Paieška Dainingosios Dzūkijos ąžuolas

Dainingosios Dzūkijos ąžuolas

Į aktoriaus ir gamtos bičiulio Tomo Vaisietos kūrybinį kelią atsigręžiant

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Kiekvienam Lietuvos žmogui žinomas aktorius, meninio žodžio nepralenkiamas meistras, Vytauto Didžiojo ordino kavalierius Tomas VAISIETA jau daugelį metų savo veiklą glaudžiai sieja su Lietuvai pagražinti draugija (LPD). Aktorius dalyvauja visuose svarbesniuose LPD organizuojamuose renginiuose, su kitais šios draugijos aktyviausiais nariais lankosi įvairiose šventėse, kai minimos miestų, miestelių įkūrimo ar kitos prasmingos sukaktys, iškilių žmonių jubiliejai. Tačiau bene labiausiai yra laukiamas svečias mokyklose... Trumpai sakant, bet kokia proga pasiklausyti Tomo Vaisietos skaitomų, deklamuojamų lietuvių literatūros klasikų, kitų prozininkų bei poetų kūrinių ištraukų apie Lietuvos gamtą, mūsų Tėvynės garbingą praeitį, jos didžias asmenybes susirenka būriai visokiausio amžiaus žmonių – nuo mažo iki seno.

 

Šventė kūrybinės veiklos jubiliejų

 

Gimė T. Vaisieta 1933 m. rugsėjo 22 d. Varėnos rajono Norulių kaime. 1950 m. baigė Nedzingės vidurinę mokyklą, o 1954 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatro meno fakultetą. Nuo 1958 m. vaidino Vilniaus akademiniame dramos teatre. Vaidino ir lietuviškuose kino filmuose, daugelyje radijo bei televizijos spektaklių, o kaip skaitovas iki šiol dalyvavo daugiau kaip trijuose tūkstančiuose įvairių renginių.

Tad šiais metais švęsdamas kūrybinės veiklos penkiasdešimtmetį, tikrai gali pasidžiaugti visa ta galybe nuveiktų darbų. Apie juos kalbėjo daugelis žinomų Lietuvos meno žmonių, kitų asmenų per 2010 m. spalio 5 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusį T. Vaisietos kūrybinės veiklos jubiliejinį vakarą.  

Su dideliu įkvėpimu, iš širdies gausiai susirinkusiems žmonėms aktorius skaitė Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ ilgą ištrauką, Justino Marcinkevičiaus, kitų autorių kūrinių fragmentus. Po aktoriaus kiekvieno atsikvėpimo griaudėjo ovacijos. Iš tiesų, tą vakarą Tomo Vaisietos ištarti žodžiai buvo nepaprastai emocingi, nuoširdūs ir jaudinantys. Tad visai suprantama, jog scenoje stovintį aktorių tiesiog užplūdo sveikinimų bei padėkų banga.

„Ačiū, mielas Tomai, sudrebinai Lietuvos padangę ir, tikiuosi, dar ilgus metus ją drebinsi, kelsi mūsų visų dvasią. Esi laukiamas kiekviename Lietuvos kampelyje. Gauname laiškų net iš Australijos, Amerikos, kur lankeisi ir pakylėjai ten gyvenančių lietuvių dvasią. Visi šie Tavo pasakyti posmai taip paveikė mūsų dvasią, kad dar labiau mylėsime savo Tėvynę ir ja didžiuosimės“, – sakė Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis.

 

Kai žengė vienu keliu...

 

Buvęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Pranas Treinys prisiminė drauge su jubiliatu praleistus metus siekiant aktorystės aukštumų:

