Paieška Vilkai pirmieji prisiglaudė prie žmonių

Vilkai pirmieji prisiglaudė prie žmonių

 

Jie su mumis ėmė draugauti, matyt, vieni iš pirmųjų laukinių gyvūnų. Iš grėsmingų vilkų virto paklusniais pagalbininkais – šunimis. Neginčijamai įrodyta, jog jau 14 tūkstančių metų šunys yra žmonių sargai, medžioklių dalyviai, paskiau – piemenys. Ir draugai.

Tačiau ta sąjunga turėjo nemaža juodų puslapių.

Retas kuris kitas žinduolis savo rūšies ribose yra toks įvairus kaip Canis lupus f. familiaris. Šiandien turime daugiau kaip 400 veislių. Kitą sykį net sunku patikėti, jog gauruotas bobteilas – mažyčio terjeriuko brolis.

Kažkada žmonės buvo tvirtai įsitikinę, jog šunys – tai atskira gamtos gyvūnijos rūšis. Kai paaiškėjo, jog visi naminiai gyvūnai kilę iš laukinių protėvių, šunų šaknų imta ieškoti tarp vilkų, kojotų, šakalų, net hienų. Labai ilgai vyravo įsitikinimas, jog Egipto šunys atsirado iš šakalų. Mokslininkus suklaidino jų panašumas, taip pat šakalo galvą turintis dievas Anubis. Prisidėjo ir faktas, jog Šiaurės Afrikoje nebuvo ir nėra vilkų.

Genetiniai tyrimai parodė, jog nuo šakalų šunys iš esmės skiriasi.Tarp vilkų ir šunų genetiniai skirtumai siekia vos 0,2 proc., o tarp vilkų ir į juos daug kuo panašių kojotų – net 4 proc. Taigi šakalai, kojotai ir vilkai – skirtingos rūšys. Jei šuo išvaizda kartais gali būti į juos panašus, tai dar nieko nereiškia. Menkas bendras genetinių žinių lygis kažkada „pakišo koją“ net žinomam gyvūnų elgsenos tyrinėtojui Konradui Lorencui. Jis rašė: jei šuo prie šeimininko karsto ar kapo staugia, vadinasi, kilęs iš vilko, jei tyli – tai iš šakalo...

*  *  *

Kada susidraugavome su vilkais? Ginčai tebesitęsia iki šiol. Gerai suprantame, jog vilkai slankiojo šalia žmonių, tikėdamiesi liekanų nuo paleolito medžiotojų stalo. Jų įgimtas gaujos hierarchijos bruožas palengvino prisijaukinti, nors žmonės pirmiausia, žinoma, priglaudė švelnesnio būdo vilkiukus. Gal net vaikams pažaisti. Paskiau, karta po kartos jie greit suprato, kas tas naujos gaujos vadas. Tai – žmonės.

Kol taip atsitiko, žinoma, turėjo praeiti amžiai. Prijunkę vilkai po trupučiuką keitėsi – ir skeletas, ir kaukolė, ir žandikauliai, ir dantys.

Jei mokslininkai senosiose paleolito ar neolito gyvenvietėse aptinka kaulų, svarbiausi būna iš kaukolės. Pagal juos lengviau atskirti, kieno čia būta – šuns ar vilko.

Pirmasis tikras įrodymas, jog jau prieš 14 tūkstančių metų šunys gyveno su žmonėmis, yra dvigubas vyro ir moters kapas, kuriame tarp kaulų buvo ir šuns žandikaulis. Tas kapas aptiktas Vokietijoje, Bonn–Oberkasel. Praėjusiais metais H. Napierala ir H. Uepman iš Tiubingeno universiteto tiek pat laiko davė šuns kaulams, aptiktiems Kesslerloch oloje (Šveicarijoje). Tačiau didžiausią triukšmą sukėlė štai šis jų tvirtinimas: visi senesni kaulai, iki šiol laikyti šunų kaulais, yra vilkų liekanos. Šiuo teiginiu labiausiai pasipiktino M. Germonprė iš Belgijos Karališkojo gamtos mokslų instituto.  Mat jis dar 2008–aisiais buvo pranešęs, jog šunys atsirado maždaug prieš 32 tūkstančius metų. Tą įrodo kaulai, aptikti Goyet oloje (Belgijoje).

