Paieška Mano vaikystės draugai (10)

Mano vaikystės draugai (10)

Georgijus SKREBNICKIS

 

Katinas Ivanyčius

 

Pas mus gyveno didžiulis storas katinas Ivanyčius: tingus, tikras slunkius. Kiauras dienas jis valgydavo ir miegodavo. Užsilips į kokį šiltą guolį, susirangys kamuoliu ir užmigs. Kartais miegodamas kojas išskečia, pats visas išsidrebia, o uodega žemyn nusvyra. Dėl tos uodegos Ivanyčius kartais nukentėdavo nuo mūsų mažojo kiemsargiuko Bobiko.

Tai buvo labai žaismingas šunelis. Vos tik durys laukan prasiveria – jis jau ir taiko vidun prasmukti, tiesiai pas miegantį Ivanyčių. Nutvers dantimis už nukarusios uodegos, nutemps katiną ant grindų ir traukia lyg maišą. Grindys lygios, slidžios, Ivanyčius jomis lyg ledu čiuožia ant šono ar nugaros. Iš miegų ne išsyk supranta, kas dedasi. Paskiau atsikvošėja, pašoka, tvoja letena Bobikui į snukį, o pats vėl savo guolin ropščiasi.

Ivanyčius mėgdavo įsitaisyti taip, kad būtų ir šilta, ir minkšta. Čia ant mamos pagalvės atsiguls, čia po antklode palįs. O sykį štai ką padarė. Mama kubiliuke užmaišė tešlą ir pastatė ant šiltos krosnelės, kad greičiau pakiltų; dar ir šiltu užtiesaliuku uždengė. Praėjo pora valandų. Mama nuėjo pažiūrėti, ar gerai tešla kyla. Žiūri ir mato – kubiliuke ant minkštos šiltos tešlos, lyg pūkų pataluose, miega Ivanyčius. Visą tešlą prislėgė ir pats ja aplipo. Taigi likome be pyragų. O Ivanyčių teko maudyti. Mama į praustuvę pripylė šilto vandens, patupdė ten katiną ir pradėjo maudyti. Mama prausia, o jis nė kiek nepyksta – murkia, savo daineles dainuoja. Išmaudėme jį, nušluostėme ir vėl padėjome ant krosnies – tegul miega.

Šiaip Ivanyčius buvo tinginių tinginys, net pelių negaudydavo. Kartais girdime – pelė krebžda kažkur visai šalia jo, o tas nė ūseliu nevirpteli.

Sykį šaukia mane mama virtuvėn:

- Tik pažiūrėk, ką tavo katinas išdarinėja!

Matau – guli Ivanyčius išsidrėbęs ant grindų, šildosi saulutėje, o prie pat jo bėginėja peliukai. Visa vada, dar mažyčiai, kvailučiai, laksto po virtuvę, trupinėlius nuo grindų rankioja. Iš šono atrodo, kad Ivanyčius juos gano: matyti mato, bet akys tingiai primerktos, nes saulė spigina. Mama net delnais pliaukštelėjo:

- Na kur tai matyta!

O aš sakau:

- Kur kur... Argi nesupranti? Ivanyčius peliukus saugo. Tikriausiai pelė mama paprašė vaikus prižiūrėti – ką žinai, kas jiems gali nutikti, kol mama su reikalais išėjusi...

Bet kartais Ivanyčiui užeidavo noras prasiblaškyti ir jis iškeliaudavo medžioklėn. Netoli mūsų namų buvo grūdų sandėlis, jame gyveno daug žiurkių. Apie tai sužinojo Ivanyčius ir sykį po pietų išsirengė medžioklėn.

Sėdime prie lango ir matome – per kiemą bėga Ivanyčius, o jo nasruose – didžiulė žiurkė. Užšoko ant palangės ir tiesiai į mamos kambarį. Atsigulė pačiame viduryje, paleido žiurkę ir į mamą žiūri: „Štai koks aš medžiotojas!“.

Mama ėmė rėkti, užšoko ant kėdės, žiurkė šmurkštelėjo po spinta, o Ivanyčius patupėjo patupėjo ir nuėjo nusnūsti.

Nuo to laiko nebeturėjome ramybės. Iš ryto atsikels, letenėle nusipraus veidą, papusryčiaus ir iškeliaus į svirną medžioklėn. Žiūrėk, nė minutė nepraėjo – o Ivanyčius jau namo skuba, žiurkę tempia. Atneš į kambarį ir paleis. Paskiau prisitaikėme: vos tik jis medžioklėn – mes visus langus ir duris uždarome. Ivanyčius panešioja sugautą žiurkę ir paleidžia, ta vėl į svirną nubėga. O kartais ir nusmaugdavo kurią žiurkę, imdavo ja žaisti: mesteli aukštyn, letenėlėmis gaudo, kai nusibosta – pasiguldo prieš save ir grožisi.

Sykį jis taip žaidė žaidė ir staiga nežinia iš kur – dvi varnos. Nutūpė netoliese, pradėjo aplink Ivanyčių šokinėti. Ir norisi tą žiurkę atimti, ir baisoka. Strykt pastrykt, strykt pastrykt, paskiau viena kad kirs snapu Ivanyčiui į uodegą! Tas apsivertė kūlio ir – paskui varną, o antroji tuo sykiu nutvėrė žiurkę ir – iki pasimatymo! Taip Ivanyčius ir prarado grobį.

