Paieška JOGA

JOGA

arba - tarnauk, mylėk, duok, būk geras, daryk gera...

Rūta BAŠKYTĖ

 

„Joga – tai harmonija. Tai vientisas, visapusiškas ir nuoseklus savo esybės ugdymas, kasdien vystant visus asmenybės aspektus. Jeigu nesuderinsime visų asmenybės savybių, tai nebus joga“. (Iš knygos „Šivanandos integrali joga“, SvamisVenkatesananda.)

 

Jau senokai buvo minčių parašyti apie jogą, bet vis atidėliojau. Perskaičius Mykolo Dmitruko straipsnelį („Žaliasis pasaulis“, 2010 m. Nr. 5), tapo akivaizdu, kad tylėti būtų žalinga.

Tiesą pasakius, tai, ką perskaičiau, mane tiesiog sukrėtė. Akivaizdu, kiek mažai žinome... Gal dažnai net nežinome, ko norime ir kaip tai pasiekti.

Tai, ką rašo Mykolas Dmitrukas, nagrinėtina bent jau dviem aspektais. Pirmiausia tai, ką jis rašo apie stovėseną ant galvos, na, ir apskritai apie jogą. Tai, ką jis pats darė, mažai ką bendro turi su joga (tiksliau - nieko), nebent su juodosiomis technologijomis ar su juodąja magija. Gal tai tiesiog susiję su žmonių, perteikusių žinias, nemokšiškumu, nesupratimu,  gal - su netinkamu, neteisingu tekstų vertimu?.. Pavyzdžiui teiginys apie tai, kad stovint ant galvos, turi būti suknežinta kaukolė ir taip pasiektas nušvitimas, iš tiesų gali būti neteisingas minties suvokimas arba neteisingas vertimas. Nušvitimas galimas tuomet, kai pasikeičia mąstymas, tiksliau, kai mąstymas visiškai sustabdomas, „išjungiamas“, kai pasiekiama aukščiausios sąmonės būsena. Tikrosios gilios meditacijos metu žmogus visiškai nuramina mintis, jų nelieka, pasineriama į visišką tylą, į vidinę ramybę, prisijungiama prie vidinio šaltinio. Ir tai vyksta ne fiziniu būdu kažką suknežinant, o suvokiant savastį.

Šiaip jau joga, toli gražu, yra ne stovėsena ant galvos ir net ne visos kitos asanos (stabilios pozos) kartu sudėjus.

Pradedančiųjų mintis, kad jogą sudaro fiziniai užsiėmimai – asanos, kvėpavimo pratimai, kt. - yra baisi klaida. Asanos, kvėpavimo pratimai, bandos, mudros, krijos yra tik pagalba jogos praktikoje.“ (Šivananda)

Asanos, kvėpavimo pratimai yra tik nedidelė visos sudėtingos, o tuo pačiu ir paprastos sistemos dalis. Joga – tai harmonija, tai ryšys su savo savastimi, tai gyvenimo būdas. Jos pagrindas – dorovės ugdymas. Žmogus, nemokantis jokių asanų, bet besielgiantis pagal visus doros principus, tarnaujantis visuomenei be jokių išskaičiavimų, yra didesnis jogas, nei tas, kuris kiekvieną dieną daro asanas, bet yra piktas ir godus, kuris visko bijo ir visus smerkia. Be to, nors stovėsena ant galvos ir vadinama asanų karaliumi (dėl visapusiško poveikio organizmui), tačiau jei žmogus nepasirengęs, jei turi aukštą kraujo spaudimą ar akispūdį šios asanos netgi negalima daryti apskritai. Ir tai nereiškia, kad jis negali išlavinti kūno, pasiekti norimo rezultato, darydamas kitas asanas.

Jokioje asanoje negalima būti, jei jautiesi nepatogiai. Jokiu būdu negalima prievartauti kūno, jo spausti, laužti ar dar kažką panašaus daryti. Vienas svarbiausių jogos principų – prievartos nenaudojimas nei kitiems, nei sau pačiam (ahimsa). Išsamiau apie tai - vėliau.

Visos asanos (stabilios pozos) turi būti daromos lengvai, be įtampos, pagal kiekvieno kūno galimybes, įdedant šiek tiek pastangų. Reikia mokėti į jas teisingai įeiti, teisingai jose būti ir teisingai išeiti. Klasikinėje stovėsenoje ant galvos pagrindinis svoris tenka rankoms, alkūnėms, bet ne galvai. Apie jokią meditaciją, jei jautiesi nepatogiai, jauti skausmą, negalima nė galvoti.

Kita vertus negalima teigti, kad teisingai atliekamos asanos, kvėpavimo pratimai neduoda jokios naudos. Šios technikos labai padeda kiekvienam išmokti atsipalaiduoti, pagerina fizinę būseną, padidina kūno lankstumą ir stiprumą, suteikia energijos, kt.

Blogai tuomet, kai norime rezultatų greitai. Greitai norime tapti supermenais, nušvisti ar panašiai. Tuomet reikia ieškoti ko nors kito, bet ne jogos.

Tikrajai jogai reikia nuolatinės intensyvios asmeninės disciplinos, susietos su  mąstymu, vadovaujant mokytojui. Ji nėra įdomi daugybei žmonių, kurie reikalauja greitų vaisių ir pasaulietiško klestėjimo.“ (Šivananda) 

Vienas jogos mokytojas, viešėdamas JAV, labai gražiai pademonstravo tai, ko vaikosi vakariečiai, kaip lengvai jie patiki, susižavi ir lengvabūdiškai elgiasi. Perskaitęs paskaitą apie jogą jis pranešė, kad kartu su juo šalyje lankosi garsus jogas vienuolis, kuris kitą dieną 4 valandą ryto priims visus, norinčius greitai nušvisti. Jo paties nustebimui kitą dieną 4 valandą ryto susirinko minia žmonių, gerokai daugiau nei į jo paskaitas, užsiėmimus. Jogos mokytojas atėjo kartu su pusnuogiu žmogumi, apsivyniojusiu galvą ir visiems pareiškė, kad tas žmogus laikosi tylos įžadų (mouna), todėl su minia bendraus tik per jį. Žmonės uždavinėjo klausimus, kurie būdavo perduodami nekalbančiam jogui vienuoliui, tas pasakydavo atsakymą, kurį jogos mokytojas garsiai pakartodavo.

Galiausiai jogos mokytojas nuplėšė galvos apdangalą nuo „garsiojo jogo vienuolio“ galvos ir pasakė, kad tai tėra tik jo studentas. Visų gėdai pareiškė, kad kai jis aiškina, jog reikia anksti keltis ir medituoti, kad reikia kantriai ir palaipsniui dirbti su savo kūno, kad reikia pradėti nuo dorybių ugdymo, žmonės tuo mažai domisi. Bet kai „sužiba“ viltis greitai ir be jokių pastangų pasiekti stulbinančių rezultatų visi lengvai patiki... ir sugeba atsikelti 4 valandą ryto.

