Paieška Mano vaikystės draugai (11)

Mano vaikystės draugai (11)

Georgijus SKREBNICKIS

 

Džekas

 

Su broliu Serioža rengėmės miegoti. Staiga atsidarė durys ir įėjo tėtis, o paskui jį – didelis gražus šuo. Baltas su tamsiai rudomis dėmėmis ant šonų. Snukis irgi buvo rudas, didžiulės ausys nukarusios.

- Tėveli, iš kur? Bus mūsų? Kuo vardu? – surikome abu, šokdami iš lovų ir puldami prie šuns.

Jis trupučiuką sutriko dėl tokio audringo pasisveikinimo, bet suvizgeno uodega ir leidosi paglostomas. Net apuostė mano ranką ir ją lyžtelėjo minkštu rausvu liežuviu.

- Štai dabar ir mes turėsime šunį, - pasakė tėtis. - O dabar – marš į lovas! Gali ateiti mama ir gausime barti, kad pusplikiai po kambarį bėgiojate.

Tėtis pridūrė, jog tai medžioklinis paukštinis šuo. Su jais galima medžioti tik įvairius paukščius, o kiškiams ir lapėms netinka.

- Ateis rugpjūtis, prasidės medžioklės sezonas, štai ir iškeliausime ančių.

Kitą rytą pakirdome anksčiau, greit išgėrėme arbatos ir išlėkėme pasivaikščioti su Džeku.

Jis linksmai bėgiojo po aukštus tankius žolynus, glaustėsi prie mūsų; atrodė, jog naujoje vietoje jaučiasi visai kaip namuose.

Prisidūkę iki soties dar nutarėme pažaisti medžiotojus. Džekas nupėdino iš paskos. Iš senos subyrėjusios medinės statinės varžlankių pasidarėme du lankus, nusidrožėme strėles.

Vidur sodo iš žolės kyšojo nedidelis kelmelis. Jis priminė tupintį zuikį. Šonuose styrojo dvi nudžiūvusios šakelės, lyg pastatytos kiškio ausys.

Jau pirmoji strėlė pataikė į kelmelį, atšoko ir nukrito žolėn. Džekas, iki tol ramiai žiūrėjęs, ką mes čia darome, žaibu metėsi prie kelmelio, nutvėrė strėlę ir, vizgindamas uodegą, atnešė ir atidavė ją mums. Nustebome ir buvome labai patenkinti. Džekas ir kitas strėles džiugiai rinkdavo, net ir tas, kurios skriedavo tolyn, nekliudę taikinio.

Nuo to laiko jis visada dalyvaudavo mūsų „medžioklėse“ ir  atnešinėdavo strėles.

Gana greitai pamatėme, jog Džekas atneša ne tik strėles, bet ir visokius kitokius daiktus, kuriuos numesdavome tolyn: pagalį, kepurę, kamuoliuką... O kartais atitempdavo ir tokių daiktų, kurių nė neprašėme. Pavyzdžiui, staiga nubėga namo ir atrūksta su kaliošu, kuris stovėjo priemenėje.

- Kam tą kaliošą atitempei – juk lietaus nė padujų! Gabenk atgal, - juokdavomės.

Džekas šokinėja aplink, kiša mums į rankas tą kaliošą ir nė nemano gabenti ten, iš kur paėmė. Tekdavo parsinešti patiems.

Džekas labai mėgdavo eiti su mumis maudytis. Vos tik pajunta, jog rengiamės prie upės, jis nuo kojų neatsitraukia – šokinėja, sukiojasi, lyg ragintų mus – greičiau, greičiau...

Toje vietoje, kur maudydavomės, prie kranto upė buvo sekli. Mes su juokais, riksmais dūkdavome vandenyje. Džekas – irgi; jei numesdavome upėn pagalį, jis puldavo gilyn, plaukdavo, nutverdavo dantimis ir grįždavo krantan. Kartais, kai įsišėldavo, pagriebdavo kokį nors drabužį ir imdavo bėgioti po pievą, o mes privalėjome jį vaikytis ir atimti kepurę ar marškinius. Sykį štai kas nutiko.

Maudėmės kartu su tėčiu. Jis buvo geras plaukikas. Nuplaukė kiton upės pusėn ir ėmė kviesti Džeką. Šis tuo metu žaidė su mumis. Bet vos išgirdęs tėčio balsą išsyk nurimo, įsiklausė, puolė upėn. Tačiau tuojau pat vėl iššoko krantan, sugriebė dantimis tėčio drabužius ir pasileido plaukti. Mes nė atsikvošėti nespėjome.

