Paieška Jei Viktoras Bergas - aferistas

Jei Viktoras Bergas - aferistas,

tai aš – Vytautas Didysis

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

2008 m. žurnale „Baltijos miškai ir mediena“ pasirodė profesoriaus, buvusio miškų ūkio ministro ir aplinkos viceministro Alberto Vasiliausko straipsnis „Priešprieša prasidėjo dėl Viktoro Bergo klastos“. Žinoma, kiekvienas gali turėti savo nuomonę, bet manyčiau, kad reikėtų atsižvelgti ir į realybę. Žmonių, menančių tuos palyginti senus laikus, liko nedaug. Pačiame „katiliuke“ virusių – dar mažiau. Apie įvykių užkulisius ne visi paliko rašytinius liudijimus. Nors šiaip nedvejodamas galiu pasakyti: kuriems rūpėjo ar rūpi gamta, visi žemai lenkia galvas ir A. Matulioniui, ir V. Bergui. Tik pirmasis daugel metų kaip išmanydamas puoselėjo miškus, antrojo valdos buvo lyg ir platesnės – bendri gamtosaugos reikalai, kraštovaizdis, vandenys, žvejyba, medžioklė ir kt.

Tad kodėl vienas profesoriui A. Vasiliauskui – geras, kaip jis rašo „didingos asmenybės atspindys“,  antrasis – klastotojas arba dar tiesiau sakant – tiesiog aferistas?

Viską išpasakoti būtų ir ilga, ir nuobodoka. Net ir labai trumpinant susidaro nemaža. Bet kitaip neišsiversi. Pamėginsiu suvesti į porą vėžių, kurios, ilgą laiką ėjusios maždaug lygia greta, vėliau susikryžiavo, susikirto. Ir toje sankirtoje ministras A. Matulionis pasakė (pats ne sykį girdėjau): „Prie kryžiaus prikaliau tris latrus – G. Zimaną, V. Bergą ir R. Budrį“. Čia reikėtų pridurti, jog G. Zimanas buvo to meto Lietuvos komunistų oficiozo „Tiesa“ redaktorius, V. Bergas – Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas, R. Budrys – gamtininkas, rašytojas, žurnalistas.

Dar suprasčiau, jei būtų nukryžiavęs visą to meto aukščiausiąją valdžią, kuri iš medžioklės buvo pasidariusi didžiulę pramogą ir labai rūpinosi, kad žvėrių būtų daug. Prisimenu pokalbį ministro A. Matulionio kabinete („Mūsų girių“ redakcija, kurioje tuo metu jau dirbau, ir ministro kabinetas buvo greta):

„Briedžiai kasmet nuėda daugybę pušų jaunuolynų. Pasiskundžiau Šeimininkui (A. Sniečkui – aut. pastaba) – gal reiktų tų briedžių skaičių apmažinti? Žinai, ką atsakė? Nepatikėsi: „Trūksta pinigų sodinukams? Tik pasakyk – kasmet pridėsim po milijoną rublių.“ Va taip... Dirbi, ir iš anksto žinai, jog sodini briedžiams...“

Tais laikais teko daug važinėti ir į miškų ūkius, ir į medžiokles. Ne vienas miškų ūkio direktorius su lengva pašaipėle į ūsą kalbėdavo apie naujas ministro miškų ugdymo idėjas, bet visi vieningai sutardavo – širdį atiduos, aukodamasis miškams. Šviesus, garbingas, doras žmogus.

Nelabai kam kliuvo ir V. Bergas, tik, va, bėda – medžioklės ūkio reikalus valdžia pavedė ne miškininkams, o Gamtos apsaugos komitetui.

Iš tikrųjų, skaudu būdavo žiūrėti, kaip miško šeimininkas – girininkas, o kartais – net ūkio direktorius lyg pasiuntinukas šokinėja apie kokį nors kompartijos instruktoriuką. Miškininkus nustūmė nuo medžioklės, nors miškai ir yra rimtosios medžioklės pagrindas.

Tačiau net ir tą karčią piliulę A. Matulionis sugebėjo nuryti. O ką veiksi? Elgesį diktavo sveikas protas.

Bet mes neretai tą sveiką nuovoką prarandame augindami, puoselėdami savo brangiausią kūdikėlį. A. Matulioniui jis buvo žurnalas „Mūsų girios“. Nors dienoraščiuose (kuriuos cituoja A. Vasiliauskas) pats pripažįsta, jog mintis atgaivinti prieškario „Mūsų girių“ leidybą buvo kilusi V. Bergo valdomame gamtos apsaugos komitete.

„Spėjom, kad čia V. Bergo, Gamtos apsaugos pirmininko, didelės pastangos, šiaip smulkesnių žinių neturėjome, miškininkai šioje veikloje nedalyvavo. Gal V. Bergas norėjo vienas pasisavinti laurų vainiką, ar kitos priežastys vertė jį elgtis slaptai? Gal jis apskritai norėjo leisti tik gamtos apsaugos žurnalą, bet, tam negavęs sutikimo, prisiminė miškininkų žurnalą „Mūsų girios“, kur buvo gvildenami ne tik miškininkystės ir medžioklės, bet ir gamtos apsaugos klausimai.