Ši istorija liudija, kaip dažnai mes patikime bet kokia žinia... Jei tik ji žada greitą rezultatą mažiausiomis pastangomis. O juk nieko nebūna be nuoseklaus darbo, be kantrybės, be tinkamų žinių, galiausiai - be pasirengusio mokytojo.

 

Taigi, kas yra ta joga ir kam ji reikalinga?

(pagal Šivanandą iš knygos „Dieviškoji palaima“)

 

Joga yra gyvenimo būdas. Tai gyvenimas, buvimas vienybėje su aukščiausiomis subtiliomis Visatos jėgomis (kam labiau patinka – su Dievu). Šis gyvenimo būdas suteikia tikrąją laisvę ir amžiną palaimą, kurių mes taip ieškome, bet nerandame materialiame pasaulyje.

Visas mūsų gyvenimas šioje Žemėje yra nuolatinis mokymasis. Neišmokus pamokos, ją turime pakartoti. Dažnai nežinome kaip turime elgtis. Joga parodo kelią nuo blogio į gėrį, nuo gėrio į dieviškumą. Kiekvienas žmogus turi ir gyvuliškosios, ir žmogiškosios, ir dieviškosios prigimties pradų, tačiau akivaizdu, kad kiekviename jų kiekis, intensyvumas, santykis labai skiriasi. Joga tai metodas, kuris susaisto visas žmogaus puses.

Joga yra integralaus mokymo sistema, skirta ne tik kūnui ir protui ar intelektui, bet ir sielai. Tai teisingo gyvenimo menas. Jogas, įvaldęs šį meną, visuomet, bet kokiomis aplinkybėmis yra laimingas, harmoningas ir ramus, laisvas nuo bet kokios įtampos.

Joga yra ne tik gyvenimo menas, bet tobulas mokslas visai žmonijai, puiki praktinė sistema vidinei žmogaus kultūrai ugdyti.

Joga nereikalauja pasitraukti iš aktyvaus gyvenimo, bėgti iš namų, iš gyvenamosios vietos. Ji suformuoja naują požiūrį, supratimą apie namus ir visuomenę. Mūsų gyvenimui ji suteikia dvasingumą, ko mums labai trūksta šiais laikais.

Joga yra universali sistema, tad tinka visiems. Tai ne sekta, tai kelias į Dievą, bet ne religija. Ji neoponuoja jokiai religijai. Joga yra pagalba praktikuojantiems pagrindines dvasines tiesas visose religijose. Ji yra tyrai dvasinga ir neprieštarauja jokiam žmogaus tikėjimui. Jogą gali praktikuoti ir katalikai, ir budistai, ir musulmonai, ir sufijai, ir visų kitų religijų atstovai, taip pat ir ateistai, nes visa jos sistema paremta dorovingumo, gėrio ugdymu.

Būti jogu reiškia nuolat būti vienybėje su Visata (su Dievu) ir gyventi ramybėje su žmonėmis, būti vienybėje su visais, nes Dievas gyvena visur ir visuose.

... Man labai patiko pasaka apie karalių ir keturias jo žmonas. O ši pasaka turi savo moralą. Taigi karalius turėjo keturias žmonas. Ketvirtąją jis mylėjo labiausiai. Rengė ją gražiausiais drabužiais, puošė gražiausiais papuošalais, maitino skaniausiais valgiais. Žodžiu suteikdavo jai viską, ko tik ji panorėdavo.

Mylėjo jis ir trečiąją žmoną. Kai keliaudavo į svečius, būtinai ją pasiimdavo, rodydavo ir didžiuodavosi. Ir kai pas jį kas atkeliaudavo, visuomet pristatydavo trečiąją žmoną.

Mylėjo jis ir antrąją žmoną, nes ji visuomet jam padėdavo, kai tik prireikdavo kokios nors pagalbos. Ji jam patardavo, paguosdavo, užjausdavo, visuomet pasiūlydavo tinkamą sprendimą.

Ar jis turi pirmąją žmoną?.. Apie tai karalius visai pamiršo. Niekuomet ja nesirūpino.

Gyveno, gyveno mūsų karalius, kol ėmė ir sunegalavo. Pasikvietė gydytoją, o šis jam pranešė liūdną žinią – neilgai liko karaliui džiaugtis šiuo pasauliu. Nuliūdo karalius ir ėmė galvoti, kaip teks palikti žemę. Pasikvietė jis ketvirtąją žmoną, tą mylimiausią, apsakė jai savo bėdą ir paklausė: „Ar eisi su manimi kartu?“ Atsakymas buvo trumpas: „Dar ko!..“. Ir išėjo. Dar labiau nuliūdo karalius, bet su viltim pasikvietė trečiąją žmoną. Į tą patį klausimą - panašus atsakymas: „Ir negalvoju“. Pasakė ir išėjo pas kitą. Dar labiau suspaudė karaliui širdį, kaip peiliu į nugarą dūrė. Bet liko dar viena mylimoji. Gal ji bus gailestingesnė, juk visuomet padėdavo, visuomet kokią išeitį sugalvodavo. O ši jam sako: „Ne, karaliau, negaliu su tavimi keliauti. Daugiausia, ką galiu dėl tavęs padaryti, tai palydėti iki kapo duobės...“

Sėdi visiškai nuliūdęs karalius ir staiga girdi balsą: „Aš su tavimi keliausiu, karaliau“. Žiūri jis ir mato savo pirmąją žmoną, kurią visai buvo pamiršęs. Susigraudino karalius, ją išvydęs ir jos nuoširdumą pajutęs. O ji visai sulysusi, sumenkusi, apskurusi. Suvokė karalius, kad blogai elgėsi, kai ja nesirūpino. Dabar pasirūpintų, bet laiko jau visai nelikę...

Koks gi čia moralas? Ką ši pasaka reiškia?

Kiekvienas mūsų esame tas karalius ir turime po keturias žmonas. Ketvirtoji yra mūsų kūnas, kurį labiausia mylime, kuriuo nuolat rūpinamės, nieko jam negailime, bet mūsų mirties valandą jis lieka čia šioje žemėje. Jis niekaip niekur toliau negali keliauti.

Trečioji žmona yra tai, ką užgyvename, sukaupiame per savo gyvenimą (namai, pinigai). Po mūsų mirties visi mūsų turtai atitenka kitiems. Todėl ir išėjo pas kitą trečioji karaliaus žmona.

Antroji žmona, tai mūsų giminės ir draugai. Jie visuomet mums padeda, pataria. Bet mirties valandą gali tik gražiai atsisveikinti.

Na, o pirmoji žmona yra mūsų siela (mūsų tikrasis vidinis AŠ), mūsų savastis, mūsų esmė, apie kurios buvimą užmirštame, visai ja nesirūpiname, lyg gyventume čia amžiais. Tad priartėjus lemtingajai valandai, belieka tik apgailestauti, kad veltui praleidome laiką...

Taigi geriau pasimokyti iš svetimų klaidų ir susirūpinti laiku.