Paskui Džeką, lyg didelis baltas burbulas, plaukė išsipūtę tėčio marškiniai, kelnės visos paniro vandenin, Džekas jas laikė nutvėręs už pakraščiuko. Apmirėme – pames, drabužiai nuskęs... Bet Džekas nieko nepametė ir sėkmingai perplaukė į kitą krantą...

Tėčiu teko irtis atgal, viena ranka laikant drabužius.

Džeką labai pamilome, neišsiskirdavome su juo dienų dienas ir vis svajojome apie tą rugpjūčio dieną, kai prasidės ančių medžioklės sezonas. Tėtis žadėjo į pirmąją medžioklę pasiimti ir Džeką.

Kiekvieną rytą mes pirmiausia skubėdavome prie kalendoriaus, išplėšdavome senąjį lapelį ir skaičiuodavome, kiek tų lapelių liko iki rugpjūčio.

Pagaliau atėjo eilė paskutiniajam.

Tą dieną tėtis, vos grįžęs iš darbo ir papietavęs, reikšmingai pažiūrėjo į mums ir tarė:

- Na, vyručiai, kuris norite eiti su manimi ir pasirengti rytdienos medžioklei?

Suprantama, antrą sykį kviesti nereikėjo. Mudu su Serioža tekini pasileidome kabinetan ir susėdome prie rašomojo stalo.

Tėtis iš dėžutės išėmė visus medžioklės reikmenis – paraką, šratus, kamščius, - ir ėmė užtaisinėti šovinius.

Į tas apeigas žiūrėjome užgniaužę kvapą. Pagaliau šoviniai buvo padaryti ir rūpestingai sukaišioti į platų diržą su siauromis kišenėlėmis kiekvienam šoviniui. Tokia juosta vadinama šovinynu.

Pakabinęs jį ant vinies, tėtis išėmė iš spintos dėklą ir neskubėdamas ėmė traukti iš jo patį įdomiausią dalyką – šautuvą. Jis buvo dvivamzdis. Į kiekvieną vamzdį būdavo įkišamas šovinys, taigi iš tokio šautuvo galima šauti du kartus: sykį iš vieno vamzdžio, sykį iš antro, jei pirmuoju šūviu nepataikysi. Šautuvas buvo labai gražus, su auksine apdaila. Mes jį atsargiai pačiupinėjome, net mėginome prisitaikyti, bet mūsų rankutėms šautuvas dar buvo per sunkus.

Kol tėtis užtaisinėjo šovinius, Džekas ramiai gulėjo savo kamputyje ant kilimėlio. Bet vos pamatė šautuvą – pašoko lyg įgeltas, ėmė strykčioti aplink tėtį ir viskuo rodė, jog medžioklėn pasirengęs eiti nors ir šią akimirką. Paskiau, nebesumanydamas kaip išreikšti savo džiaugsmą, nulėkė svetainėn, nuo sofos pagriebė pagalvėlę ir ėmė ją taip purtyti, kad net pūkai pradėjo lakstyti.

Kita diena buvo sekmadienis. Pakilome anksčiau, greit apsirengėme ir jau nė per žingsnį neatstojom nuo tėčio. O jis lyg tyčia rengėsi ir pusryčiavo labai lėtai.

Pagaliau susirengė. Apsivilko striukę, užsimovė ilgaaulius batus, apsijuosė šovinyną ir į rankas paėmė šautuvą.

Džekas, visą laiką sukiojęsis prie tėčio kojų, kulka išlėkė kieman, vis linksmiau sucypdamas. Ėmė lakstyti aplink pakinkytą arklį. Paskiau vikriai įšoko į vežimą ir atsigulė.

Mes taip pat sulipome ir patraukėme kelionėn.

- Iki pasimatymo, žiūrėkite, tuščiomis negrįžkite! – juokdamasi šūktelėjo mama, stovėdama verandėlės tarpdury.

Per dešimtį minučių išvažiavome iš mūsų miestuko ir nuriedėjome lygiu laukų keliuku, paskiau – per miškelį, ten, kur iš tolo jau blykčiojo upės lopinėliai ir stūksojo senas malūnas.

Už to malūno buvo ilgas didelis tvenkinys, kurio viduriu lėtai tekėjo upės srovė, o aplink supo lyg ir raistas, apžėlęs nendrynais viksvynais. Ten gyveno daug laukinių ančių, perkūno oželių ir kitų vandens, raisto paukščių.

Malūno kieme arklį pririšome, o patys patraukėme raistan. Kol ėjome keliuku, Džekas laikėsi šalia ir vis žvilgčiodavo į tėtį, ar dar neatėjo laikas medžioklei.

