Paieška Tegu šviesa gimdo šviesą!..

 

Atsigręžimai 

Tegu šviesa gimdo šviesą!..

Arba - penkiasdešimtmetės vaikaitės Reginos Jurkonienės žodžiai, kaipo dvi smulkmeniškos kulkos, teigiančios apie kone šimtamečio senelio Petro Grebliko gyvenimą

Augustas UKTVERIS

 

Keletą kartų perskaičius žinomo tarpukario Lietuvos miškininko Petro Grebliko biografijos eilutes aiškiai susivoki: tuo laikotarpiu tapęs žymiu miškininku, neturėjo išgyventi rūsčiais sovietinės okupacijos metais... Mažų mažiausiai, turėjo būti išvežtas gyvuliniu vagonu, išplukdomas barža, kaip ir daugelis Lietuvos šviesuolių, prie kokios šaltosios Laptevų jūros... Užtektų ir to fakto, jog besimokydamas Marijampolės gimnazijoje buvo Šv. Vincento bažnyčios zakristijonas, jog už tą darbą kasdien gaudavo po pusę lito, jog nusipirko mandoliną, kuri tuo laiku kainavo 40 litų, jog tapo Marijampolės gimnazijos saviveiklinio styginių instrumentų ansamblio vadovu, jog tapo girininku... Paskui, vokiečių okupacijos metais, tapo net miškų urėdu...

...Kai prasidėjo vežimai į Sibirą, Petras Greblikas pasislėpė miške. Girią jis saugojo, o tuosyk giria ir miškininką išsaugojo... Žinia, tai buvo labai didelis sukrėtimas miškininkui, turėjusiam kelis mėnesius pragyventi žeminėje (Lazdijų rajone).

Pokariu šiam miškininkui buvo nelengva: tarsi kirto ir praeitis, ir dabartis... Kartą atsilapojo durys ir į sėdintį prie raštų Petrą Grebliką skriejo kulka. Gal tai buvo tik pagąsdinimas, gal ir pavyko laiku linktelti, tačiau mirtis tuokart nusigręžė. Nusigręžė, tarsi pasakydama, jog tais rūsčiais laikais ji klaidžiodavo tarsi ir be adreso, nes Petras Greblikas, buvęs šaulių būrio vadas Karmėlavoje ir Šeštokuose, partizanams galėjo nepatikti nebent dėl to, jog nepolitikavo, liko miškininko pareigose ir sovietinei valdžiai atėjus į Lietuvą. O gal tai buvo ir kokio stribo paleista kulka, kuri turėjo Petrą Grebliką ištrinti iš žmonių atminties... Beje, kulka vis dėlto Petrą Grebliką pasiekė – medžioklės metu pataikė į veidą ir įstrigo netoli akies. Su ta kulka, kuri neitin, sako, trukdžiusi, gyveno gal apie 40-50 metų, nusinešė metalo gabalėlį veide ir į kapelius...

Gal ir toji kulka nejučia verčia galvoji, jog inteligentas miškininkas Petras Greblikas vis dėlto nebeturėjo galimybės kilti profesinės karjeros kalvon, nors atkakliai dirbo, dirbo, dirbo... Sovietmečiu, suprantama, buvo nepatikimas, nors galėjo buvęs smetoninis girininkas ir urėdas būti ne tik kokio miško ruošos punkto viršininko pareigose (1955–1974 m.). Drįsčiau teigti, jog sovietmetis savotiškai paniekino šviesuolį miškininką, kuris gyvenimo saulužei einant vakarop ėmėsi miško muziejaus įkūrimo Kazlų Rūdoje konkrečiųjų darbų. Tas Miško muziejus ir nūnai yra Kazlų Rūdoje, traukia lankytojus iš visos Lietuvos, primena apie darbštuolį ir šviesuolį Petrą Grebliką, parašiusi ir knygeles „Girių takais“ (1975 m.), „Miškų šeimininkai“(1980 m.), iliustruotus leidinukus „Sūduvos miškuose“(1982 m.), „Kviečia Miškų muziejus“(1984 m.).

Gamta tarsi vedėsi už rankos per visą gyvenimą Petrą Grebliką, kuris ilgokai vedėsi už rankos savo vaikaitę Reginą Greblikaitę, sūnaus dukrelę (užaugusią nuo kelių mėnesių iki kiek padūkusios universiteto studentės senelių akyse, jų sodyboje). Išaugino, į mokslus leido, net ir provaikaičius teko dar palinguoti...