 

Svarbiausi jogos keliai (kryptys)

 

Yra keturios pagrindinės jogos kryptys: karma joga (veiksmo, nesavanaudiško tarnavimo joga), bhakti joga (atsidavimo, absoliučios, besąlygiškos meilės joga), raja joga (proto kontrolės joga) ir jnana joga (išminties joga).

Karma joga labiausia tinka aktyvaus temperamento žmonėms, bhakti joga – religingiems žmonėms, raja joga – mistiniams, paslaptingiems žmonėms, jnana joga – racionalaus mąstymo, filosofiškai nusiteikusiems žmonėms.

Yra daug integralios jogos mokyklų, apjungiančių keturių pagrindinių jogos krypčių elementus. Tokios vakariečiams tinkamiausios.

Karma joga tai veiksmo kelias, tai nesavanaudiško tarnavimo žmonijai, aplinkai kelias nesitikint jokio atlygio (netgi nelaukiant, kad kas nors pasakys tau ačiū), atsiribojant ir nuo atliekamo veiksmo, ir nuo jo rezultato. Karma joga yra puikus kelias valiai ugdyti.

Eidami į darbą, dirbdami mes tikimės gauti vienokį ar kitokį atlyginimą ir tai nėra blogai. Pragyvenimui reikalingi pinigai. Toks darbas ir jo rezultatas susijęs su mūsų ego, su mūsų poreikių tenkinimu. Tiesiog turėtume žinoti, kad atlikdami veiksmus ir nesitikėdami jokio atlygio galime sau labai padėti. Galime sumažinti savo egoizmą (o jo turime visi, skiriasi tik kiekis ir laipsnis), ugdyti dorąsias, gerąsias savybes. Taigi turime galimybę tapti geresniais.

Visuose jogos kursuose, jogos poilsio stovyklose, kuriose teko dalyvauti, viena iš sudėtinių visos praktikos dalių buvo karma joga. Kiekvienas be to, jog klausė paskaitų, mokėsi asanų, kvėpavimo technikų, meditavo, būtinai veikė ką nors naudingo visų labui.

Kiekvienas turėjo kokias nors pareigas: padėti virtuvėje pjaustyti daržoves, dalinti maistą, valyti bendras patalpas, virti arbatą, lyginti skalbinius, tvarkyti aplinką ir t.t. Tenka valyti ir bendrus tualetus. Iš pradžių žmogaus ego žiauriai priešinasi tokiems „nešvariems“ darbams. Tai atrodo žema, nemalonu, užgaunama savigarba. Ir kaip nebūtų keista, bet valydamas tualetus, labiausia išvalai save patį, greičiausiai pasieki gerų rezultatų. Man pačiai teko dalinti maistą, virti arbatą, teko valyti ir tualetus.

Kaip nebūtų keista, bet labai dažnai žmogus gauna tokį darbą, kurio labiausiai nemėgsta, nors niekas tavo pomėgių nežino. Pirmiausia priešinamasi, o galiausiai išmokstama jį atlikti su šypsena. Nuoširdus tokio darbo atlikimas, duoda geriausius ir greičiausius rezultatus, atveria širdį. Suvoki, kad nėra „žemų“ darbų, yra tik tavo netinkamas požiūris – proto vaisius.

Panašiai nutinka ir su gyvenimu bendrose patalpose. Jei esi „išrankus“ žmonių atžvilgiu, jei vadovaujiesi principu „patinka – nepatinka“, būtinai būsi apgyvendintas viename kambaryje su tuo, su kuo nenorėtum gyventi. Tai taip pat labai smarkiai ir greitai mažina egoizmo laipsnį, apvalo.

Karma jogą galima praktikuoti bet kuriuo laiku ir bet kuriomis aplinkybėmis (namuose, darbovietėje, kt.). Pati tikriausia karma joga – vaikų auginimas. Kuo daugiau energijos atiduodi kitiems, tuo daugiau jos gauni pats. Nesavanaudiškas tarnavimas išvalo žmogaus širdį. Tarnaujant atsiranda dosnumas. Tarnavimas atidaro duris meilei. Svarbu ne kiek padaroma, o kaip, su kokiu atsidavimu, nuoširdumu.

Karma jogas anksčiau ar vėliau visose gyvose būtybėse ir savyje pradeda matyti, jausti Dieviškąjį pradą. Tai kelias, kuriame visi veiksmai tampa auka. Žmogus, negalvodamas apie savo asmeninius poreikius ir troškimus, stengdamasis padėti visiems žmonėms, gyvūnams ir visam pasauliui, atveria savo širdį, sunaikina egoizmą ir suvokia viso ko vienovę. Tarnavimas kitiems pozityviai mąstant, be jokių minčių apie save gali būti praktikuojamas kiekvieną dieną. Tai pirmas esminis žingsnis į meditaciją. Kol žmogus negali atsižadėti emocinio ryšio su savo darbu, su veiksmu, jokia meditacija neįmanoma. Atsiribojimas nuo veiksmo jokiu būdu nėra bandymas išsisukti nuo pareigos. Kai jogas pradeda darbą, jis jį ir užbaigia. Sėkmės paslaptis yra tame, kad jo protas nesiblaško. Jis yra koncentruotas į veiksmą iki jo pabaigos. Dėl ilgalaikės koncentracijos, jogo protas yra labai stiprus.

Žmogus, kuris medituoja, gali atlikti daugiau darbo per trumpesnį laiką. Jo vidus visuomet yra ramus. Jo veiksmai yra tyri ir visi, kurie su juo bendrauja, būna pakylėti. Tikras karma jogas yra nuolatinėje meditacijoje. Kai jis padeda kitiems, jis dėkoja už galimybę atlikti vieną ar kitą veiksmą. Jis jaučia, kad jis pats nėra veikėjas, o tik instrumentas, kad per jį veikia Visatos jėgos. Karma joga veda į ramybę.

Kaip tarnauti? Tiesiog derėtų pasinaudoti kiekviena galimybe, dėkoti už kiekvieną galimybę tarnauti. Na ir visus veiksmus reikėtų atlikti nuoširdžiai, nesusiraukus. Aplink mus daugybė galimybių. Yra daug nevyriausybinių organizacijų, kurios rūpinasi vaikais, seneliais, sergančiais, gyvūnais, kurios rūpinasi sveikos ir švarios aplinkos išsaugojimu. Galima prisijungti prie jų, galima tvarkyti aplinką, kurioje gyveni, o paprasčiausia kasdien daryti ką nors gero savo artimiesiems, kaimynams, jiems to neprašant ir nesitikint.

Bhakti joga. Tai tyros, nesavanaudiškos, besąlygiškos, absoliučios meilės, tai atsidavimo Dievui kelias. Tai saugiausias ir lengviausias, tai ir greičiausias kelias, nes einama tiesiogiai į šaltinį, nugalint savo egoizmą. Tiesiog reikia būti atviram. Dauguma religijų remiasi bhakti jogos principais.