Pagaliau priėjome prie pat raisto. Čia tėtis sustojo, aukštyn atsiraitojo batų aulus, užtaisė šautuvą ir tik tada pasakė:

- Džekai, pirmyn!

Šuo, atrodo, šito ir telaukė. Stačia galva puolė į raistą, tik vandens purslai pažiro. Nubėgęs gal dvidešimt metrų Džekas stabtelėjo ir ėmė šmirinėti čia į kairę, čia į dešinę, vis kažką uosdamas.

Jis ieškojo paukščių kvapo. Tėtis neskubėdamas, garsiai batais taškydamas vandenį, brido paskui šunį.

Staiga Džekas susijaudino, pradėjo bėgioti greičiau, paskiau visas keistai išsitiesė, įsitempė ir lėtučiais žingsneliais ėmė slinkti priekin. Dar po poros žingsnių sustojo. Sustojo ir sustingo lyg negyvas, lyg ištempta styga. Net uodega išsitiesė ir virpėjo pats jos galiukas. Žodžiu, šuo nutilko.

(Tilktis – tai paukštinio šuns padėtis, kai jis jaučia, jog grobis – jau čia pat, o gal net ir jį mato. Bet gerai dresuotas šuo nepuola prie laimikio, o laukia, kol priartės šeimininkas ir duos komandą. Paukščiai, žinoma, šunį irgi junta, mato, bet tikėdamiesi išsigelbėti dengiama spalva ir nė nekrustelėdami vis dar laukia paskutinio momento – o gal šuo praeis pro šalį? – red. pastaba.)

Tėtis greit priėjo prie nutilkusio šuns, pakėlė šautuvą ir paliepė:

- Pirmyn!

Džekas žengė dar vieną žingsnelį ir vėl sustojo.

- Pirmyn, pirmyn! – dar sykį paliepė tėtis.

Džekas vėl žengė vieną žingsnį, antrą... Staiga prie pat jo nendrėse kažkas sujudėjo, suplakė ir iš ten triukšmingai pakilo didelė laukinė antis.

Tėtis mestelėjo šautuvą prie peties, iššovė.

Antis keistai šastelėjo į priekį, persivertė ore ir sunkiai tėškėsi vandenin.

O Džekas vis stovėjo lyg apmiręs.

- Atnešk ją, atnešk! – linksmai šūktelėjo tėtis.

Ir Džekas išsyk atgijo. Per raisto klampynę jis nulėkė prie upės ir ėmė plaukti anties link. Štai ji plūduriuoja jau visai šalia. Džekas prasižiojo, kad sugriebtų. Ir staiga – vandens tekštelėjimas ir anties – nebėr... Džekas nustebęs apsidairė – kur ji dingo?

- Panėrė! Vadinasi, tik sužeidžiau, - su apmaudu tarė tėtis. - Dabar įlįs kur į nendrių tankynę ir nebesurasime.

Bet per tą laiką antis vėl išniro iš vandens. Vos keli žingsniai nuo Džeko. Šuo greit priplaukė artyn, bet ir vėl tik akimirkos pritrūko: antis niurkt ir paniro. Taip pasikartojo keletą sykių.

Mes stovėjome įsibridę į raistą, prie pat upės, ir niekaip negalėjome padėti Džekui. Antrą sykį šauti į išnirusią antį tėtis pabijojo, nes galėjo netyčia kliudyti šunį. O šis niekaip negalėjo nutverti vikrios antelės. Užtat neleido jai plaukti prie nendrių tankumyno. Vis spaudė ir spaudė tolyn į atvirą upės dalį.

Pagaliau antis dar sykį išniro prie pat Džeko nosies ir tą pat akimirką vėl dingo po vandeniu. Dingo ir Džekas – paniro gilyn.

Po sekundės jis vėl pasirodė paviršiuje, bet jau laikydamas nasruose pagautą antį. Priplaukė prie kranto, mes su broliu šokome artyn, norėdami paimti laimikį. Bet Džekas tik žvilgtelėjo į mums, net suurzgė, ir nuskubėjo prie tėčio, atidavė antelę jam tiesiai į rankas.

- Šaunuolis, šaunuolis! - pagyrė tėtis, paimdamas antį. – Pažiūrėkite, vaikai, kaip atsargiai jis ją atnešė – nė vienos plunksnelės nesuglamžė.

Mes pribėgome prie tėčio ir ėmėme apžiūrinėti antį. Ji buvo gyva ir beveik nesužeista. Šratelis nesmarkiai kliudė vieną sparną, todėl ji ir nukrito, skristi nebegalėjo.