Vaikaitė Regina, priminusi, jog visai neseniai minėjo senelio Petro Grebliko 100-metį, pati nūnai jau 50-metį rengiasi švęsti. Gražus laiko žingsnis...

Apie tuos laiko žingsnius kiek išsamiau ir įsiklegėjome pokalbyje su vaikaite, kuri nūnai - Regina Jurkonienė, dirbanti Aplinkos ministerijos Personalo skyriuje vyriausiąja specialiste.

„Kada paskutinį sykį  buvo tavęs link ištiesta senelio paramos ranka?“, - keistoku pasiteiravimu pradedu pokalbį su Regina, anksčiau dirbusia tarsi ir kokia visų Lietuvos miškininkų ryšių su visuomene specialiste. Tokia ji patapo, kai tuometis Miškų ir saugomų teritorijų departamentas paskelbė konkursą. Gal prieš 12 metų surengtame konkurse į minėtos specialistės kėdę pretendavo būrelis, „sijojosi“, liko tik dvi...

„Pamenu, Vygantas Mierkis, tuomet buvęs to departamento direktoriaus pavaduotojas (dabar – Trakų miškų urėdijos urėdas), galop klausė: esi kalbos redaktorė – kaip susijęs tavo gyvenimas su miškais? Pasakiau, jog senelis Petras Greblikas – buvęs tarpukario Lietuvos Marijampolės miškų urėdijos urėdas, dabartinio Miško muziejaus įkūrėjas Kazlų Rūdoje. Tai ir nulėmė, jog laimėjau tą konkursą“, - sakė Regina Jurkonienė, pridūrusi, jog senelis, tiesiogine prasme, buvo mažo miestelio šviesioji asmenybė - rašė knygas, grojo mandolina. 

... Seneliai Petras ir Elena labai rūpinosi mažąja Reginute, - kad neturėtų jokių stresų, kad būtų visada saugi... Nes vaikaitės basakojė vaikystė, galima sakyti, pratilindžiavo miške. Juoba, kad senelis mėgo grybauti, visada kartu eidavę į girią, visada pasakodavęs apie grybus, medžius, mišką, jo gyventojus...

„Turėjau būti gal ir miškininkė, nes juk žinojau ir apie lapės olas, ir apie žalčio gyvenimą, ir... Visa tai miške man pasakojo senelis, kurį ir Tėtuku vadindavau, konkrečiai aprodydamas „eksponatus“ gamtoje. Dabar, kai save prie kitų pasigretinu, pasirodo, neblogai ir paukščius pažįstu – net ir pagal jų giesmeles. Senelis man vis kitaip pasakojo apie mišką ir medžius: mažulei – pasakomis, kiek paaugus – sakmėmis, legendomis, pasakojimais, vyresnėlei – konkrečiais faktais, parodymais, konkrečiomis žiniomis“, - kalbėjo Regina Jurkonienė.

... Seneliui tapus pensininku, jau Reginai bebaigiant mokyklą, sumanė įkurti Miško muziejų. Kazlų Rūda, kaipo miškininkų vienas iš centrų Lietuvoje, turinti burti čia žmones, miškui neabejinguosius. Beje, ir dabartinis Lietuvos žemės ūkio universiteto rektorius, žinomas ir gerbiamas miškininkas prof. Romualdas Deltuvas – iš Kazlų Rūdos. Iš čia kilimo – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktorius Albinas Tebėra. Sąrašą nebūtų sunku ir tęsti...

Senelis Petras Greblikas daugelį metų dirbo su Kazlų Rūdos mokomojoje miškų urėdijoje praktikas atliekančiais studentais, kurie rinko įvairius herbariumus, kolekcijas. Visa tai ir pateko į vėliau kuriamą Miško muziejų. Petras Greblikas, kaipo medžiotojas, turėjo daug įvairių gyvūnų iškamšų, daug jų gavo iš kitų Lietuvos miškininkų, tad visa tai – ateities kartų ugdymui...

Kazlų Rūdoje tai tapo ir nūnai lankomu objektu, nors Petro Grebliko ir nebėra (mirė 2001 m. gruodžio 19 d., būdamas 92 metų amžiaus). Beje, šio miškininko dukra Vida Mašanauskienė – taipogi Kazlų Rūdos šviesuolė (farmacininkė, įkūrusi teatriuką, skaito poeziją).

