Paieška Afrika labai myli medžiotojus

Afrika labai myli medžiotojus

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Medžioklę keikianti mūsų taurioji, padorioji publika nerastų pritarimo, tarkime, Afrikoje. Taip pat ir kituose kontinentuose, šalyse, kur gyvenimas skurdokas, o įdomių medžiojamųjų gyvūnų dar gausu. Ne visus vietiniai suvalgė.

Mat ten suprasta: atvykstantys medžiotojai – neišsenkantis pajamų šaltinis. Be to, tie baltaodžiai (dažniausiai būna jie) kažkokie keisti - nušauna begemotą, pasiima pliką žandikaulį su įspūdingais dantimis, o mėsą palieka - valgykite, jei patinka... Kur nepatiks! Ir patys kaip nors susimedžiotų, tik kad valdžia neleidžia, mat medžioklinis turizmas daugelyje šalių – labai svarbus valstybės pajamų šaltinis, skatinantis viešbučių verslą, sukuriantis nemaža darbo vietų. Antai, jei golfo žaidėjas, važinėdamas po pasaulį, kiekvienoje šalyje palieka penkis kartus daugiau pinigų nei paprastas turistas, tai medžiotojas – šimtą, gal net tūkstantį kartų daugiau.

Pažįstamas medžiotojas, kelis kartus medžiojęs Zimbabvėje, sakė: nors baltaodžių fermerių persekiojimai ten buvo žiaurūs, tačiau baltaodžius medžiotojus vietinės saugumo pajėgos lydėjo visur. Ginkdie, nenuskriausti! Pasklis gandas – nebevažiuos, nebemedžios, nebeatsiras papildomų dolerių. Buvo nusipirkęs licencijas drambliui, įvairioms antilopėms ir begemotui. Prie begemotų gulyklos iš tolo lydėjo visas kaimas - gal pasiseks, nušaus? Pasisekė. Tą begemotą kaimas valgė visą savaitę. Paskiau atėjo kažkokia šalies nacionalinė šventė. Valdžios atstovai paprašė medžiotojo – nušauti dar vieną begemotą. Už dyka. Ne patį įspūdingiausią trofėjine prasme, ne vertingiausią, bet per optinį taikiklį išsirinkti riebiausią. Mat taip valdžia norėjo pasigerinti žmonėms. Ir vėl visas kaimelis šoko, dainavo, valgė begemotieną su kukurūzais, kviečiais, ryžiais, makaronais, pieno milteliais, kuriuos nuolat siunčia Jungtinės Tautos – paremti skurstančius.

Nors aplink jau baigia krūmynais apželti kažkada klestėjusios baltaodžių plantacijos, auginusius daugybę kukurūzų, kviečių, vaisių, daržovių...

Štai ir sakau – pamėgink ir tų kaimelių žmonėms, ir atskiroms šalims paaiškinti, jog medžioklė – amorali. Juk iš jos galima pragyventi.

Įsivaizduojame, kad JAV pelnosi iš automobilių, lėktuvų, kompiuterių, žemės ūkio, gyvulininkystės produktų, iš mokslo. Žinoma, didžiojo BVP dalis – ten.

Tačiau apie 2 proc. duoda medžioklė. JAV – tai dešimtys milijardų dolerių. Tiek kainuoja žvėris ir licencija? Juokai! Žvėris – tik aguonos grūdelis. Bet jis vainikuoja didžiulę piramidę, kuri susideda iš šautuvų ir šaudmenų, medžioklinio apavo ir aprangos, optinių taikiklių ir specialių žiūronų pramonės, kurioje dirba šimtai tūkstančių žmonių. O dar pridėkime ir aptarnaujantį personalą medžioklės plotuose.

Žinoma, nė vienas JAV prezidentas ar kandidatas šiais laikais jau nebesigirs smagiai praleidęs savaitgalį ir nušovęs elnią ar laukinį kalakutą. Nebemadinga.

Bet lygiai taip pat neišdrįs uždrausti medžioklės JAV teritorijoje. Ne dėl medžiotojų priešiškumo. Viską lems ekonominiai motyvai – medžioklės industrija, turizmas, prarastų darbo vietų problema.

Štai kodėl medžiotojai ne tik Zimbabvėje, bet ir JAV reikalingi.

Žinoma, išsivysčiusiose šalyse medžioklės produkcija maisto aruoduose palyginti nedidelė. Na, tarkime, Švedijoje kasmet sumedžiojama po 80 000 briedžių. Jie galėtų ir šiaip nugaišti, supūti, bet eina maistui. Tai – nemenkas kalnas mėsos.

Vokiečiai per metus sumedžioja apie 70 000 tauriųjų elnių, apie 1,5 milijono stirnų, apie pusę milijono šernų. Tai – irgi nuolatinis jų miškų papildomas derlius, pagrindinių, neliečiamų populiacijų perviršius. Palikti vilkams? Tai kad jų nebėr...

Ir tose šalyse, kaip ir JAV, medžioklės produkcija – tik aguonos grūdelis, palyginus su pajamomis, kurios gaunamos iš medžioklę lydinčio verslo ir paslaugų sektoriaus. Ten net žalieji, valdžion patekę, nedrįsta žengti, atrodytų, jiems būtino ir būdingo žingsnio – uždrausti medžioklę. Tai reikštų jų politinę savižudybę.

Šioje vietoje man prisimena senas anekdotėlis apie naują pardavėją, per pirmąją dieną milžiniškoje parduotuvėje aptarnavusį tik vieną klientą.