*  *  *

Antrasis ginčo dėl šunų aspektas – tai prijaukinimo vieta. Jei kur nors šuns kaulai ir aptinkami, tai dar beveik nieko nereiškia. Senovės medžiotojai buvo klajokliai, paskui laukinių gyvūnų bandas nužygiuodavę tūkstančius kilometrų. Taigi atėjo laikas tarti žodį genetikams. 2009 m. P. Savolainen iš Kungliga Tekniska Hiogskolan (Švedija, Stokholmas), padaręs 1500 Europos ir Azijos šunų genetinę analizę, konstatavo, jog šunys atsirado Kinijos teritorijoje, nes ten genetiniu požiūriu šiuo metu jie yra patys įvairiausi. Mokslininkas apskaičiavo, jog tai galėjo atsitikti prieš 16 tūkstančių metų ar šiek tiek vėliau.

Ši nuomonė (dėl amžiaus) sutapo su Tiubingeno specialistų nuomone.

Žinoma, ir vėl pasigirdo prieštaraujančių balsų. A. Boiko iš Cornell University (Niujorko valstija), ištyrinėjęs Egipto, Ugandos ir Namibijos šunis, nustatė, jog genetiniu požiūriu jie lygiai taip pat skirtingi, kaip ir Tolimųjų Rytų šunys. Pasak A. Boiko, šunys galėjo atsirasti net prieš 40 tūkstančių metų (tai panašu į M. Germonprė teoriją).

Aklai tikėti „genetiniu laikrodžiu“, žinoma, neatsargu. Tą patvirtina rimčiausių laboratorijų duomenys, kuriuos vėliau tenka paneigti. Galimas dalykas, vilkai buvo prijaukinti tuo metu, kurį nurodo P. Savolainen, tačiau visiškai reali kita tikimybė – šunys vėl sulaukėjo išnykus šeimininkams, tai yra medžiotojų bendruomenėms, o paskiau vėl pritapo prie žmonių. Arba nepritapo, kaip Australijos dingai. Todėl visiškai atmesti galimybės, jog žmonės kai kur jau turėjo šunų prieš 30–40 tūkstančių metų, negalima.

Vis dėlto šiuo metu neabejojama – šunys atsirado skirtingose vietose ir tikrai jų prijaukinimo laikas siekia ne mažiau kaip 14 tūkstančių metų.

*  *  *

Kitas klausimas – kada atsirado veislės? Kaip jau buvo minėta, šiuo metu pasaulyje jų yra daugiau kaip 400. Deja, kasinėjamuose randamos kaulų dalys tokios smulkios, jog neįmanoma kalbėti apie kokius nors morfologinius tipus. Bet neabejojama, jog vis dažniau susiduriant žmonių bendrijoms, maišėsi ir jų prižiūrimų šunų kraujas, taigi visada vyravo vadinami mišrūnai.

Teisybė, gerokai vėliau, jau istoriniais laikais, graikai ir romėnai augino skirtingas veisles įvairiems tikslams, bet jų aprašymai labai fragmentiški, dažniausiai nurodomas tik dydis, būdas. Šito maža, norint tiksliau sugretinti su šiuo metu auginamais šunimis. Galime pasakyti – kurto tipo šuo, bet negalime tiksliai apibrėžti – kurtas.