- Tėti, ar galima parsinešti namo? Tegul pas mus gyvena.

- Na, ką darysi... Imkite. Tik neškite rūpestingai, kad vėl į raistą nepaspruktų.

Taip su antele ir nuėjome per raistą. Džekas landžiojo visur, kur įmanydamas, ieškojo paukščių, o tėtis medžiojo. Bet mums tai jau buvo nelabai įdomu. Norėjosi kuo greičiau namo, gražiai įkurdinti mūsų belaisvę.

Kai grįžome, tvartelyje išsyk atitvėrėme kamputį, pastatėme didelį dubenį su vandeniu ir ten paleidome antelę.

Per pirmąsias dienas ji buvo tikra laukinukė. Vis tupėjo, įsispraudusi į patį kamputį, beveik nieko nelesė ir nesimaudė. Bet palengva antytė darėsi drąsesnė. Ji jau nebėgo slėptis, vos įžengdavome į tvartą, o priešingai – eidavo mūsų pasitikti, mielai lesė mirkytą doną, kurios atnešdavome.

Greitai antelė visai prijunko. Ji vaikštinėdavo po kiemą su naminėmis antimis, nieko nebijojo. Tik vargšą Džeką ilgam įsiminė ir jo nemėgo. Matyt už tai, kad tas ją vaikėsi po raistą ir upę. Kai Džekas eidavo pro šalį, antis pašiaušdavo plunksnas, piktai šnypšdavo ir taikydavosi snapu jam įgnybti į koją ar uodegą.

Bet Džekas į antelę nekreipė jokio dėmesio. Po to, kai ji apsigyveno tvarte ir ėmė vaikštinėti po kiemą sykiu su naminėmis antimis, Džekas į ją pradėjo žiūrėti kaip mūsų šeimos, mūsų kiemo narį.

Iš viso Džekas naminiais paukščiais nesidomėjo. Užtat medžioklėje laukiniai jam labai rūpėjo. Medžiojo nenuvargdamas ir per karštį, ir per lietų, vėlų rudenį, kai šalta, braidyti po pelkes, raistus. Laukuose ieškojo putpelių, prie vandens, raistuose - ančių, perkūno oželių. Atrodydavo, jog jėgų jis niekada nepritrūksta.

Tai buvo puikus medžioklinis šuo. Su mumis gyveno labai ilgai, iki gilios senatvės. Iš pradžių su Džeku medžiodavo tėtis, paskiau – mudu su broliu.

Kai Džekas visai paseno ir nebegalėdavo ieškoti paukščių, jį pakeitė kitas šuo. Tuo metu Džekas jau vos vos matė, vos vos girdėjo, o kažkada rudas snukutis visai pražilo. Didžiąją laiko dalį jis miegodavo, gulėdamas saulutėje ar ant savo čiužinėlio prie krosnies.

Džekas sukrusdavo tik tada, kai imdavome rengtis medžioklėn: audavomės batus, apsivilkdavome medžioklės drabužius, paimdavome šautuvus. Tada Džeką apimdavo jaudulys. Jis imdavo blaškytis, bėgioti, tarytum atbusdavo senieji prisiminimai.

Tik medžioklėn nebeišeidavo.

- Būk namie, senutėli, lik čia, ramybėje, - švelniai sakydavo tėtis, glostydamas žilą Džeko galvą.

Džekas tarytum suprasdavo, kas jam sakoma. Jis žiūrėdavo į tėtį protingomis, bet nuo senatvės jau apsiblaususiomis akimis, atsidusdavo ir liūdnas sliūkindavo ant savo čiužinėlio prie krosnies.

Man buvo labai gaila seno šuns, todėl kartais pasiimdavau medžioklėn. Bet tik tam, kad Džekas pasijustų geriau.

Džekas jau senokai buvo praradęs uoslę ir jokių paukščių nebeaptikdavo, bet vis dar įsitempdavo, vos tik išgirsdavo kokį paukštuką. Ir net puldavo vytis, vos tas pakildavo skristi.

Jis pagal savo veislės papročius nutilkdavo ne tik pajutęs ar pamatęs paukštį. Kai nuseno, tą patį darydavo, vos susidurdavo su drugeliu, laumžirgiu, net varle, - žodžiu su viskuo, kas gyva pasitaikydavo aplink. Žinoma, į tokią „medžioklę“ šautuvo neimdavau.

Klajodavome tol, kol Džekas nepavargdavo, ir tik tada grįždavome namo. Žinoma, be laimikio, bet abu labai patenkinti, praleidę gamtoje tokią šaunią dieną...         

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"