Nepatenkintas vadybininkas klausia – nieko neveikei?

- Veikiau. Atėjo liūdnas vyriškis ir paprašė kokio nors žūklės kabliuko, plūdelės ir meškerėlės. Sako: žmona moteriškai sunegalavo, tai kelias dienas praleisiu ant ežero kranto, gal koks ešeriukas užkibs? Žinoma, pardaviau, bet pasakiau, kad spiningu galima sugauti didesnę žuvį, žvejoti įdomiau. Net nuo kranto. Susigundė. Dar pridėjau – išplaukus ežeran motorine valtimi, kibimas garantuotas, be to, galima aplankyti ir visą didžiulį ežerą. Irgi nupirko. Tada parodžiau paveiksliukus su jūrų žūklės vaizdais – didžiulės žuvys, ant staliuko – puikūs gėrimai ir blondinės prie jų.

- Tai visą dieną su tuo vienu pirkėju ir vaikštinėjai po žūklės skyrių? Už kiek pardavei?

- Už milijoną dolerių. Ana išsiveža pačią gražiausią jachtukę... Blondinę susiras pats. Beje, matau, jog nė ieškoti nereikės – kelios jau sukiojasi aplink jachtą, stengiasi įsipiršti...

Nėr ką kalbėti - toks pardavėjas, per dieną aptarnavęs tik vieną klientą, negavo papeikimo. Gal net ėmė kilti karjeros laiptais.

Taip ir su medžiokle. Žvėris – tik tas žvejo kabliukas ar plūdelė. Didysis verslas stovi tolėliau nuo begemoto, lūto, briedžio, elnio ar stirnos. Jie – tik kabliukai.

Jei taip pasakysime ir padarysime, jei tvirtinsime, kad medžioklė – labai negražu, tai prarasime šimtus tūkstančių darbo vietų, apie kurias taip susirūpinęs kalba visas pasaulis. Be to, net žvėris „pažeminę“ iki kabliuko, vis tiek laimime – per pasaulį susidaro milijonai tonų mėsos.

Mūsų oficialioje statistikoje pažymėti laimikiai, žinoma, menkesni – kasmet apie 1300 tauriųjų elnių, apie 20 tūkstančių stirnų, apie 40 000 šernų. Pabrėžiu – kasmet. Vadinasi, girių kišenės netuštėja jau daugel metų, ir labai klaidina žmones tie asmenys ar ekologinių judėjimų lyderiai, kurie tvirtina, jog medžiotojai baigia išnaikinti paskutinę girių gyvybę, todėl vilkai ir pjauna aveles ir veršiukus. Tai melas, kurio kažkam reikia siekiant asmeninių ar politinių tikslų.

Norėčiau pamatyti žaliųjų ar į juos panašių judėjimų narius, kiaurą žiemą per pusnynus traktoriais vežančius į miškus pašarus žvėrims. Per savaitę – bent vieną kartą. Užmokant ir už transportą, ir už šieną. Taip, vienos dienos akciją jie sugebės padaryti, bet viskas tuo ir pasibaigs. Sunkią žiemą nešertus žvėris pribaigs badas. Pamėgins tą sunkaus darbo naštą užkrauti miškininkams? Žinoma, pamėgins, nes patys juk gali tik pakalbėti. Miškininkai temps, kaip įmanydami, bet jie irgi teturi dvi rankas, o tiesioginių darbų, susijusių su miškininkyste, - per akis. Todėl džiaugiasi, galėdami medžioklei išnuomoti miškus ir atsakomybę už žvėrių gerovę perduoti medžiotojams. Žvėrių priežiūrą perduoti mitinguotojams, piketuotojams – jau ne nuodėme, o nusikaltimas.

„Žaliojo pasaulio“ balandžio 7 d. numeryje radau Kęstučio Turonio straipsnį „Saugoti nuo žmogaus?“ Cituoju ištrauką: „Judėjimo „Už gamtą“ aktyvistas Algirdas Knystautas sakė, jog nėra kokių grupuočių įtakojamas, jog atstovauja tik gamtos interesams. Pasigyrė, jog jau aplankė 139 valstybes, tačiau visur pastebėjo tą patį: su gamta elgiamasi blogai.“

Pagalvojau – jeigu mato, kad blogai, tai žino, kaip turi būti gerai? Ir viską slepia? Ar tos valstybės neįsiklausė gerb. A. Knystauto patarimų? Ir Lietuva negirdi?

Čia jau visai prasti reikalai. Vadinasi, 140 valstybių valdo vieni kvailiai. Kaip gerb. A. Knystautui ramiau gyventi? Sėsti į valtelę ir plaukti į kokią negyvenamą Ramiojo vandenyno salelę? Tada bent jau tie kvailiai akių nebadys.

Na, kol vienas – tai vienas. Ir salelėje galima kažkaip tyliai, lyg krabiukui, pratūnoti iki gyvenimo galo. O jei ta valtele dar atplaukė ir žmona, paskiau atsiras vaikų? Ar liks koks gyvas krabiukas ar kokoso palmė? Neliks.

Va ir įtikink, kad gudrus, šalis ir jų vyriausybes, kad visi laikytųsi gerb. A. Knystauto pažiūrų....

Jei vėl kalbėsime apie medžiokles, tai reikėtų neužmiršti, jog daug ką esame įpratę matuoti pagal savo kiemo  reikalus. Sakau kitaip: pagal savo apatinių kelnaičių dydį.

O gal tai ne svarbiausias rodiklis? 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"