Pagal kaulų liekanas neįmanoma pasakyti, kaip atrodė ausys, kailis. Todėl svarbiausia – atvaizdai. Puiki medžiaga, tyrinėjant veislių istoriją, yra senovės Egipto menas. Tuos šunų atvaizdus lyginant su kaulų liekanomis jau surasta 12 veislių, kažkada gyvenusių Egipte. Tarp jų – urviniai šunys, molosai, taip pat šunys, panašūs į šių dienų kurtus ar skalikus. Neseniai P. Nicholson (Cardiff University) prie Anubio šventyklos aptiko šunų katakombas. Tūkstančių šunų, paaukotų dievui Anubiui, liekanos ten sukrautos maždaug prieš 2700 metų. Jos jau iškeliavo į įvairias mokslo įstaigas. Reikia laukti naujų duomenų apie egiptiečių įtaką formuojant veisles, nes iki mūsų dienų neliko jokių tekstų, kokie šunys buvo auginami prie šventyklų ir didikų šunynuose. Apie šunų auginimą ir atskirų veislių formavimą gerokai vėliau parašo tik Aristotelis, taip pat romėnų autoriai Varonas, Plinijus ir Kolumela.

*  *  *

Jokiam kitam gyvūnui žmonės neužkrovė tiek pareigų, kiek šunims.

Priklausomai nuo laiko, kultūros, poreikių ar pomėgių šuo galėjo būti ir vedlys, ir medžioklės bendras, sargas, kinkinio narys, karys mūšio lauke, taip pat ir auka, ant kurios buvo galima išlieti pyktį, užmušti dievų garbei ar suvalgyti.

Įvairiuose tikėjimuose šuo pasirodo kaip vedlys po Anapilį ir Anapilio sargas (Cerberis graikų mitologijoje). Iš čia – ir draugas iki mirties, nes labai dažnai tas mūsų ištikimiausias draugas Anapilin iškeliaudavo sykiu su šeimininku. Prisiminkime šunis, kuriuos Achilas užmušė ir paguldė ant Patroklo laidotuvių laužo.

Šiandien gali atrodyti keista, bet iš anksto paskirti aukai šunys būdavo kankinami, pavyzdžiui, sulaužomos kojos, o romėnai nudilindavo dantis. Buvo tikima, jog iš anksto aukai paskirtas šuo tuo būdu lyg ir įgydavo didesnę vertę nei koks atsitiktinis.

Mūsų regione (Lenkija, Lietuva) šunys jau tikrai gyveno prieš 6,5 tūkstančio metų. Kaulų liekanos rodo, jog kartais jie būdavo valgomi. Greičiausiai ištikus badui. Anokia čia naujiena – per Leningrado blokadą mieste buvo suvalgyti vos ne visi šunys... Tačiau tokių valgio liekanų labai mažai, todėl galima tvirtinti, jog mūsų regione jie nebūdavo auginami maistui kaip iki šiol Tolimuosiuose Rytuose.

Šiaip pasaulyje šunys eidavo ir valgiui. Net nuo seniausių laikų. Šių metų sausio mėnesį pasirodė pranešimas, jog studentas S. Belknap (University of Main, JAV), rengdamas mokslinį darbą apie priešistorinių žmonių valgį, pietvakarių Teksase atsitiktinai atrado seniausias iki šiol žinomas Amerikos šuns liekanas. Hinds oloje koprolituose, tai yra suakmenėjusiose žmonių išmatose, jis pastebėjo kaukolės fragmentą. University of Oklahoma genetinėje laboratorijoje nustatyta, jog tas fragmentas – tai šuns kaukolės dalelė, o kiti matavimai parodė, jog amžius – maždaug 9400 metų. Taigi abejonių nelieka – ten šunys irgi būdavo valgomi. Ar juos kas augino mėsai, ar tik badmečiu – sunku pasakyti.

