Paieška Ruduo Nidoje

Ruduo Nidoje

Lidija UMBRASIENĖ

 

... Rugsėjo pradžia. Dienos permainingos. Tai lyja, tai saulė šypsosi. Vėjas gainioja kamuolinius debesius. Iš toli girdėti jūros ošimas. Einame miško taku nuo švyturio į pajūrį. Palei taką auga senos eglės, kai kurios iki žemės nuleidusios savo skarotas šakas. Už jų švyti baltakamieniai berželiai. Į kalvas kopia pušys. Tylą sudrumstė pelėsakalio kiksėjimas. Dangaus mėlynėje lėtai suko ratus jūrinių erelių pora. Šalia jų nerimavo sakaliukas. Ereliai sklandė monotoniškai kvaksėdami. Kuršių nerijos nacionaliniame parke peri 5 jūrinių erelių poros. Kitą rytą šį kilnų paukštį mačiau Parnidžio kopos papėdėje. Jam pakilus iš seno juodalksnio, buvo girdėti galingų sparnų šlamesys. Jūrinių erelių išskėstų sparnų plotis siekia 2,4 m. Tai didžiausi dieniniai plėšrieji paukščiai, perintys Lietuvoje.

Į pietus virš kopų traukė kikiliai, kalviukai, lygutės. Gyvenvietėje virš stogų zujo čiulbančios šelmeninės kregždės. Purvynės pakraštyje – vienišas nudžiūvęs medis, lyg juodais lapais aplipo varnėnais ir suskambo paukščių balsais. Marių krantinėje bėgiojo baltosios kielės, išdidžiai vaikščiojo varnos, maisto laukė naminiai balandžiai. Žmonės šiems paukščiams mėtė batono gabaliukus. Į krantinę prie lesinamų sparnuočių iš marių išlipo gulbė nebylė. Ji, matyt, buvo alkana, nes snapu už čiupros sugriebė ir papurtė balandį, nutvėrusį trupinį. Prie lesalo suskrido ir rudagalviai kirai. Beje, dabar šie paukščiai yra poilsio rūbais ir buvusį šokolado spalvos šalmą žymi tik rudas taškelis.   

... Spalio trečioji savaitė. Geltoniu nusidažę klevai, berželiai mėto lapus. Žemi, pilki debesys dažnai užstoja saulę. Vėjų siūbuojamos linguoja pamario nendrės. Praskridęs paukštvanagis nutraukė juose pasislėpusių varnėnų čiauškėjimą. Žemai virš vandens skraido juodų paukščių – kormoranų virtinės. Dalis jų, atsiskyrusių nuo būrio, plauko mariose ir nardydami žvejoja. Kiti nuplasnojo tolyn, pietų kryptimi. Ant marių molų–bangolaužių sutūpę kirai: sidabriniai, rudagalviai, paprastieji, o kitas molas nusėtas juodasparniais balnuotaisiais kirais. Šalia plauko gulbių nebylių šeimyna: du seni paukščiai ir keturi pilki jaunikliai.

Būnant Nidoje, pirmą kartą šį rudenį išgirdome sirenant svirbelius. Apie 30 kuoduotųjų paukščių būrys suskrido į senąjį klevą. Šie šiaurės taigoje perintys paukščiai pas mus tik rudens svečiai, kartais liekantys žiemoti. Savo tėvynėje buvę vabzdžialesiais, svirbeliai rudenį tampa vegetarais ir lesa šermukšnių, gudobelių, putinų vaisius, o pelkėse randa raudonuojančių spanguolių karoliukų.

Kitus šiauriečius svečius – čimčiakus matėme skraidančius šimtiniais būriais virš Parnidžio kopų. Tai už žvirblius mažesni, pilki, rudai dryžuoti, raudonkepuriai paukšteliai. „Če, če, če“ – girdėti skrendančių čimčiakų balsai. Paukščiai buvo neramūs. Nutūpdavo į pajūrio karklus, į virš mergelio atodangos augantį šeivamedį ir čia, ilgai neužtrukę, vėl plasnojo toliau. Pilkosiose kopų vietose, šalia nugeltusių erškėčių krūmelių, radome dar tebežydinčių čiobrelių, našlaičių, katpėdėlių. Vėjas rideno pilkus druskių kerus. Smėlyje matėm šernų gulyklas.

Siaurame paplūdimio ruoželyje dar tebebėgiojo neišskridusi į tolimąją Afriką baltoji kielė. Į atabradą nutūpė griciukas – ilgakojis, ilgasnapis tilvikinis pelkių paukštis.

... Nors ir artėjant lapkričiui, praleistos Nidoje dienos neprailgo. Čia kasdien galima vaikščioti vis kitais maršrutais: pažintiniu Parnidžio taku, lipti į Urbo kalną prie švyturio, aplankyti buvusią Sklandytojų mokyklos vietą, Nidos apželdintojų Kuvertų kapus, o keliai ir takeliai per mišką ir paplentę veda prie jūros. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"