Kaip ten bebūtų, visi tuo džiaugėmės. Nutarėm, kad žurnalą leidžia Miškų ūkio ir miško pramonės ministerija ir Gamtos apsaugos komitetas“ (pagal A. Vasiliausko pateikimą – tai ištrauka iš A. Matulionio dienoraščio, - aut. pastaba).

Žinoma, A. Matulioniui „Mūsų girios“ buvo gurkšnis šviežio oro. Žurnalui padėjo kuo galėjo ir kaip galėjo. Kas suskaičiuos jo vargus vargelius...  Užtekdavo pasakyti sekretorei, jog ateini pas ministrą pasitarti dėl temų žurnalui, ir durys išsyk atsiverdavo. Net nesmagu būdavo, kai matydavai jau kaži kada laukiamajame sėdinčius iš tolybių atvažiavusius miškų ūkio direktorius...

Bet tais laikais (1964 m.) visuomenės interesai jau buvo platesni nei miškai. Žinia, žurnale būdavo paliekama šiek tiek vietos ir bendrosios gamtosaugos, medžioklės, žūklės reikalams. Net lankytinos vietos paminimos. Bet „kontrolinis akcijų paketas“ buvo miškininkystės rankose. Įvairūs specifiniai mokslininkų straipsniai, kirtimų apimtys, disertantų publikacijos užimdavo gal pusę visų puslapių. O gal daugiau. Todėl net eiguliai prisipažindavo – nėr ką skaityti, prenumeruojame, nes taip liepia. Ir ta prenumerata net labiausiai liepiant neviršydavo 8–9 tūkstančių egzempliorių.

O visuomenei jau labai rūpėjo leidinys apie gamtą, svarbiausias problemas. Dabar tuo sunkoka patikėti, bet tada naujam žurnalui reikėdavo Maskvos leidimo. Žinau, jog ten apie tai buvo kalbėta, tik niekas į kalbas nesileido: jūs ir taip turite daugiau įvairiausių laikraščių, žurnalų nei kitos respublikos...

Liko viena išeitis – keisti turinį ir pavadinimą. Tai buvo gana ilgas darbas. V. Bergas, žinoma, buvo idėjų generatorius, sykiu turėjo daug rėmėjų tarp mokslininkų ir šiaip intelektualų. G. Zimanas, kaip LK CK narys, turėjo daug įtakos, darant valdžios sprendimus. Na, o R. Budrys – sumanus, landus ir lankstus organizatorius. Taip A. Matulioniui tik pasyviai stebint, o gal nė neįtariant, į „Mūsų girias“ buvo atitemptas „Trojos arklys“ – redaktoriaus pavaduotoju paskirtas R. Budrys (su pažadėta perspektyva tapti vyriausiuoju redaktoriumi), šis (su V. Bergo palaiminimu) iš Gamtos apsaugos komiteto pasikvietė mane (šiaip ar taip, žurnalistas). Prie mūsų pažiūrų greit prisijungė prityrusi „Mūsų girių“ darbuotoja O. Pempienė.

LKP CK tyliai pritariant, „Tiesoje“ lyg ir atsitiktinai ėmė rodytis „skaitytojų laiškai“, reikalaujantys daugiau rašyti apie gamtą, medžioklę, žūklę, krašto pažinimą. Beje, užteko kelių fiktyvių laiškelių, kai pasipylė krūvos nuoširdžiausiai pritariančių. Taigi idėją visuomenė parėmė ir priėmė. Todėl greit „Mūsų girių“ redakcinėje kolegijoje atsirado naujų vardų – geografijos profesorius V. Gudelis, architektas (kraštovaizdžio formavimo specialistas) K. Šešelgis, Botanikos instituto direktorius K. Jankevičius (tuomet jau vadovavęs Lietuvos gamtos apsaugos draugijai), Respublikinės turizmo ir ekskursijų tarybos pirmininkas J. Litvinas. Kai dabar pagalvoju – dori, šviesūs žmonės.

Kai gerb. A. Matulionis suprato, kas atsitiko, buvo vėlu – iš „Trojos arklio“ kariai jau buvo išlipę. Kaip šiandien prisimenu triukšmingą ir liūdnoką redakcinės kolegijos posėdį, kuriame buvo svarstoma, kaip ir kuo pakeisti „Mūsų girių“ pavadinimą. Posėdis vyko ministerijos konferencijų salikėje. Matydamas, jog padėties jis nebegali kontroliuoti, gerasis ir mandagusis A. Matulionis visiškai prarado savitvardą, bloškė ant stalo kažkokius popierius, triukšmingai pastūmė kėdę ir atsistojo:

- Išeinu! – gana išdidžiai pasakė ir pasuko durų link.

Įsivyravo akimirka tylos, tada pasigirdo trinktelėjimas. Tai Respublikinės turizmo ir ekskursijų tarybos pirmininkas J. Litvinas trenkė kumščiu stalan, ramiai pakilo ir griežtai tarė:

- Patariu grįžti. Čia jums ne vaikų darželis.