„Kai įstojau į Vilniaus universitetą (nusitaikiau į lietuvių kalbos bei literatūros studijas), kai buvau dar pirmakursė, sumaniau atšvęsti savo gimtadienį, ignoruojant mane globojusius ir auginusius senelius. Buvau kiek nepaklusni, mėgėja studentauti. Švenčiau gimtadienį studentų būry, negrįžau namo, nors seneliai buvo suruošę vaišes, lūkuriavo... Tikėjosi, jog aš, kaipo iš namelių išskridusi paukštė, vėl sugrįšiu į gimtą lizdą...

Tačiau... Dar negrįžau kokias dvi savaites, atžagariai elgiausi, rodžiau savo teises kaipo savarankiškoji studentė. Tada gavau į bendrabutį man adresuotą senelio kaligrafiška rašysena sudėtą apie šešių lapų laišką. Ilgą, filosofinio-pragmatinio turinio. Tais laikais tokių ir tėvų neteko sutikti... Tą laišką iki šiolei išsaugojau, kai būna sunku, paskaitau... Tačiau apie tą „kartų konfliktą“ mes su seneliais nebekalbėjome“, - pasakojo Regina Jurkonienė, pridurdama, jog niekada savo gyvenime iš abiejų senelių, kurie buvę kaip ir tėveliai, neteko gauti kokios „beržinės košės“. Net pakelto tono nebuvo. Nors jie nebuvo pedagogai, tačiau... gal buvo gilūs žmonės, kurie savaime tampa ir filosofais, ir psichologais, ir pedagogais, ir...

... Pamena Regina iš vaikystės tokį epizodą. Žaidžia kokiame 30 arų kieme, į kurį buvo „įbridęs“ ir miškas. Buvo tokia didelė eglė, prie kurios dažnai pamatydavo didelį ežį, tarsi vieną iš kiemo šeimininkų. Žodžiu, tame kieme vaikelis tikrai turėjęs ką veikti – juk čia pat dar ir šuo, ir vištos, ir... Būna, jog ir šaukiama neatsiliepia. Na, kartą seneliai sumanė: reikia tą nepaklusniąją kiek neįleisti į namus – sutems, belsis į uždarytas duris, tačiau...

Taip ir padarė, kai kelis kartus kviečiama namo vis negrįžta... Uždarė senelis duris (senelė buvo nuostabi ir atlaidi, tačiau šeimos vairas - senelio rankose), šviesos languos užgeso. Beldžia, beldžia mažoji vaikaitė, tačiau... Niekas durų neatidaro!.. Vaje... Kur čia nakvoti?.. Pratrūksta verksmu vaikaitė, eina į malkinę, kokią valandą darosi sau gultą iš pagalių, tačiau galų gale seneliai parsivedė...  Nebarė, nieko nesakė, tačiau mažajai Reginutei tada prapuolęs noras neatsiliepti...

„Menu ir kitą atvejį iš savosios ankstyvosios vaikystės, kai buvau pasičiupusi iš Kauno atvykstančios (pas kaimynystėje gyvenančius labai inteligentiškus mokytojus) vasaroti į Kazlų Rūdą mergaitės žaislinį, tačiau gražiai atrodantį peiliuką (iš didelio žaislinių įrankių rinkinio). Mokytojų vaikaitė kaunietė Dalia turėjo ir kitokių gražių žaislų, kurių aš, kaimietukė, žinia, neturėjau.

Seneliai mane greitai demaskavo... Vaikas juk paslėpti nemoka. Mane ir tuokart nebarė, nebaudė, tačiau paliepė vienai pačiai nueiti pas kaimynus pedagogus ir prisipažinti ką padariau, atiduoti tą blizgantį žaisliuką-peiliuką. Labai verkiau, nenorėjau to daryti, tačiau galų gale turėjau nueiti, atiduoti ir atsiprašyti. Iki šiol tatai prisiminus kažko nejauku patampa, tad ir toji senelio išmintis tik aiškesne darosi: „Paverk, tačiau ašaromis nieko nenuveiksi. Pagalvok, ilgai pagalvok, gali šį vakarą ir neiti. Nueisi ir nuneši kitą dieną..“

Toks buvo Kazlų Rūdos šviesuolis Petras Greblikas, vaikaitę Reginutę auginęs... Kartu su senele Elena, kuri buvo baigusi tarpukario Lietuvoje namų ekonomių mokyklą (buvo mokomasi ir inteligencijos, ir namų biudžeto dalykų, neminint jau valgio gaminimo), vis padūsavę: ar spėsime tave, vaikeli, užauginti, ar spėsime tave, vaikeli, išmokslinti, ar spėsime?.. Nenorėjo be laiko susirgti ir išeiti anapilin.