Bhakti joga - tai įrankis darbui su emocijomis, jų suvaldymui. Bhakti jogą natūraliai praktikuoja tie, kurie yra emocionalaus temperamento. Šios jogos praktikos metu žemosios emocijos palaipsniui pakeičiamos į atsidavimą, į besąlygišką, absoliučią meilę. Tinkamai nukreiptos emocijos naudojamos galutiniam išsilaisvinimui pasiekti. Emocijos yra mūsų silpnybės, o dieviškoji meilė pasireiškia kaip ramybė ir džiaugsmas. Einant šiuo keliu žemosios emocijos nenuslopinamos, o transformuojamos į begalinę meilę, kuri ir yra Dievas. Tai pasiekiama per du dalykus: per formalų garbinimą ir per nuolatinį Dievo matymą visuose varduose ir pavidaluose, t.y. visuose sutvėrimuose.

Joga remiasi Vedantos filosofija, o kertinis jos akmuo – vienybė (monizmas), t.y. Dievas ir aukštesnysis Aš yra vienis, taigi Dievas gyvena manyje ir visuose kituose žmonėse, visuose sutvėrimuose.

Bhakti joga moko mus nuolankumo. Kai kurie žmonės tiesiog paniškai bijo kam nors nusilenkti. Gal todėl, kad laiko tai silpnumu. O iš tiesų, kuo didesnis žmogaus ego, tuo labiau jis bijo nusilenkti. Nusilenkdami, mes nusilenkiame sau pačiam. Tikėjimu, malda ir atsidavimu bhakti jogas tiesioginiai suvokia savo Idealą.

Barjeras tarp individualios sielos ir Aukščiausios Sielos yra egoizmas. Šiame kelyje būtinas sugebėjimas atskirti tikra nuo netikro, būtina neprisirišti. Aukščiausia bhakti joga yra nesavanaudiškumas, vienintelis troškimas mylėti ir tarnauti Dievui. Šia nuostata sunaikinamas egoizmas. Žmogus negali pasiekti galutinio išsilaisvinimo, kol nesudeginami, nesunaikinami visi troškimai, įskaitant ir dvasinius troškimus.

Prisimenu savo jogos kelio pradžią. Kiekvieno užsiėmimo pradžioje reikėdavo padėkoti mokytojams, ne tiems, kurie pravedė užsiėmimą, o tiems, kurie atnešė šią sistemą mums, nusilenkti. Dėkoti mokytojams rytų šalyse yra tiesiog įprasta. Taip išreiškiamas ne tik elementarus dėkingumas, bet ir pagarba. O mes, ar sugebame padėkoti savo mokytojams, ar juos gerbiame?

Bet labiausiai tai norėjau pasakyti apie savo pirmąją reakciją į šį padėkojimą. Nusilenkti? Viešai? Na jau ne... Tą stebiu ir vesdama užsiėmimus pradedantiesiems. Ne vieno veide galima perskaityti nustebimą, įžvelgti pasipriešinimą ar pasibodėjimą. Bet labai greitai visa tai tampa įprasta ir net svarbia norma.

Raja joga - tai nuolatinės proto analizės ir kontrolės joga, tai karališkas, visapusiškas darbo su savimi kelias, paremtas moksliniu Visatos reiškinių suvokimu. Šio antikinio mokslo principus ir doktrinas pirmą kartą surinko ir paaiškino Patanjali Mahariši prieš 2000 metų. Jis paaiškino proto funkcijas ir įvairius viršsąmoninės būsenos lygmenis.

Raja joga apima specialias praktikas, vedančias į viršsąmoninę būseną. Einant šiuo keliu, nuosekliai analizuojamas protas, įvairių metodikų pagalba stengiamasi jį kontroliuoti ir pasiekti aukščiausią sąmoningumą. Raja joga padeda įvaldyti gyvybinės energijos tėkmę, pažadinti snaudžiančią gyvybinę energiją. Išmokus valdyti gyvybinę energiją, įgyjamos galios kontroliuoti protą. Kvėpavimas ir mąstymas, kvėpavimas ir energijos tekėjimas yra tampriai susiję.

Raja joga turi aštuonias pakopas, bet apie jas kalbėsime atskirai. Raja joga apima kitas jogos rūšis (kundalini joga, nada joga, hatha joga, yantra joga, mantra joga, kt.).

Jnana joga (išminties joga) – išminties kelias, tai intelektualus požiūris į dvasinę evoliuciją ir savirealizaciją. Protas čia naudojamas savo prigimčiai atskleisti per klausinėjimą ir analizę. Tai įrankis intelektui ir protui ugdyti.

Jnana joga yra tiesiausias, bet pats sunkiausias iš keturių jogos kelių. Ne todėl, kad jis būtų geresnis už kitus, o todėl, kad jį pradėdami turime būti gerai įsisavinę kitas jogos metodikas, turime būti atvėrę širdį ir gerokai sumažinę savąjį ego. Ėjimas šiuo keliu susijęs su intelekto lavinimu.

Jnana jogos praktika apima gilinimąsi į savo prigimtį. Tyrinėjama žmogaus prigimtis, remiamasi nuolatine savianalize. Šis gilinimasis paremtas Vedantos filosofija. Vedanta remiasi vienybės principu – viskas yra Vienis, viskas yra susiję. Pats žodis Vedanta reiškia „galutinės žinios“. Studijuodamas Vedantos filosofiją jogas mokosi atskirti baigtinius, netikrus dalykus nuo begalinių, amžinų. Turime atsakyti į esminius klausimus: „Kas aš esu?“, „Kodėl čia gyvenu?“, „Kokia mano misija?“, turime išmokti atskirti tikra nuo netikra. Paprastai žmonės tapatinasi su savo kūnu. O juk jis kinta. Kinta ir mūsų emocijos, jausmai, protas, intelektas. Tai, kas kinta, nėra tikra. Tikri dalykai yra amžini, nekintantys...

Vedantos filosofija nėra aklas tikėjimas. Jnana jogas analizuoja Vedantos teiginius ir stengiasi juos suprasti, panaudodamas savo intelektą, stengiasi juos patikrinti intuicija, savo patirtimis.

Kadangi intelektas gali paaiškinti ir suprasti tik baigtinius dalykus, todėl ilgainiui, atmetus viską, kas yra netikra, intelektas pats turi būti atmestas. Turi likti patirtis tik to, kas Tikra – tai Savasties suvokimas (savirealizacija).

 

Aštuonios raja jogos pakopos: 1) apribojimai (yama), 2) nurodymai (nyama), 3) stabilios pozos (asana), 4) gyvybinės energijos valdymas (pranayama), 5) juslių atitraukimas nuo išorės ir nukreipimas į vidų (pratyahara), 6) koncentracija (dharana), 7) meditacija (dhyana), 8) aukščiausios sąmonės būsena (samadhi).

