Paieška Akivaizdu, bet neįtikėtina

Akivaizdu, bet neįtikėtina
Sandra LIUTKUVIENĖ

Skuodas

 

Noriu papasakoti unikalų atsitikimą Skuode.

Vakarop atvažiavome prie „Šiaulių banko“. Nuėjome apsipirkti į „Maximą“. Grįžtant prie automobilio pastebėjau sunerimusią juodą kalytę, kuri tarsi kažko ieškojo. Lyg mojo viena kojyte man, kad aš ateičiau.

Su vyru ir dukrele priėjome. Kalytė mums parodė prie mašinos priekio padėtą mažą gyvą padarėlį. Pradžioje visi žiūrėjome: kas čia?.. Ar paukščiukas išmestas iš lizdo, ar tos kalytės vaikas, nes ji matėsi yra žindanti kalė.

Išgirdome silpną kačiuko kniauktelėjimą. Pradėjome žvalgytis, gal kur nors yra jo mama. Tuo metu kalytė vis atsigręždama, lyg įsitikindama, kad mes kačiuku pasirūpinsime, nubėgo savo keliais. Tačiau jokios katės niekur nesimatė. Vyras tą mažą būtybę paėmė į rankas – ką tik gimęs kačiukas, kurį atnešė kalytė, nes jo ketera buvo šlapia. Kačiukas buvo labai sušalęs, vos krutėjo, bambagyslė buvo šlapia.

Dvejoti nebuvo kada, parsivežėme namo. Šildėme delnuose (nes juose jis puikiai tilpo), vėliau kaskart keitėme vandenį šildomoje pūslėje, į vienkartinį švirkštą įtraukėme 2 ml pieno, pašildėme - kačiukas godžiai jį išgėrė.
Puikiai supratau, jog kačiukas gali neišgyventi, todėl stengiausi paaiškinti savo 11-metei dukrelei, kad ji jo labai nepamiltų, nes gali nutikti blogiausia. Dėl visa ko pasikonsultavau su Skuodo veterinarijos gydytoju Romu Šakaliu - dėl mūsų naujagimio maitinimo. Jis patarė maitinti naminiu karvės pienu. Mes, žinoma, jo suradome. Kaip patarė gydytojas, maitinome kas 4 valandas (penkis kartus per dieną). Tai tęsėsi porą savaičių.
Diena po dienos kačiukas augo, stiprėjo, laukėme kol praaks.

... Mes turime mažą kambarinę kalytę, vardu Fanta. Jau pirmą dieną ji labai susidomėjo naujuoju gyventoju. Ji pamaitintą kačiuką vis nuprausdavo, pati savo kūnu šildydavo. Pastebėjome, jog kačiukas vis ieško Fantos spenių. Fanta savo vaikų niekada nėra turėjusi, jai tik du metai, jai yra buvusios 3 rujos.

Po poros savaičių įvyko stebuklas – Fantai atsirado pieno, pradėjo maitinti kačiuką. Tada mes tik ryte ir vakare primaitindavome karvės pienu. O vėliau ir to nebedarėme. Apie 20-tą dieną kačiukas praako ir kasdien darėsi vis gražesnis, stipresnis, mylimesnis... Tapo mūsų šeimos nariu. Dėl jo tigriško kailio pavadinome Tigriu (tikros jo lyties dar nežinome).
Fanta visada vadindavome katašuniu, dėl jos judraus būdo ir palaipumo. Kai aš grįžtu iš darbo, užsilipa man ant pečių ir vaikštome kartu. Paradoksas - mūsų katašunis turi kačiuką. Visi juokiamės, kad mūsų katinas užaugęs los.

Kačiukui jau 1 mėnuo ir viena savaitė. Jis puikiai auga su savo įmote.

Akivaizdu, bet neįtikėtina.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"