Nors jis žiurkes kartais gaudydavo, bet niekada jų neėsdavo. Užtat labai mėgo šviežias žuveles. Vos pareinu meškeriojęs, vos pastatau kibirėlį ant suoliuko, katinas – jau ir čia. Atsitūps šalia, įkiš letenėlę į kibiriuką, tiesiai vandenin, ir grabalioja. Nagučiais užkabins žuvelę, išmes ant suoliuko ir suės. Įgudo net iš akvariumo žuveles gaudyti.

Sykį pastačiau akvariumą ant grindų, norėjau vandenį pakeisti. Nuėjau į virtuvę šviežio. Grįžtu atgal ir savo akimis netikiu: Ivanyčius, atsistojęs ant užpakalinių kojų, vieną priekinę į akvariumą įkišęs žuveles kaip kibiriuke gaudo. Paskiau suskaičiavau – trijų trūko.

Nuo to laiko su juo būdavo tikras vargas – nuo akvariumo nesitraukia! Teko stiklu uždengti. O jei užmiršdavau, išsyk dvi tris žuveles susigaudavo. Nežinojau, kaip jį atpratinti.

Bet mūsų laimė – Ivanyčius ir pats atprato. Atsitiko štai kas. Sykį grįžau vėžiavęs. Kibiriuką, kaip visada, pastačiau ant suolo. Ivanyčius iškart atbėgo ir kyšt leteną vidun, į vandenį. Ir kad patrauks atgal! Matome – kojon vėžys žnyplėmis įkibęs, prie jo – antras, trečias... Visi ūsus krutina, žnyplėmis mosuoja... Ivanyčiaus akys iš baimės išsprogo, plaukai ant keteros pasišiaušė: „Kas čia per žuvys?“.

Krestelėjo leteną, vėžiai nukrito, o pats Ivanyčius tik pastatė uodegą ir kūlvirsčiomis pro langą. Po šito nuotykio jis ir prie kibiriuko nebeidavo, ir į akvariumą nustojo landžioti. Štai kaip išsigando!

Mūsų namuose būdavo ne tik žuvelių, bet ir įvairių kitokių gyvūnų: paukščių, jūrų kiaulyčių, ežių, kiškiukų... Ivanyčius jų niekada neskriausdavo. Tai buvo labai draugiškas katinas, jis galėjo bičiuliautis su visais. Tik štai su ežiu iš pradžių bendros kalbos nerado.

Ežį parsinešiau iš miško ir paleidau ant grindų. Iš pradžių gulėjo susisukęs į kamuoliuką, paskiau išsivyniojo ir ėmė bėginėti po kambarį. Ivanyčius tuo žvėriuku labai susidomėjo. Atvira širdimi priėjo prie jo ir norėjo apuostyti. Bet ežys, matyt, nesuprato gerų Ivanyčiaus ketinimų – pašiaušė spyglius, šoktelėjo Ivanyčiaus link ir skaudžiai įdūrė į nosį.

Po to Ivanyčius pradėjo vengti ežio. Vos tik tas išlįsdavo iš po spintos, Ivanyčius kuo skubiausiai užšokdavo ant kėdės ar palangės ir nenorėdavo lipti žemyn.

Bet va kartą mama pripylė Ivanyčiui pieno ir dubenėlį pastatė ant grindų. Katinas atsitūpė prie dubenėlio kuo patogiau ir pradėjo lakti. Staiga matome - iš po spintos lenda ežiukas. Išlindo, pakraipė nosytę ir tiesiu tiesumu – prie dubenėlio. Priėjo, dar sykį pauostė ir taip pat pradėjo lakti. Ivanyčius nebėga šalin – matyt, praalkęs; žvairuoja į ežį, o pats skuba lakti. Taip abu dubenėlį ir ištuštino.

Nuo tos dienos mama pradėjo juos abu sykiu valgydinti. Ir kad žinotute, kaip abu ėmė sutarti! Vos tik dubenėlis su pienu į grindis stukteli – abu ir skuba artyn. Sutūps šalia ir laka. Ežys snukutį ištiesia, spyglius priglaudžia, pasidaro toks švelnus švelnutėlis. Ivanyčiaus baimė išgaravo. Baigs lakti, ežiuko snukutis visas pienuotas, Ivanyčius ima ir nulaižo. Taip ir susidraugavo.

Dėl gero būdo Ivanyčių visi labai mylėjome. Mums atrodė, kad pagal būdą ir protą jis panašesnis į šunį nei į katiną. Ivanyčius ir sekiodavo lyg šuo: mes daržan – ir jis čia, mama parduotuvėn – katinas iš paskos.

Mūsų namas buvo miestelio pakraštyje. Jame pragyvenome keletą metų, o paskiau persikėlėme į kitą toje pačioje gatvėje.

Išsikeldami labai nuogąstavome, jog Ivanyčiui gali nepatikti naujas būstas ir jis sugrįš į senuosius namus. Bet tie būgštavimai pasirodė esantys visai nepagrįsti. Pakliuvęs į naujus namus Ivanyčius pradėjo viską apžiūrinėti, uostinėti, kol galų gale neaptiko mamos lovos. Kai ją surado, matyt, suprato, jog viskas gerai, pasaulis nesugriuvo; stryktelėjo lovon ir atsigulė. O kai gretimame kambaryje pradėjo skimbčioti peiliai ir šakutės, Ivanyčius greit atbėgo prie stalo ir atsitūpė, kaip visada, prie mamos. Tą pat dieną jis apžiūrėjo naująjį kiemą, sodą, net patupėjo ant panamės suoliuko. Bet į senuosius namus nė sykio nenuėjo.

Vadinasi, ne visada teisybė, kai žmonės sako, jog šuo ištikimas žmonėms, o katė – namams. Ivanyčiui žmonės irgi buvo svarbiau.

 

Vertė Zenonas BUTKEVIČIUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"