Dvi pirmosios pakopos – tai ne kas kita kaip aukštos moralės ir etikos normos (kaip 10 Dievo įsakymų). Pirmos penkios būtų šios:

1. Nenaudok prievartos, nekenk (ahimsa). Prievartos nenaudojimas – svarbiausia elgesio norma. Aukščiausia šio apribojimo išraiška – nežudyk. Vienas iš svarbiausių motyvų, dėl kurių jogai yra vegetarai, yra ši dorovinė nuostata. Mat valgydami mėsą, prisidedame prie žudymo. Yra pilna kokybiško maisto, tad skleisdamas gėrį, pirmiausia nustok naudoti aukščiausią prievartą. Neatimk gyvybės, nes pats nesugebi net musės sukonstruoti. Kita vertus, jei kiti nėra pasirengę tapti vegetarais, negalima jų per prievartą versti atsisakyti šių įpročių.

Prievarta turi ir kitokias formas. Tai ne tik savo reikalavimų, nuostatų primetimas kitam, bet ir prievartos naudojimas sau pačiam, savo kūnui. Šiuo atveju buvimas asanoje, jaučiant skausmą, taip pat yra prievartos naudojimas. Negali spausti savo kūno, nes gali tik jam pakenkti. Turi jausti galimybes, turi žinoti, kuomet ir kam esi pasirengęs.

Dažnai susiduriame su noru primesti kitiems savo nuomonę, įrodyti, kad tik mes esame teisūs. O jei mums kas nors tiko, vos ne reikalaujame, kad ir kiti taip elgtųsi, eitų tuo pačiu keliu. Nederėtų užmiršti: nors žmonės iš principo, bent jau iš išvaizdos, vienodi, bet šiaip labai skiriasi - skiriasi kūno konstitucija, mąstymu, intelektu, emocijomis, skiriasi įpročiais, gyvenimo būdu ir t.t. Ir tai, kas vienam tinka, kitam – ne. Tad bandydami primesti savo mąstymo stereotipus, nuostatas, galime ne tik nepadėti, bet ir pakenkti. Mūsų mokytojai moko: „Nebūk Dievo policininku“, t.y. nesistenk primesti savo kelio, nes tu nežinai, kas kitam tinka, kas ne... Jei tau gerai, daryk, jei kitas pasirinko kitokį kelią, tegu eina juo.

Turite atrasti savo galimybių ribas, tačiau jų neviršyti. Jokio savęs prievartavimo, jėgos naudojimo ar įtampos. Taip einama vidinės harmonijos link. Jogą privalu praktikuoti rimtai, bet be prievartos ar lenktyniavimo. Ji turi būti graži.“ (Citata iš knygos „Šivanandos integrali joga“, autorius - Svamis Venkatesananda.)

Jogoje labai daug tolerancijos.

2. Sakyk tiesą, mąstyk teisingai (satya). Nemeluok, neapgaudinėk kitų, neslėpk faktų. Kitą gal ir apgausi, bet savęs niekuomet. Ateis laikas, kai turėsi valgyti savo paties melo vaisius. Ši nuostata kviečia visuomet sakyti tiesą, tačiau tai jokiu būdu neapima savo valios, susiformuotų stereotipų primetimo kitiems. Tavo nuomonė, tai dar ne absoliuti tiesa. Nuomonės reiškimas, nereiškia tiesos sakymo. Daugeliu atvejų tai tėra tik žmogaus nuomonė. Na, pavyzdžiui, jei kas tau sako, kad esi kiaulė, tai dar nereiškia, kad taip ir yra...

Dažnokai savo nuomonę reikia pasilaikyti sau. Jei matai, kad tavo draugas blogai atrodo, tai nereiškia, kad turi tai pagarsinti. Taip gali tik dar labiau sugadinti jo nuotaiką, jam pakenkti.

3. Būk tyras, skaistus (brahmacharya). Šis apribojimas susijęs su juslinių malonumų tenkinimo apribojimu. Bet kuriuo atveju seksualinis bendravimas turi remtis meile. O šiaip jogai mokosi seksualinę energiją transformuoti į tyrą energiją.

4. Būk sąžiningas ir nesavanaudis (asteya). Moralės normos, susijusios su sąžiningumu, kaip ir nereikia plačiau aiškinti. Bent  jau man atrodo, kad apie tai daug rašyta ir girdėta. Akivaizdu, kad žmogus, būdamas socialine būtybe, turi pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais. Ir ne tik kitais žmonėmis, bet ir gyvūnais, aplinka, kurioje jis gyvena. Mes visi dalijamės bendra planeta, kvėpuojame tuo pačiu oru, naudojame tuos pačius išteklius. Be to, dar turime galvoti ne tik apie savo pačių, savo kartos išlikimą, bet ir apie ateinančias kartas. Įvaldyta ši moralės norma labai sumažina kiekvieno egoizmą. 

5. Nevok, nesisavink to, kas tau nepriklauso, neimk „dovanų“ (kyšių) (aparigraha). Kiekvienas daiktas, pinigai turi būti įgyjami tik doru keliu. Pasisavindamas tai, kas tau nepriklauso, kasi sau duobę, kuri savo ateitį. Dažnai nesuprantame, kodėl sergame, kodėl mums nesiseka, kodėl patenkame į visokiausias nemalonias situacijas. Bet tuomet jau būname pamiršę visus savo blogus veiksmus ir nedoras mintis...

Imdami dovanas, kurios mums teikiamos savanaudiškais tikslais, norint papirkti, pamaloninti, susaistome save nematomomis virvėmis, ryšiais. Paėmę tokias dovanas, jau negalime būti laisvi. Niekada nežinome, kada ir kokiais tikslais būsime paprašyti padaryti ir kitą paslaugą, kurios nenorėsime padaryti, bet jau negalėsime atsisakyti. Tie, kurie pasinaudojo jumis vieną kartą, norės pasinaudoti ir kitą kartą, ir jau negalėsite pasakyti, kad aš to ar kito negaliu padaryti. Taip ir  klimpstama kaip į liūną.

 

Kitos penkios normos, nurodymai (nyama) būtų šios:

1. Būk švarus, laikykis švaros principų – kūno ir vidinis sąmonės tyrumas (saucha). Harmonija tampriai susijusi su grožiu, gėriu ir švara. Kai namuose švaru, atrodo ir kvėpuoti lengviau. Tas pats ir su mūsų kūnu. Kai kūnas švarus, kai švari tiek jo išorė, tiek ir vidus, jam gerokai lengviau, geresnė ir nuotaika. Išlaikydami kūno švarą, apsisaugome ir nuo daugybės ligų. Praustis įprasta visiems gyviems sutvėrimams. Jogai ne tik prausia kūną, valo dantis ir liežuvį, bet periodiškai valo, plauna skrandį, plaučius, kvėpavimo takus, akis, storąją žarną. Tam taikomos specialios metodikos.

Vidinis sąmonės tyrumas susijęs su pozityviu mąstymu. Viskas prasideda nuo minčių: pirmiausia kyla mintis, vėliau ji išsakoma žodžiais, galiausiai imamasi konkrečių veiksmų. Taigi mūsų mintis galiausiai tampa kūnu. Yra toks posakis: kokios mūsų mintys, tokie ir mes patys. Kaip galima blogai elgtis, kai tavyje nėra net tokio pobūdžio minčių.

