Paieška Miškas – žmogui, žmogus – miškui

 

„Miškas – žmogui, žmogus – miškui“

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Taip savo konferenciją pavadino Lietuvos miško savininkų asociacija. Neseniai šis renginys vyko Trakuose. Žmonių – daug. Į didžiulę salę teko nešti papildomų kėdžių.

Ir kur nebus daug, jei Lietuvoje privačių miško savininkų – 240 tūkstančių, tie privatūs miškai jau užima daugiau nei 30 procentų bendro mūsų miškų ploto.

Prisimindamas nesenus laikus, kai į privatų mišką buvo žiūrima kaip į pavogtą iš valstybės turtą, šį sykį maloniai nustebau, klausydamas, ką pasakojo Aplinkos ministerijos privačių miškų skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis. Nuotaikos – jau visai kitokios, gero noro bendradarbiauti – į valias. Gal papūtė nauji vėjai?

Ne. Tiesiog per 17 metų privačių miškų savininkai įrodė, jog jie ir moka, ir gali ūkininkauti ne prasčiau nei valstybiniai miškų augintojai ir prižiūrėtojai. Žinoma, naivu tikėtis, kad visi tie 240 tūkstančių savininkų sukaitę pluša savo miško sklypeliuose, juo labiau, kad tų valdų vidurkis nesiekia nė 4 hektarų. Bendrą tendenciją ir gerą darbą parodo stambesnieji valdytojai, o jų vis daugėja.

Signatarė, o sykiu – ir miškininkė Birutė Valionytė teisingai pastebėjo, jog po pirmosios miškų privatizavimo bangos daug naujų savininkų, žiūrėdami į savo medžius, matė ne lapus, o dolerius. Taigi visko būta. Tačiau dabar jau pasiekėme brandų mąstymą: miškas – ne tik man, bet ir – svarbiausia – anūkams. Taip, iš miško gaunama naudos, bet nemažą dalį tos naudos tenka grąžinti miškui, nes kitu atveju anūkams nieko nebeliks.

Tas šeimininkiškas požiūris labai ryškiai atsispindėjo ir išrenkant pačius geriausius miško tvarkytojus, kurie buvo pagerbti ir apdovanoti konferencijoje.

Antanas Šablauskis – iš Raseinių rajono. Tai gana garbaus amžiaus žmogus, bet turi ir jėgų, ir entuziazmo, ir gerų idėjų ūkininkauti savo miške. Jo miško - 77 hektarai. Ta valda dar 2003 metais buvo pripažinta pati geriausia Lietuvoje. Šiaip A. Šablauskis valdo apie 200 hektarų miško ir visur taiko tuos pačius metodus: vietoje suprojektuoto plyno kirtimo kerta atvejinius kirtimus, drebulynuose ir baltalksnynuose vykdo polajinį želdinimą vertingesnėmis medžių rūšimis. Turi nuosavą miško daigynėlį. Žiūri, kad ir miško žvėrims būtų ką ėsti. Tiesia į mišką privažiavimo kelius, daro pralaidas, kerta kvartalines linijas. Žinoma, A. Šablauskiui lengviau dirbti, nes jis – buvęs miškininkas.

Tuo sykiu Gintautas Griškėnas – Mažeikių rajono Sedos kultūros namų direktorius, taigi su miškininkyste anksčiau mažai susidūręs. Ir vis dėlto savo miško valdoje, kurios plotas palyginti nedidelis – tik 10 hektarų, tvarkosi gana gerai, netrūksta ūkiško sumanumo ir meilės miškui.

Petras Braškys iš Širvintų rajono turi 17 hektarų miško, o jame – pati įspūdingiausia dar nuo prieškario laikų likusi miško melioracijos sistema. Šeimininkas ją atnaujino, kai kur net su kastuvu rankose, nes su technika ne visur privažiuosi. P. Braškys labai išradingai ugdo jaunuolynus, gerina jų rūšinę sudėtį, želdo retmes ir miško pakraščius, medelių apsaugai nuo žvėrių naudoja tinklelius ir repelentus.

Tokių gerų šeimininkų – dešimtys, gal šimtai. Ar kas, pradėjęs gerą darbą, jį mes? Būna įvairių aplinkybių, bet dauguma gyvenimą su mišku susiejusių žmonių liks jam ištikimi. Nereikia tikėtis, jog kiekvienas privatus miškelis duos apčiuopiamą naudą. A. Šablauskis sakė Austrijoje susipažinęs su miško savininku, kurio valda – vos 1,5 hektaro. Į klausimą, kokia nauda iš tokios valdos, kolega austras atsakęs:

- Tą miškelį turėjo mūsų proseneliai, turime mes, turės ir mūsų vaikai, anūkai. Tai – lyg kokia šeimos širdis.

Iš tikrųjų, kaip sakė asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis, Europos Sąjungoje daugybė smulkiųjų privačių miškų. Na, mūsų kaimynai latviai Lietuvą lenkia, ten vidutinė valda – maždaug 18 hektarų.

Šiaip ar taip, daug kur tie miškeliai yra tradicinės šeimų valdos, iš kurių nesitikima didesnės konkrečios materialinės naudos, tačiau jie yra lyg ir tų šeimų svorio centrai, gal kaip tas austras sakė – šeimų širdys.

Kada pas mus taip bus? Negreit. Reikia sulaužyti supratimą, kad tik nacionalizuoti miškai (kaip sovietmečiu) gali turėti gerą šeimininką – urėdiją. Jau spėjome užmiršti, jog kažkada privatūs miškai sudarė didžiąją dalį visų miškų ploto. Reikia smarkiai pataisyti įstatymus, kurie kažkada nuvarė žmones ir nuo savų žemių, ir iš savų miškų. B. Valionytė teisingai pastebėjo: kai šeimos buvo išvežtos į Sibirą, kai miško sodybos nunyko, nė pėdsako nebeliko, pamėgink vėl įsikurti toje vietoje, kur senelių, prosenelių trobos stovėjo! Dar pridėčiau – pamėgink įkurti naują sodybą kad ir plyname lauke, ne miške, – porą metų klūpsčiomis po valdininkų kabinetus šliaužiosi, leidimo maldaudamas. Išvarėme iš miško, nuvarėme nuo žemės, veidmainiškai sakydami, jog atkūrėme istorinį teisingumą ir grąžinome prarastą nuosavybę.

Užmiršome, jog prieškario Lietuvą pakėlė naujakuriai, gavę ir miško, ir žemės išdalinus senuosius dvarus.

Žinoma, dabar tų naujakurių nebeatsiras. Na, gal nedaug. Ir vis dėlto nereikia varyti žmonių lauk, jei tik jie nori statytis trobą savo žemėje ar miške. Ars žemę nears, kirs mišką nekirs – čia jau jų reikalas. Tik nebevarinėkime žmonių užlaužtomis rankomis. Valdžia turėtų nuslopinti tą jai labai mielą norą.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"