*  *  *

Seniausių šuns atvaizdų mene amžius – maždaug 8–9 tūkstančiai metų. Beveik visi jie – iš Artimųjų Rytų. Maždaug tuo pat metu Egipto Dahla oazėje pasirodė olų piešiniai ir raižiniai, vaizduojantys medžiokles, kuriose dalyvaudavo ir šunys. Egiptas – tai vieta, kurioje anksčiausiai (IV tūkstantmetis prieš mūsų erą) šunys visam laikui įsitvirtino piešiniuose. Dinastijų laikais jie nuolat pasirodydavo ant nekropolių ar piramidžių laidojimo kamerų sienų. Dažniausios medžioklės scenos. Kartais – snaudžiantys po valdovo sostu ar vedžiojami su pavadėliu. Po šunų piešiniais būdavo užrašomi šunų vardai. Egiptiečiai tikėjo, jog šunų atvaizdai ir jų vardų užrašai laidojimo kamerose užtikrins keturkojų atgimimą kitame pasaulyje, nors dar daugiau tikimybę padidindavo mumijos.  Gyvūnų mumijų tyrinėtoja S. Ikram iš Amerikos universiteto (Kairas) pastebėjo, jog daugelis mumifikuotų šunų – labai senyvo amžiaus. Taigi jie būdavo laikomi, prižiūrimi iki natūralios pabaigos.

Herodotas, rašydamas apie egiptiečius, pažymėjo, jog jie – didieji kačių gerbėjai. Tačiau prieš 4 tūkstančius metų gyvenęs faraonas Antefas II liepė steloje pavaizduoti jį patį, apsuptą penkių šunų. Spėjama, jog Karalių slėnyje rasta kurto tipo mumija – tai šuo, priklausęs sporto ir medžioklių mėgėjui faraonui Amenhotepui II.

Bet Egipte, kaip ir kitur, šunų gyvenimas nebuvo lengvas. Išlikusiuose Egipto tekstuose apie šunis dažnai kalbama su panieka. Priežastis – vergiškas paklusnumas šeimininkui. Tačiau iš konteksto ryškėja bendras bruožas – toje šalyje šunys jau buvo seni žmonių draugai. Keitėsi tik veislės (pagal madą), taip pat pagal paskirtį – sargybai, medžioklei ar vertinga auka dievams. Kad šunys būdavo aukojami, liudija šunų katakombos.

*  *  *

Žmogaus ir šuns draugystė visada turėjo dvi puses, kurios iš dalies priklausė nuo skirtingos ir nevienareikšmės simbolikos. Jau baimę keliantis vilkas buvo pakylėtas ant altoriaus kaip dievų įsikūnijimas, jėgos, sumanumo simbolis. Sykiu – ir globėjo galia: juk Romulą ir Remą užaugino vilkė.

Lygiai tas pat atsitiko ir su šunimis. Iš vieno šono žiūrint – maitėda ir palaižūniškas tamsiųjų jėgų atstovas, iš kitos – dievų ir mirusiųjų draugas, puikus patarėjas ir ištikimybės simbolis. Šunis ypatingai gerbia Zaratustros pasekėjai, kuriems šuo – išminties, ištikimybės įsikūnijimas.

Tuo sykiu semitai šunis niekino. Graikai, žinomi šunų augintojai, pripažino šunų ištikimybę (simbolis – Argas, Odisėjo šuo, vienintelis iš visos gausios šeimynos atpažinęs šeimininką, po ilgų klajonių grįžusį į Itakę). Bet tas požiūris buvo nevienalytis. Kolumela, jausmingomis eilutėmis aprašydamas sarginius ir piemenų šunis, su panieka žiūrėjo į medžioklinius.

Mūsų požiūris į šunis maža kuo pasikeitė. Vieni juos vis dar aukoja dievams, kiti valgo, dar kiti perka įmantriausių ėdaliukų, vedžioja pas psichologus, deda dovanėles po kalėdine eglute, o po mirties laidoja specialiose šunų kapinaitėse ir tvirtina, jog gyvūnai taip pat turi nemirtingą sielą. Šuo kaip buvo, taip ir liko priklausomas nuo geros ar blogos žmogaus valios. Mūsų tautosakoje likę posakiai apie šunis – ne patys palankiausi. Bet Vilniaus legendoje be geležinio vilko apsieiti negalėjome...

Meilė šunims akla.

Kaip ir bet kuri kita meilė.

 

Parengė Zenonas BUTKEVIČIUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"