„Esu labai susijaudinęs. Šiais laikais, kai visom gėlėm, visais žiedais sužydėjo krizė, kai visoks cindzi drindzi eina per mūsų televizijas, teatrus, kai kalbame apie keturiasdešimt milijonierių mūsų Seime, štai šiandien Nacionalinis dramos teatras atvėrė duris mūsų teatro milijonieriui, gal geriau pasakyti – multimilijonieriui, kuris „prichvatizavo“ Baranauską, Krėvę, Marcinkevičių, visą mūsų klasiką, važiuoja, eina pėsčiom, kaip Justino Marcinkevičiaus Dausprungas per Lietuvą, ir kelia mūsų tautą irgi iš didelės dvasinės krizės. Šiandien džiaugiuosi dėl to savo draugo, su kuriuo  daug daug metų žengiau petys į petį. Aš pirmiausia lenkiuosi tam kraštui, Dzūkijai, tiems šilojams ir pušynams, kurie išaugino tokį galiūną, tokius „vargonus“. Lenkiuosi jo tėvams, kurie padovanojo tokį žmogų, lenkiuos jo mokytojui Juozui Rudzinskui, kuris pamatė jame didį artistą... Atvažiavo berniokėlis iš Dzūkijos, ketverius metus mokėsi ir taip sutapo, kad Juozas Rudzinskas 1958 metais padėjo man tapti teatro direktoriumi. Kartą jis, atėjęs pas mane, pasakė: „Pruni, priimsim artistą, kuris niekad nemeluos nei scenoje, nei gyvenime“. O Rudzinskas tai buvo tas artistas, kuris pats  niekad nemelavo scenoje. Genialus artistas. Kai mes, jo mokiniai, vaidindavome, net nežiūrėjo į mus, o vaikščiojo palei sceną, klausė ir staiga surikdavo: „Meluoji!..“ Ir tai sakydavo ne tik mums, o net garsiems artistams. Bet buvo du vyrai artistai, kuriems jis niekada nesakė tokių žodžių – tai Henrikas Kurauskas ir Tomas Vaisieta. Patikėjo jiems geriausius vaidmenis – vienam Hamletą, o kitam Horacijų. Du jauni artistai, gražūs, talentingi... Paleido juos į pasaulį. Ir kai jis sekdavo, ką šie kalba scenoje, tai bevaikščiodamas „Trrr“ tardavo. Stabdydavo, sakydavo, kad tai ristūnai, kuriuos reikia prilaikyti, nes gali patrūkti. Bet jie ir toliau vaidino, ėjo į publiką visa širdimi... Tokių artistų dalia labai sunki. Ir šiandien žiūrėdamas, kaip Tu draskei savo sielą, pagalvojau: „Tomai, trrr... Prilaikyk save, Tomai, šiek tiek, kai keliauji po Lietuvą. Noriu, kad Tu gyventum ilgai, nes likai visoje mūsų aktorijoje unikalus artistas. Nėra kito tokio artisto Lietuvoje, kuris taip brangintų Lietuvą, skleistų lietuvybę, kaip Tomas Vaisieta“.

Labai šiltai sveikino aktorių ir Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė Skokauskienė:

„Per pusšimtį metų Jūsų talentą atliekant vaidmenis Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliuose, Jūsų sodrų ir užburiantį balsą, skaitant lietuvių klasikų kūrinius, turėjo progos išgirsti tikrai didelė Lietuvos gyventojų dalis. Nemažai ir užsienyje gyvenančiųjų girdėjo. Savo kūryboje Jūs, įsijausdamas į poetų, prozininkų žodžius, rodote Lietuvos didingumą, kviečiate mylėti savo kalbą, Tėvynę, giriate jos grožį, vaizdingai pasakojate apie Lietuvos gamtą, leidžiate žiūrovams mintimis nukeliauti į tikrą lietuvišką mišką, pamatyti kasdienį kaimo žmogaus gyvenimą, spektakliais, eilėraščių skaitymais į kiekvieno žiūrovo, klausytojo širdį įnešate daug gėrio, taurių jausmų“.

 

Myli tiesą kaip pats save 

 

Taip galėčiau apie Tomą Vaisietą pasakyti ir aš. Mat turėjau nemažai progų drauge su juo bei LPD valdybos pirmininku J. Dingeliu vykti į kai kuriuos renginius, per kuriuos mačiau, kaip mielai išgarsėjusį aktorių pasitinka susirinkę žmonės. Tai aktorius, kuris iš tikrųjų nemeluoja - nei scenoje, nei gyvenime. Nemėgsta pasipūtėlių ir tuščiai malančių liežuviais plepių. Brangina sąžiningumą ir padorumą. Jam iš tiesų rūpi mūsų šalies žmonių, jos gamtos ateitis. Todėl nuo pat Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo yra nenuilstamai aktyvus jos narys, dalyvauja ko ne visuose veiklos baruose.

Ypač įsiminiau vieną tikrai jaudinantį T. Vaisietos pasakojimą. Tai buvo 2009 m. vasarą Svėdasuose, kai ten vyko LPD Svėdasų  skyriaus bei Svėdasų miestelio bendruomenės surengta šventė, skirta įžymiajam kraštiečiui – Vaižgantui – paminėti. Tada ir išgirdome istoriją apie tai, kaip Perlojoje stribai mėgino nugriauti Vytauto Didžiojo paminklą. Anais metais būsimasis aktorius dar buvo paauglys, tačiau nuo paminklo nesitraukė, stovėjo drauge su suaugusiaisiais. Ir stribai, nors labiausiai įsiutę, turėjo patys pasitraukti, nes šaudyti į žmones neišdrįso. Tik paminklą kulkomis išvarpė.

Tomas Vaisieta ir scenoje visada buvo tarsi karys lauke. Kovojo už tiesą mene ilgus dešimtmečius. Kaip ir dabar aktorinio meno priemonėmis kovoja už gražią Lietuvą.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"