Galiausiai, kokias mintis išspinduliuoji, tokias ir priimi. Mūsų mintys - tai vibracijos. Jos veikia kaip magnetai. Jei nori, kad tau būtų gerai, skleisk gėrį. Viskas prasideda mūsų sąmonėje. Jei ji tyra, tai ir mūsų veiksmai, ir rezultatai bus tyri ir gražūs. Apie pozityvų mąstymą būtų galima parašyti ištisą traktatą, taip pat ir apie minčių prigimtį ir jų poveikį.

2. Pasitenkink tuo, ką turi (santosha). Kiekvienam derėtų išmokti džiaugtis tuo, ką turi. Pirmiausia todėl, kad niurzgėdami, reikšdami nepasitenkinimą vis tiek nieko nepakeisime, nebent tik pabloginsime situaciją, gadindami sau ir kitiems nuotaiką. Skleisime į aplinką blogą energiją, blogas vibracijas. O apie tau girdėjome: ką išspinduliuosime, tas ir sugrįš. Antra, todėl, kad tai veikia tiesiog magiškai: kai žmogus išmoksta džiaugtis tuo, ką turi, jis įgauna galimybę turėti daugiau... Jis padidina savo energetinį lygmenį. Apie tai prirašyta daug gražių, auksinių minčių.

3. Laikykis askezės (tapas). Dažnai askezę įsivaizduojame, kaip atsiribojimą nuo pasaulietiško gyvenimo. Čia yra šiek tiek kitaip. Einančio jogos keliu niekas nekviečia palikti namų, gyvenamosios vietovės ir įsikurdinti miške ar kalnuose. O ir negalima iš karto pereiti prie griežtos askezės: pavyzdžiui, iš karto atsisakyti savo gyvenimo būdo. Tai būtų netgi žalinga.

Šiuo atveju askezė susijusi su laipsnišku savo poreikių, pirmiausia žalingų, apribojimu. Sakykime, geriate daug kavos arba naudojate daug cukraus. Tai ne iš karto atsisakykite šio įpročio, o palaipsniui. Pradėkite nuo kiekio mažinimo. Atsikratę vieno blogo įpročio, pradėkite dirbti su kitu. Na, sako, kad rūkyti reikėtų mesti iš karto.

Ir sprendimą atsisakyti žalingų ar šiaip nereikalingų įpročių, trukdžių, galite ir turite priimti patys.

4. Studijuok šventraščius (svadhyaya). Senuosiuose raštuose sukaupta tikroji išmintis. Kas domisi, skaito įvairias psichologinio ar filosofinio pobūdžio knygas, tikriausia pastebėjo, kad jos remiasi senomis tiesomis. Jogos žiniomis remiasi įvairios naujos sveikos gyvensenos metodikos (pavyzdžiui, visiems girdėta Body-flex sistema, kt.). Skaitydami naujus kūrinius, gauname kelis kartus perdirbtą, transformuotą informaciją. Tai nėra blogai, bet geriau prisiliesti prie tikrosios išminties. Taip mes gauname ne tik tikras žinias, bet ir gerą energiją. Kiekviena žinia yra ir vienokios ar kitokios energijos nešėja.

Daug žmonių atrado gyvenimo džiaugsmą ir kelią skaitydami Bibliją. Daug išminties sudėta senuosiuose Indijos epuose (Bhagavatgytoje, Ramajanoje, kt.).

5. Gyvenk suvokdamas Dievo buvimą, atsisakyk egoizmo (ishvara-pranidhana). Visata yra beribė. Kaip mes atrodome iš kitos planetos? Esame tik taškeliai begalinėje erdvėje... Tad tiesiog naivu jaustis Visatos valdovais. Puikiai žinome, kad gamtos dėsniai veikia visur ir visuomet. Visatoje viskas susiję. Pažeidus pusiausvyrą vienoje vietoje, tai atsiliepia ir kitoje.

Šiais laikais kalbėti apie Dievą yra ne tik nepopuliaru, bet „kvepia atsilikimu, neišprusimu ir pan.“. O gal visgi derėtų pamąstyti apie būties problemas? Ką užsikėlėme ant piramidės viršaus, „nuvertę“ nuo jos Dievą? Pinigus, namus, juslinius malonumus???  Pasijutome Visatos valdovais? Jei nusigręžėme nuo Dievo, reiškiasi nusigręžėme nuo savo pačių esmės. Iš čia - ir visos kančios. Ligos, nelaimės - tai tik priemonės, bandančios atgręžti mus į tiesą, į tikrus dalykus, į esmę. Ko gero, laikas visiems pamąstyti apie tikrąsias kančių priežastis. Čia jau - arba eini pats, arba gauni niuksą į kuprą...

Taip jau yra, kad didžioji dalis žmonių tiki tik tuo, ką mato, ką gali pačiupinėti. Vis dėlto sielos gelmėse visi jaučiame, kad yra kažkas ir tą kažką įsivaizduojame vis kitaip. Ir gerai. Kiekvienas turime savo kelią, kiekvienas turime savitą suvokimą. Vienam Dievas - subtili viską persmelkianti energija. Kitam – absoliuti, besąlygiška, begalinė Meilė. Dar kitam - gal dar kažkas. Nesvarbu kaip įsivaizduojame ir kaip vadiname jėgą, sukūrusią Visatą, svarbu, kad suvokiame, priimame jos buvimą, kad jaučiame jos poveikį.

Kaip bebūtų keista, bet tikrai laisvi tampame tuomet, kai atsisakome egoizmo. Tik tuomet tampame laisvi nuo nesibaigiančių troškimų, prisirišimų, baimių, pykčio, pavydo ir visokių kitokių neigiamų savybių

 

Trečioji pakopa – stabilios pozos – asanos. Yra toks posakis: sveikame kūne – sveika dvasia. Ir tai teisinga. Kaip gyvensime, kaip mokysimės, jei nuolat sirgsime, negaluosime? Daug kas sveikatą įvardija kaip svarbiausią prielaidą laimingam gyvenimui. Jei norime važiuoti automobiliu, jis turi būti tvarkingas. Kaip ilgai ir ramiai išsėdėsime sukryžiuotomis kojomis, jei būsime tam nepasiruošę, jei skaudės kojas.

Asanų tikslas – išlaikyti kūną fiziškai sveiką. Žmogaus kūnas yra jaunas tol, kol stuburas yra tiesus ir lankstus. Kodėl negalime atlikti kai kurių asanų? Todėl, kad dėl pasyvaus gyvenimo mūsų raumenys sutrumpėja, dėl netinkamos mitybos užkalkėja sąnariai ir t.t. Asanos ne tik palaipsniui išlavina visą mūsų kūną, raumenis, sąnarius, bet ir suteikia mums reikalingos energijos. Ir niekada nėra vėlu, tik jokiu būdu negalima skubėti. Darant kiekvieną asaną, reikia įsiklausyti į savo kūną.

