Paieška Ryklio šypsenėlė

Ryklio šypsenėlė

 

Tie didieji plėšrūnai neturi rankų, todėl jei nori ką nors išbandyti – paprasčiausiai krimsteli.

Baltųjų ryklių nasruose – apie 3000 aštrių dantų, kurių kraštai – kaip pjūklo dantukai. Vienu krimstelėjimu gali daug ką nužudyti.

Žmonės puolami po aviacijos ar laivų katastrofų. Taip atsitiko 1945 metais, kai nuskendo JAV laivas „USS Indianapolis“. 900 žmonių atsidūrė vandenyne. 317 liko gyvi, tačiau kitus sudraskė rykliai.

Šiais laikais per metus rykliai žmones užpuola 70–100 kartų. Vidutiniškai 5–15 aukų žūsta.

Labai prasti buvo 2000 metai. Tada buvo užpulti 79 žmonės, iš kurių 11 žuvo.

Dažniausiai rykliai susiduria su žmonėmis JAV pakrantėse. Floridos pakrantės net vadinamos „ryklių pasaulio sostine“. Būtent ten tarp 1999 ir 2008 metų įvyko net 21 proc. visų pasaulyje užregistruotų atakų.

Pagrindiniai veikėjai – baltieji ir tigriniai rykliai.

Baltieji rykliai dažniausiai medžioja ankstyvą rytą. Pietų Afrikoje, ties Ruonių sala tuo metu net 55 procentai ruonių medžioklių būna sėkmingos. Vėlų vakarą tas rodiklis krenta iki 40 proc.

Nors rykliai gali būti žmonėms pavojingi, tačiau iš tikrųjų jiems reikėtų labiau bijoti žmonių nei mums jų. Daugelis ryklių rūšių, tarp jų – ir baltieji rykliai - palengva nyksta.

„Nė vienas ryklys nepuola žmogaus sąmoningai: „Ana plaukia žmogus, aš jį sudraskysiu“. Kitaip tariant, rykliams mes niekada nebuvome įprasti laimikiai. Tie grėsmingi plėšrūnai dažniausiai mūsų tiesiog bijo ar jų atakas išprovokuoja kvailas žmonių elgesys“, – tvirtina pasaulinio garso ryklių žinovas daktaras Erichas Richteris. Iš tikrųjų, jis šiuo metu yra autoritetingiausias mokslininkas, profesionaliai tyrinėjantis tą porelę – žmogus–ryklys.

Vos tik kur pasaulyje nutinka bėda dėl ryklių užpuolimų, pirmiausia skambinama jam. Daktaras E. Richteris įkūrė „Shark-Shool“ („Ryklių mokykla“), į kurią įsirašyti reikia iš anksto ir laukti eilės, kol atsilaisvins vieta. Tai suprantama – nardytojų, akvalangininkų jau dešimtys tūkstančių, ir dažnas jų nori jaustis saugiau, suprasti ne tik rifų žuvyčių gyvenimą, bet ir atspėti, ką galvoja atplaukiantis ryklys.

„Žmonės niekada nebuvo ryklių medžioklės sąrašuose. Kaip atsitiktinis laimikis dažniau ėmė pasitaikyti vos prieš 500 metų, kai ėmė plėtotis jūrų, vandenynų laivyba. Mano mokykloje – ne tik žinios apie ryklius, bet ir legendų demaskavimas. Pavyzdžiui, paneigėme legendą, jog ryklius galima suvilioti žmogaus krauju. Daugelis galvoja, kad rykliai žmones puola dėl to, kad yra kvaili ar alkani. Tai vis legendos, kurias sukūrė žiniasklaida. Beje, padėjo ir mokslininkai. Daugelis jų nė į vandenį nebuvo įsibridę – paprasčiausiai bijojo ryklių. Išvadas darydavo stebėdami tas žuvis iš laivų, okeanariumuose ir niekada nebuvo panirę į ryklių stichiją, pabendravę su jais ten“, - pasakoja daktaras E. Richteris.

Mes, žmonės, gyvename pagal pavyzdžius, modelius. Jei susiduriame su kažkuo, kas nepritampa prie įprasto gyvenimo modelio, dažniausiai bijome ir laukiame blogos baigties. Dauguma žmonių neturi supratimo apie ryklius, jie žino tik vieną tiesą – rykliai gali būti pavojingi. Todėl neretai žmonių elgesys gali būti provokacija atakuoti.

„Dažnai manęs klausia: ar galima suprasti ryklius, savaitę panardžius mano mokykloje? – sako E. Richteris. – Atsakymas paprastas – ne. Turite šunį? Kiek laiko su juo praleidžiate? Septynias dienas per savaitę? O dabar paskaičiuokime, kiek laiko praėjo, kol pradėjote suprasti, ką šuo judesiais, akimis, balsu mums sako, ko nori. Lygiai taip pat tenka ilgai plaukioti tarp ryklių, kad juos pradėtume pažinti, suprasti. Ir tas ryšys turi būti beveik nuolatinis. Pavyzdžiui, savaitę plaukioju su tigriniais rykliais, apsiprantame, lyg ir susipažįstame. Paskui savaitei tenka kur nors išvažiuoti – ir vėl viską reikia pradėti iš naujo. Be to, būtina atsiminti, jog rykliai – asmenybės su tik joms būdingais bruožais. Vienas tigrinis ryklys nuo kito elgesiu gali labai skirtis.

Mažai žmonių žino, jog rykliai mėgsta žaisti. Tą nuostabų atradimą padariau, tyrinėdamas baltuosius ryklius. Prie ilgos tvirtos virvutės pririšau masalą. Jį pamatė milžiniška patelė. Nutvėrė mėsą ir patraukė į save. Aš už virvelės – atgal. Taip ir tampėme žaisdami, nors ji vienu dantų kirčiu galėjo nutraukti virvelę ir praryti masalą.“

Rykliai žaidžia ir tarpusavy, neretai paleisdami darban ir dantis. Tik jų   oda – lyg šarvas, todėl žaismingas grybštelėjimas nepavojingas.

O štai žiaunų zona – atvira jautri vieta. Po ilgokų tyrimų paaiškėjo, kad ranka ar kuo kitu nė nereikia paliesti žiaunų, jei koks ryklys ima agresyvokai sukinėtis. Užtenka prisileisti per metrą ir atvira plaštaka „stumtelėti“ vandenį žiaunų link. Visi rykliai sureaguodavo žaibiškai – saugodami tą mirtinai jautrią zoną atšokdavo šalin. Matyt, jie galvoja taip: „Tas padaras žada mane griebti už jautriausios vietos. Kas jį žino, geriau pasitrauksiu šalin...“
Daktarui E. Richteriui labiausiai patinka bukasnukiai rykliai. Jis mano, kad jie – bene patys protingiausi ir vadina juos rifiniais rykliais su dopingu. Tai sumaniausi ir vikriausi medžiotojai. Net sunku įsivaizduoti, kokie jie vikrūs, stiprūs ir greiti. Patinka ir rifiniai juodapelekiai. Labai gražiai nardo aplink, tačiau net ir vaizduodami grėsmingus maža ką žmogui gali padaryti. Tai nedideli, bet klastingi rykliai. Erichas Richteris jais žavisi vien dėl to, kad tie rykliai – nepaprastai gražūs.

Parengė Zenonas BUTKEVIČIUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"