Prisipažinsiu, nustebau: ministras prie durų pamindžikavo, paskiau apsisuko ir tylus pradingo, sugniužo minkštoje kėdėje. Tarytum viską praradęs žmogus.

Jis, žinoma, balsavo „prieš“, bet būtent tada atsirado naujas pavadinimas – „Mūsų gamta“.

Tada atsirado ir trys ‚nukryžiuotieji“.

Teisybė, vėliau, gerokai vėliau, kai A. Matulionis pamatė, kuo virto iš „Mūsų girių“ kelmo išaugęs naujas žurnalas, nuomonę jis truputį pakeitė – vieną „nukryžiuotąjį“, tai yra redaktorių R. Budrį, nuo kryžiaus nukėlė. Dar gyvą.

Kiti du ten liko, matyt, iki gyvenimo pabaigos.

Dauguma miškininkų, natūralu, ministrą rėmė, sąmokslo teoriją pripažino. Nėr ką slėpti – sąmokslo iš tikrųjų būta. Nors išsyk buvo pradėtas leisti „Mūsų gamtos“ priedas miškininkams „Girios“ (tokiems leidiniams Maskvos sutikimo nereikėdavo). Nuoskauda širdyse išliko. Nieko nepadarysi – lyg ir nužudytas mylimiausias kūdikėlis. Tai kas, kad „Girios“ kasmet darėsi vis panašesnės į savarankišką žurnalą. Tai kas, kad po dešimties metų „Mūsų gamtos“ žurnalo tiražas jau siekė daugiau nei 56 tūkstančius ir jo nebereikėjo prenumeruoti per prievartą. Tai kas, kad jau pirmajame „Mūsų gamtos“ numeryje prasidėjo straipsnių ciklas „Neringa – mūsų bendras rūpestis“. Tai kas, kad tos mokslinės publikacijos padėjo sukurti nacionalinį parką. Tai kas, kad „Mūsų gamta“ bei Lietuvos gamtos apsaugos draugija buvo pagrindinis štabas, koordinuojantis pastangas, kad Nemuno žemupyje nebūtų statoma naftos perdirbimo gamykla. Ne miškininkai rašė, redagavo įtikinančią peticiją mūsų valdžiai ir Maskvai. Ją kūrė K. Eringis ir kiti mokslininkai, pasirašė daugiau kaip 50 žymiausių Lietuvos mokslo, kultūros, meno žmonių. Batai niekais nuėjo, kol apibėgau visą Vilnių, tuos parašus rinkdamas...

Tokie faktai. Bet kai kalba emocijos, faktai nebeturi reikšmės.

Mylimo kūdikėlio niekas neatstos. Ką darysi. Nors visi žino – „Mūsų gamta“ aplinkos apsaugai atvėrė duris į daugelio namus, įstaigas, ypač – mokyklas, kad tai buvo daigi sėkla ir širdims, ir protams.

Kai pagalvoju – ateities žmonėms visos tos peripetijos bus ir nesvarbios, ir neįdomios. Bet tvirtai žinau – mūsų miškininkystės istorijoje amžiams liks A. Matulionio epocha, gamtos apsaugoje – V. Bergo epocha, o propagandoje ir žinių apie gamtą skleidime - „Mūsų gamta“. Tais laikais šio žurnalo darbas buvo itin reikšmingas.

Tos prof. A. Vasiliausko publikacijos žurnale „Baltijos miškai ir mediena“ šiandien gal nė nevertėtų minėti. Kas ją beprisimena?

Vis dėlto prisimena. A. Matulionio 100 metų gimimo metinėms paminėti (1911.03.15) išleista knygutė „Miškininkas Algirdas Matulionis“. Ir joje – vėl prof. A. Vasiliausko straipsnis, kuriame nesunkiai galime surasti giją apie klastingąjį V. Bergą.

Visi gerai žinome – asmeniniai dienoraščiai dažnai būna neobjektyvūs. Su tuo susidūriau ne sykį. Jei žmogus dar gyvas ir prašo tik paredaguoti, pats kartais pasako – ir čia buvau neteisus, ir čia... Ištrinkime.

Kai dienoraščiai patenka į svetimas rankas po mirties, reikia daug delikatumo, kad atrinktum, kur lazda aiškiai perlenkta, kur žmogus klaidingas išvadas darė emocijų apimtas. Dienoraščių spaudai rengimas ar net citatos iš jų – itin atsakingas dalykas. Turėjau rankose visus V. Bergo dienoraščius. Šiandien ramia sąžine viešumon galėčiau pateikti gal tik trečdalį. Kiti puslapiai įžeistų šeimą, bendradarbius, pažįstamus ir dar kažin ką. Ir jau nebegaliu patikrinti, ar tie įžeidimai pagrįsti. Todėl tegul ilsisi ramybėje.

Tą paprastą taisyklę turėjo prisiminti ir prof. A. Vasiliauskas.

Ir dar viena pastaba. 

Yra dalykų, kurių iš istorijos niekaip neištrinsi.

Net spjaudydamas ant kapo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"