„Spėjo seneliai su manimi atlikti visa tai, ką atlieka tikrieji tėvai. Pamenu iki šiolei, kaip miškininkas senelis Petras neša man studentei bulves per Saulėtekį, į tolimąjį bendrabutį... Atvažiuodavo traukiniu su visu preventu... (Beje, senelis automobilio nevairavo, nebuvo ir koks technokratas, net vinies į sieną neitin kaldavęs, nes visada domėjosi tik mišku, tik dvasiniais dalykais. Ir malkas kapodavo pasamdytieji žmonės. Senelis miškininkas Petras Greblikas buvęs iš tų vadinamųjų smetoninių miškininkų kartos, kurių daugelis, raudonarmiečiams artėjant, ir emigravo.)

„Mūsų namuose kiekvienais metais susitikdavo senelio mokslo draugai, kursiokais vadinami. Pradžioje suvažiuodavo apie 15, po to – 10, po to - 5... Galų gale susitiko tik dviese... Tada pajaučiau, jog miškininkai yra tarsi viena graži šeima. Tuo įsitikinau ir kai buvo minimos Petro Grebliko šimtosios gimimo metinės. Dėl to noriu padėkoti ir šalies generalinio urėdo pavaduotojui Zdislovui Truskauskui, ir visiems kitiems miškininkams, ir Kazlų Rūdos žmonėms, kurie tą dieną pavertė miestelio švente“, - pokalbio apie šviesuolius senelį ir senelę pabaigoje sakė Regina Jurkonienė.

... Tamsūs laiko debesys, pamaniau, negali pasmerkti užmarščiai ar kokiai sovietmečio nakčiai iškiliojo žmogaus. Nusrūva užterštosios upės vandenys, jie po to patampa veidrodiniai, kad galėtume skaidrinti ir savuosius veidus, kad galėtume pamatyti save, vaimintis istorijos akmenėliams. Juo skaičiuodami, juos dėdami į savuosius delnus jaučiame gūrančias dienas beigi naktis – kaipo gyvenimo žaismę, kaip džiaugsmą, kaip atradimą, kaip praradimą, kaip žiburį. Kursai pasako, jog diena visada tik ir prasideda... Mokėkime pamatyti...

Tatai sakau ir Reginai Jurkonienei, nusilenkiančiai penkioms dešimtims savojo gyvenimo metų, penkioms gražiausioms rožėms, turinčioms ir spyglių, tačiau skirtoms ir Seneliui-Tėtukui Petrui Greblikui.

... Nuošia, nusiiria metų-sakalėlių pulkelis, tačiau visada turintiems klausą tilindžiuoja - tarsi vaikystė - istorijos varpelis, kviesdamas visus mus kai ko pasimokyti, bent trupančia kreida stropiai rašyti trapiojoje būties lentoje: tegu šviesa gimdo šviesą!..

 

 

PETRO GREBLIKO BIOGRAFIJA: FAKTAI IR SKAIČIAI

 

Gimė 1909 m. rugsėjo 30 d. Agnietės ir Jono Greblikų šeimoje (buvo pirmagimis iš aštuonių vaikų) Išlandžių k. Marijampolės r. Tėvai turėjo 29 ha ūkį.

1929 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją.

1931 m. baigė Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą ir Karo mokyklą Kaune (baigdamas gavo leitenanto laipsnį).

Paskirtas vyriausiuoju eiguliu, o nuo 1933 m. – IV eilės girininku be girininkijos Šakių miškų urėdijoje.

1933 – 1939 m. buvo šaulių būrio vadas Karmėlavoje ir Šeštokuose.

1934 – 1935 m. – Kauno miškų urėdijos Sargėnų medienos plukdymo stoties vedėjas.

1935 m. rugpjūčio 8 d. Lekėčiuose vedė Eleną Guogaitę.

1936 m. birželio 9 d. gimė dvynukai Vida ir Edmundas.

1935 – 1938 m. – Kauno miškų urėdijos Karmėlavos girininkijos girininkas.