Ne visi gali tobulai atlikti asanas, bet jos vis tiek veikia. Svamis Šivananda mokė: „Daryk tiek, kiek gali dabar, nuoširdžiai stengdamasis, rimtai ir sąžiningai – tuomet būsi tobulas. Jei pradėsi šiandien ir praktikuosi reguliariai, tikėtina, kad po truputį augsi. Tik nesižvalgyk į kitus, nepavydėk ir nemėgdžiok“ (iš knygos „Šivanandos integrali joga“, SvamisVenkatesananda). Jis nemėgo posakio „tobulai atliekama asana“.

Yra 12 klasikinių asanų (stovėsena ant galvos, stovėsena ant pečių – žvakė, plūgas, žuvis, lenkimasis į priekį sėdint, kobra, skėrys, lankas, stuburo sukimas, varniukas, lenkimasis į priekį stovint, trikampis), kurių pilnai užtenka kiekvienam, norinčiam padirbėti su savo kūnu ir gauti tinkamą efektą. Jau minėjau, kad, pavyzdžiui, stovėsenos ant galvos negali daryti tie, kurie turi aukštą kraujo spaudimą, akispūdį ar kaklo, galvos traumas.

Yra daugybė asanų variacijų, kurios paįvairina darbą su kūnu, todėl jis ne taip pabosta. O sudėtingos variacijos reikalingos tiems, kuriems klasikinių asanų poveikis per mažas. Prieš pradedant asanas daromas Saulės pasveikinimas ir pratimai kojoms. Saulės pasveikinimas paruošia kūną asanoms (ištempia, sušildo įvairiausias raumenų grupes) ir suteikia kūnui energijos. Kadangi beveik visose asanose dirba kojos, jas taip pat reikia tinkamai paruošti. Žodžiu yra čia ką pasirinkti ir veikti.

 

Ketvirtoji pakopa – gyvybinės energijos valdymas. Be energijos mes nejudėtume, tiesiog būtume negyvi. Kai esame tingūs, sakome, kad neturime energijos. Kai fizinis žmogaus kūnas praranda energetinį kūną, sakome, kad jis mirė. Niekas šioje Visatoje negali egzistuoti be energijos. Viskas persmelkta energijos. Viskas susiję.

Sakome, kad gauname energijos valgydami. Bet nė kiek nemažiau, gal dar daugiau, energijos gauname iš aplinkos kvėpuodami. Pirmiausia labai svarbu nuolat kvėpuoti taisyklingai. Ką tik gimęs kūdikis kvėpuoja apatine plaučių dalimi arba pilnais plaučiais. Taip turėtume kvėpuoti visą gyvenimą, nes mūsų plaučiai yra kriaušės formos ir apatinės jų dalies neriboja šonkauliai. Taip kvėpuodami gauname daugiausia deguonies, reikalingo tinkamai visų organų veiklai.

Kodėl užmirštame prigimtinį kvėpavimą ir pradedame kvėpuoti krūtine? Todėl, kad esame nuolat veikiami įvairiausių stresų. Streso metu kvėpavimas trumpam sustoja, o paskui kvėpuojame tik viršutine plaučių dalimi. Jei tokios situacijos nuolat kartojasi, tai tampa mūsų įpročiu, šiuo atveju blogu įpročiu

Taigi pirmiausia turime prisiminti prigimtinį kvėpavimą ir nuolat kvėpuoti apatine plaučių dalimi (diafragma). O kvėpavimo technikų pagalba galima suteikti kūnui daugiau gyvybinės energijos. Kvėpavimo technikos ne tik padeda gauti daugiau deguonies, gyvybinės energijos, bet ją tinkamai paskirstyti visame kūne, sustiprinti energetinius kanalus (nadis), kuriais keliauja energija. Tam, kad energija galėtų laisvai tekėti mūsų kūnu, energetiniai kanalai turi būti švarūs ir stiprūs, neturi būti jokių įtampų, blokų.

 

Penktoji pakopa – jutimų atitraukimas nuo išorės ir nukreipimas į vidų. Kasdieniame gyvenime mūsų juslės nukreiptos į materialiųjų poreikių tenkinimą. Ar daug mums visko reikia iš tikrųjų? Ar reikia turėti po kelis namus, automobilius, po daugybę drabužių, batų? Galiausiai, ar daug galime suvalgyti? Tikrai ne. Tad kam švaistome šį brangų laiką nereikalingiems dalykams.

Ką pasiimsime kartu su savimi iškeliaudami anapilin? Nieko, tik tai, ką sukaupėme savo energetiniame kūne. Pati subtiliausia energija – absoliučios meilės energija. Ne žmogiškosios, o dieviškosios. Kuo jos skiriasi? Žmogiškoji meilė – egoistinė. Mes mylime todėl, kad patiko kito žmogaus grožis, todėl, kad mumis kažkas rūpinasi, o gal todėl, kad turi daug pinigų? Ir jei kitas šias savybes ar galimybes praranda, mūsų meilė baigiasi. Dieviškoji meilė - visai kitokia. Ji nekelia jokių sąlygų, iš kito nieko nereikalauja. Ji duoda visiems vienodai (kaip obelis duoda savo vaisius ir tam, kuris ją kerta), saulė šviečia visiems vienodai. Dieviškosios meilės pavyzdys - Motina Teresė.

Tad jogai stengiasi savo jutimus atitraukti nuo visų laikinų, nebūtinų dalykų ir nukreipti juos savo vidun. Juk tikroji laimė, tikra palaima, tikras džiaugsmas yra ne kažkur, o kiekvieno viduje. Jau vien šis suvokimas atidaro akis.

Yra toks pasakojimas apie turtingą piligrimą, kuris keliavo po šventas vietas. Į jo draugiją įsiprašė vagis, apsimetęs išminčiumi. Abudu ilgai keliavo. Kiekvieną vakarą turtingasis piligrimas suskaičiuodavo savo pinigus, o kiekvieną naktį vagis jų ieškodavo. Apžiūrėdavo visas vietas, bet niekur jų nerasdavo. Galiausiai jam trūko kantrybė, atėjo jis pas turtingąjį piligrimą, prisipažino, kas esąs, ir paprašė pasakyti tiesą. Piligrimas jam atsakė, kad iš karto suprato su kuo keliaująs, o savo pinigus kiekvieną vakarą jis padėdavęs po vagies gultu... Tad ir mes, kaip tas vagis, laimės ieškome ne ten, kur ji iš tikrųjų yra.

 

Šeštoji pakopa – koncentracija. Tai dėmesio, proto sutelkimas į kokį nors objektą ar mintį, kol išnyksta visos kitos mintys. Tai pasiruošimas meditacijai, nes, kol mintys blaškosi, kol mūsų protas nuolat veikia, nėra ko galvoti apie vidinę ramybę.

Koncentracijai padeda įvairūs išoriniai objektai. Tai gali būti gėlės žiedas, mokytojo, šventojo arba motinos, vaiko akys, kt. Bet lengviausia dėmesį sutelkti į žvakės liepsną. Kai sugebame išlaikyti sutelktą protą bent keletą minučių, jau galime galvoti apie meditaciją. Koncentracijai sustiprinti galima kartoti mantras (garsų junginius), padėti sau vaizduote.

