyti kvėpavimą, kad per jas būtų įmanoma apžvelgti visą horizontą. Tos apvalios figūrėlės primena du medžius dideliame lauke, kuriuos matai visada važiuodamas pro šalį - nori pasiekti, bet niekados negali. To lauko kompozicija visada būna skurdi: aplink - besimėtantys akmenys, krūmokšniai, išsiraizgę žemėje, ir medžiai, kurie kelia savo išlaužytas „rankas“ aukštyn į dangų. Ir keisčiausia, kad tas neapsakomas grožis toks viliojantis. Kartais net paukščiams pradedu pavydėti, kai savo galingais sparnų mostais jie priskrenda prie medžio viršūnės, elegantiškai nutupia ant šakos, atitinkančios jų luomą, dar neužsitarnavę tokių gerų pozicijų - apačioje, jau pažengę į priekį – viršuje. Tada gali išgirsti tik sinchronišką kalenimą, kuris truputį net primena simfoniją. Bežiūrint užklumpa dar didesnis noras jas pagriebti ir nuskinti. Galiausiai nesusivaldau, išbėgu, pašoku kiek galėdama aukščiau ir nutveriu keletą. Drąsiai suspaudžiu ir stveriu kitą, tik netikėtai pajuntu skystį, kuris bėgdamas nemaloniai vėsina mano ranką. Pažvelgiu į savo numylėtąsias ir vietoj jų tik didelė juoda košė. Negaliu patikėti ir suspaudžiu kita ranka, ir vėl tas juodumas. Pasišlykščiu, nusiviliu, grįžtu atgal ir į žoles nusivalau rankas. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"