1938 – 1944 m. – Marijampolės miškų urėdijos Lazdijų girininkijos girininkas.

1944 – 1946 m. – Marijampolės miškų urėdijos miškų urėdo pavaduotojas, vėliau – miškų urėdas.

1946 – 1955 m. – Kazlų Rūdos miško pramonės ūkio vyriausiasis inžinierius.

1949 m. įsikūrė vargonų meistro Garalevičiaus našlės vasarnamyje, kuriame ir gyveno 52 metus iki paskutinių dienų.

1955 – 1974 m. – Kazlų Rūdos miško pramonės ūkio Miško ruošos punkto viršininkas.

1974 – 1988 m. – Kazlų Rūdos miško pramonės ūkio meistras ir Miško muziejaus vedėjas.

Per darbo metus kasmet buvo pasodinama po 4 – 6 ha pušų bei eglių kultūrų, mišrinant jas su liepų ir ąžuolų sodinukais. Daigai ir sodinukai buvo auginami jo įrengtuose daigynuose. Kasmet buvo išugdoma po 15 – 20 ha jaunuolynų. Ypač sunku buvo dirbti po karo (1946 – 1955 m.) Kazlų Rūdos miško pramonės ūkio vyriausiuoju inžinieriumi. Miškuose dar vyko partizaninė kova. Vasarą vargindavo miško gaisrai. Metinė miško ruošos darbų apimtis buvo didelė – apie 90 tūkst. ktm. Jo iniciatyva buvo organizuotos kompleksinės miško ruošos brigados po penkis žmones. Tos brigados per metus paruošdavo po 20 – 25 tūkst. ktm medienos. Rankų darbą pradėta vis labiau mechanizuoti. Jam vadovaujant baigtas statyti galutinis miško medžiagos sandėlis, per metus apdorojantis iki 60 tūkst. ktm medienos. Pradėta statyti miškininkų gyvenvietė ir naujas administracinis pastatas.

Nusipelnęs miškininkas, 57 – erius metus puoselėjęs Sūduvos krašto miškus.

Kazlų Rūdos miškų urėdijos metraštininkas. Bendradarbiavo su žurnalu „Mūsų girios“. Parengė knygeles „Girių takais“ (1975 m.), „Miškų šeimininkai“(1980 m.), iliustruotus leidinukus „Sūduvos miškuose“(1982 m.), „Kviečia Miškų muziejus“(1984 m.).

Meninė veikla – besimokydamas Marijampolės gimnazijoje, buvo šv. Vincento bažnyčios zakristijonu. Už tą darbą kasdien gaudavo po pusę lito ir nusipirko mandoliną, kuri tuo laiku kainavo 40 litų. Tapo Marijampolės gimnazijos saviveiklinio styginių instrumentų ansamblio vadovu. Vėliau dar išmoko groti gitara. Alytaus miškų mokykloje suorganizavo styginių instrumentų ansamblį, o po keleto metų panašų įkūrė Karmėlavoje.

1983 m. rugsėjo 16 d. profesinės šventės – Miškininko dienos – proga atidarytas Miško muziejus. Kasmet jį aplanko 3 – 4 tūkst. lankytojų. Ekspozicijoje susipažįstama su Kazlų Rūdos miškų urėdijos istorija bei veikla ne tik sovietmečio, bet ir dar ankstesniais laikais, medžiaga apie pokario metais aplinkiniuose miškuose veikusius partizanus. Sukauptos turtingos botaninės, dendrologinės, entomologinės bei fitopatologinės kolekcijos.

Dalis ekspozicijos skirta medžioklės trofėjams, sukauptos paukščių ir žvėrių iškamšos. Lankytojai supažindinami su Lietuvos raudonosios knygos žvėrių ir paukščių sąrašu, žvėrių apskaitos duomenimis, medžiais – gamtos paminklais. Įrengtas miško medienos ruošos darbų, miško atkūrimo darbų ciklo ir šiuose darbuose naudojamos technikos, senovinių miško kirtimo ir medienos apdirbimo įrankių stendas. Yra pušų sakinimo įrankių kolekcija, medžių ir krūmų sėklų, miškų ūkyje naudojamų chemikalų pavyzdžiai, stendai, supažindinantys su priešgaisrine miškų apsauga, medžių grybais ir parazitais.

Mirė 2001 m. gruodžio 19 d. būdamas 92 metų amžiaus. 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"