 

Septintoji pakopa – meditacija. Tikroji, gilioji meditacija yra visiškas minčių nuraminimas, pasinėrimas į savo vidų, prisilietimas prie vidinio ramybės, palaimos šaltinio. Šiaip yra daug visokiausių meditacijos būdų. Vieni paprasčiausių – mezgimas, pasinėrimas į upelio čiurlenimą, bangų mūšą ar pan. Bet tikroji meditacija yra proto sustabdymas. Ruošiantis tokiai meditacijai, pirmiausia reikia nuraminti kvėpavimą, koncentruotis į pasirinktą tašką. Labai padeda mantrų kartojimas, vaizduotė. Galiausiai pasineriama į būseną, kurioje nėra jokių minčių, kurioje protas visiškai nurimsta, kurioje prisiliečiama prie esminio Visatos egzistencijos šaltinio, prado.

Aštuntoji pakopa – aukščiausios sąmonės būsena. Tai viršsąmonės būtis, kurios protas nepajėgia suvokti. Šioje būsenoje peržengiamos visos jutiminės patirtys, laikas, erdvė ir priežastingumas. Ši būsena – egzistencijos tikslas, kurio link juda visos būtybės.

 

Jogos nauda

(pagal Šivanandą)

 

Mūsų gyvenimas pilnas įtampos ir stresų, aistros ir skubėjimo, mes nuolat nervinamės. Jei žmogus nuolatiniame gyvenime taikys bent vieną ar keletą jogos principų, jis bus apsiginklavęs susidoroti, įveikti, atsiriboti nuo visų neigiamų veiksnių.

Joga suteikia tobulumą, ramybę ir nuolatinį džiaugsmą. Praktikuojantys jogą, visuomet išlaiko ramų protą, ramiai miega, turi daugiau energijos, gyvybingumo ir yra sveiki. Jie gali greičiau ir geriau atlikti darbus. Jie pasiekia sėkmę kiekviename gyvenimo žingsnyje. Joga suteikia naujų jėgų, pasitikėjimo savimi.

Joga leidžia kontroliuoti emocijas. Ji padidina koncentraciją darbe. Ji leidžia išlaikyti pusiausvyrą ir stebuklingai pakeičia kiekvieno gyvenimą. Jogos kelias pagilina žmogaus suvokimą ir leidžia jam pažinti Dievą ir santykį su Juo.

Joga veda nuo ignoravimo į išmintį, nuo silpnumo į stiprybę, nuo disharmonijos į harmoniją, nuo neapykantos į meilę, nuo norų į pilnatvę, nuo apribojimų į begalybę, nuo įvairovės prie vienybės, nuo netobulumo į tobulumą. Joga suteikia viltį, stiprybę, sveikatą ir išmintį.

Valdžios geidimas, godumas, gobšumas, jusliniai malonumai, savanaudiškumas, aistra materialiai gerovei atitraukė žmogų nuo jo tikrojo gyvenimo dvasingume į materialųjį gyvenimą. Sąžiningai praktikuojantis jogos principus, žmogus gali atrasti dieviškąją palaimą. Gyvuliškąją prigimtį joga transformuoja į dieviškąją.

Jogos esmė – sumažinti egoizmą, sumažinti prisirišimus prie įvairiausių dalykų. Nuo prisirišimų prie ko nors ar prie visko prasideda kančia. Kai prie ko nors labai prisiriši ir netenki (visuomet anksčiau ar vėliau neteksi, nes viskas aplink mus keičiasi, keičiamės ir mes patys, šioje žemėje nėra nieko amžino), labai skauda. Tiesiog turime suvokti, kad mums šioje žemėje niekas nepriklauso. Turime mylėti, bet neprisirišti.

... Vakariečiams, pasirinkusiems jogos kelią, reikia visko po truputį. Lygiagrečiai reikia mokytis būti geru (būk geras, daryk gera, būk gailestingas ir kilnus), tarnauti žmonijai, visuomenei (tarnauk), mokykis besąlygiškos nesavanaudiškos meilės (mylėk visus vienodai, mokykis atverti savo širdį), išmoki duoti, dalintis su kitais net ir tuomet, kai atrodo, jog nieko neturi (visuomet gali pasakyti gerą žodį, aukoti savo laiką, kt.), gilinti žinias, lavinti kūną, atsipalaiduoti ir t.t. Būtinai turime išmokti, įprasti pozityviai mąstyti. Nes viskas prasideda nuo mūsų minčių. Kokios mūsų mintys, tokie ir mes patys.

Tikrieji mokytojai, pasiūlę jogos praktiką vakariečiams, aiškina, kad mes turime nuosekliai po truputį dirbti labai įvairiose srityse, neperlenkdami lazdos, neskubėdami. Turime žengti žingsnelį po žingsnelio.

„... greičiausiai pasieksime tikslą tik harmoningai ugdydami visus savo asmenybės aspektus. Antraip, bet kuri likusi silpna asmenybės dalis gali sugriauti visumą (iš knygos Šivanandos integrali joga, SvamisVenkatesananda).

 

Judėti į priekį po truputį turime todėl, kad darydami asanas ir kvėpavimo pratimus mes gauname daugiau gyvybinės energijos. Labai svarbu, kokios mūsų nuostatos. Jei jos geros, viskas gerai, sustiprinsime jas, o jei blogos? Jei nevaldome savo emocijų?.. Tokiu atveju, mes jogos praktikų pagalba įgavę daugiau energijos, sustiprinsime savo blogas nuostatas, blogus veiksmus. O jais galime tik pakenkti. Pirmiausia sau, na, ir kitiems.

Neužtenka pasiskaityti knygelių, reikalingas mokytojas. Vienas toks didis mokytojas buvo Svamis Šivananda, parašęs daugiau nei 300 knygų, savo elgesiu rodęs pavyzdį, per savo geriausią mokinį plačiai paskleidęs praktinį jogos mokymą Vakaruose, kuris šiuo metu sparčiai plinta. Keletas minčių apie jį: „Kelias Gurudevui (mokytojui) einant džiaugėsi po jo pėdomis“. Jis įžvelgė ir skatino kiekvieno gerąsias puses, nesmerkė nieko, ant nieko nepyko. Nieko nebijojo, savo tiesos neįrodinėjo. Džiaugsmingai dalinosi su visais žiniomis, maistu, pastoge. Šventasis? Taip, tačiau, kartu pats buvo žmogiškiausias žmogus.“ (Iš knygos Šivanandos integrali joga, autorius SvamisVenkatesananda.)

Susitelkimas į gėrį, gėrio skleidimas yra naudingas kiekvienam ir visada. Mat kiekviena mintis, kiekviena emocija yra vibracija. Kokias skleidžiame, tokias ir gauname atgal, tokios ir sugrįžta. Sugrįžta žymiai stipresnės. Aukščiausia joga – ego sunaikinimas. Turime išmokti ištverti nuoskaudas ir įžeidimus... Ir dar daug ką.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"