Paieška Kukmedis - Lietuvos medis

Kukmedis - Lietuvos medis,

kurio pavadinimą baigiame užmiršti

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

... Kartais jį kai kur dar matome, augantį kaip išsikerojusį krūmą. Dažniausiai pasodintą dekoratyviniais tikslais. O juk kažkada ir mūsų krašte jis buvo gana dažnas, gana gerbiamas, nes brangus. Ir ilgaamžis.

Tai – kukmedis.

Mūsų miškuose kukmedžių nebeliko. Paskutinieji, matyt, buvo iškirsti XIX amžiaus pabaigoje. Ūgio nedidelio, 10–15 metrų aukščio, retai pasiekia 20 metrų. Laja tanki, dažniausiai turi daug viršūnių, dėl to seni medžiai atrodo it nukirsta viršūne. O gali būti labai seni. Pavyzdžiui, Lenkijoje dar auga sveikų sveikiausias kukmedis, kurio amžius – 1250 metų. Taigi turėjo maždaug 760 metų, kai įvyko Žalgirio mūšis.

Manoma, kad seniausias pasaulyje kukmedis auga Šiaurės Velse, vis dar žaliuojantis Llangernyw miestelio kapinaitėse prie bažnytėlės. Dendrologai galvoja, kad jo amžius gali būti nuo 4 iki 5 tūkstančių metų. Dar įspūdingesnis (kamieno apimtis krūtinės aukštyje – 1,6 metro) auga Škotijoje, Fortingal vietovėje. Deja, jo amžiaus tiksliau nustatyti neįmanoma, nes vidus jau išpuvęs.

Kukmedžiai buvo labai svarbus keltų ir germanų tikėjimuose. Iš kukmedžio darydavo daiktus, reikalingus magiškiesiems ritualams. Štai kodėl įspūdingiausi kukmedžiai Jungtinėje Karalystėje auga šalia senųjų bažnytėlių – tos buvo kažkada pastatytos dar senesnių tikėjimų šventosiose vietose, mes dabar pasakytume – Romuvose.

Kodėl kukmedis būdavo gerbiamas ir garbinamas? Jo mediena neįprasta, vyšnios spalvos, jo tvirtumas – nepaprastas. Kukmedis būdavo vadinamas geležiniu medžiu, nes net nukirstas labai ilgai nesupūdavo. Kaip tik dėl to seniausias žmogaus rankų darytas medinis gaminys, išlikęs iki mūsų dienų, yra kukmedžio ieties fragmentas, aptiktas 1911 metais prie Anglijos miestelio Claton–on–Sea (prie Šiaurės jūros). Tos ieties amžius – maždaug 45 tūkstančiai metų. Nepaprastai tvirta, o sykiu ir elastinga kukmedžių mediena labai tiko ginklams. Tūkstančius metų Europoje buvo naudojami kukmedžio peiliai, durklai, ietys, kotai alebardoms, kovos kirviams. Manoma, jog garsieji Anglijos lankininkai būdavo ginkluoti kukmedžio lankais. Lotyniškas kukmedžio pavadinimas Taxus baccata reiškia „lankas, turintis uogas“. Germanų kalbose žodis iwa reiškia ir kukmedį, ir lanką.

Kukmedžių sėklos irgi rado vietą kautynių lauke. Jos labai nuodingos. Pati uogelė graži, pusėtino skonio, bet štai sėklelės – geriau nereikia...  Jos turi daug alkaloido, kupino nuodingųjų medžiagų. Jos sunkiai pažeidžia inkstus ir kepenis, o pirmiausia sutrikdo kvėpavimą. Mirčiai didelio kiekio nereikia. Todėl sutrintų sėklelių košele būdavo patepami strėlių ar iečių smaigaliai. Žinoma, nuodingiausios sėklos, bet nuodų netrūksta ir kukmedžio lapeliuose, panašiuose į ilgus suplotus spyglius. Julijus Cezaris „Galų karų užrašuose“ mini, jog tada, kai romėnai nugalėjo galų kariuomenę, tų galų karalius nusinuodijo, išgerdamas kukmedžio syvų. Net ir mūsų laikais kukmedžio nuovirą gamindavosi savižudžiai ir tas nuoviras tikdavo nusikaltimams (Agatos Kristi siužetas).

Dėl lapų, žievės nuodingumo kukmedžiai rečiau tapdavo laukinių žolėdžių aukomis, todėl galėjo labai iš lėto ir tvirtai augti. Bet atėjo didžiausieji nusistovėjusios tvarkos trikdytojai – žmonės. Kukmedžiai tiko ne tik ginklams, bet ir ūkio reikalams, kai reikėdavo pasigaminti ką nors labai tvirtą, lyg geležį. Visiška papjūtis užklupo tada, kai sugalvota gražiąją kukmedžio medieną imti prabangiems baldams. Tada kukmedžius imta vadinti raudonmedžiais (berods, buvo ir pas mus toks filmas „Raudonmedžio rojus“?). Sostą, stalą, krėslą gal ir galima pasigaminti iš vieno seno kukmedžio, bet antrajam tokių baldų komplektui jau reiktų laukti tūkstantį metų. Todėl jau Viduramžių pabaigoje, ypač Vakarų Europoje, kukmedžiais buvo kertami iš peties. Greit jų beveik nebeliko.

Negalima pasakyti, kad kukmedžiai pravertė vien karui ir tuštybei. Seniau, kai jų dar pasitaikydavo dažniau, iš kukmedžių būdavo gaminami įvairūs muzikos instrumentai. Taigi kukmedžiai savaip puoselėjo ir muzikinę kultūrą.

Kukmedžius į Vakarus imta pardavinėti ir iš Lenkijos, ir iš Lietuvos. Didieji prekybos organizatoriai buvo kryžiuočiai, didžiausias eksporto uostas – Gdanskas. Pirkėjai – Nyderlandai ir Anglija. Taigi gali būti, jog garsieji Anglijos šaulių lankai, sėję mirtį priešininkų gretose, buvo pagaminti iš lenkų, o galbūt net lietuvių giriose augusių kukmedžių. Ne be reikalo Jogaila 1423 metais pasirašo įsaką, kuriame kukmedis įvardijamas kaip didelis miško savininko turtas. Tai neturėjo nieko bendra su gamtosauga. Tiesiog šitaip daryti vertė finansiniai miškų savininkų interesai.

Deja, tai jau nieko nebepadėjo. Kukmedžių kaina augo kaip ant mielių. Žinoma, galėtume pasisodinti kur nors giraitę, bet reiktų laukti 1000 metų, kol pamatytume tikrai suaugusį, gražų medį.

Štai taip „suvalgėme“ mūsų kontinente tvirčiausią medį. Ir ilgiausiai gyvenantį. Nereikėjo jokių kinivarpų. Mūsų geležiniai dantys galingesni.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"