Paieška Žmonijos istorija srūva prakaitu

Žmonijos istorija srūva prakaitu

Prakaitavimas – tai milžiniškas žmonijos laimėjimas ir slaptasis ginklas, pavertęs mus mirtinai pavojingais plėšrūnais. Nes prakaitas davė galimybę galvoti.

 

Senokai atėjome į didžiojo prakaitavimo metus. Pridėsime – beprasmiško prakaitavimo, nors pats prakaitas – genialus ir stebuklingai veiksmingas išradimas, kuris mus padarė žmonėmis. Bėda tik ta, kad iškeliavę iš karštųjų Afrikos savanų daug kur pradėjome daryti iš savęs konservus, įlįsdami į vėsesnius ar šiltesnius drabužius ir kamščiais grūsdamiesi įvairiose miestų transporto priemonėse. Ir štai rezultatas – stebuklingas ginklas virto dvokiančiu košmaru, kai reikia rytais važiuoti į darbą.

Bet apie viską – iš eilės.

Ar kada matėte prakaitu apsipylusį jaguarą ar nuo prakaito sudrėkusias gazeles, paslapčia kažkur bėgančias savanoje? O gal regėjote uždususią, prakaitu permirkusią šimpanzę? Irgi ne? O prakaituotą šunį ar katę? Teisingai, nes dauguma gyvūnų neprakaituoja taip, kad būtų galima pastebėti. Įžymiausi prakaitavimo specialistai – žmonės. Ir kai važiuoji į darbą vasarą perpildytu autobusu, kuriame šilumos – 30 laipsnių, neužmiršk – jei ne tave apipylęs prakaitas, tavęs nė nebūtų. Ir tavęs, ir kitų keleivių. Nes tai, kas sudarė sąlygas evoliucionuoti iš beždžionžmogio, sukurti civilizaciją, nebuvo didžiulės smegenys. Žmonijos istorijos smagratis – prakaitas. Be jo nebūtų atsiradusios didžiulės smegenys, nes tas organas, nuolat prakaitavimu neatvėsinamas, paprasčiausiai perkaistų.

 

Pliki, bet vėsūs

 

Grįžkime į Afrikos savaną, kurioje bėgioja sausi kaip pipirai liūtai ir gazelės. Daug radinių sako – ten prasidėjo mūsų rūšies evoliucija. Kodėl vis dėlto tame iš dangaus sklindančiame žaizdre mes, žmonės, kartais esame priversti „išspausti“ net 10 litrų prakaito per parą, kai gyvūnai tomis pačiomis sąlygomis išprakaituoja tik giliai kvėpuodami? Jų organizmuose šaldytuvas yra prie pat smegenų esanti kraujo apytakos sistema. Ja teka šnervėse ir nasruose atvėsintas kraujas. Kai smegenys palyginti nedidelės, tokio šaldytuvo užtenka. Nuo perkaitimo gyvūnus taip pat gina tankus, trumpas, saulės spindulius atmušantis kailis, kuris veikia kaip uždanga, ginanti kūną nuo karščio.

Nors mūsų pliką kūną nuo karščio šiuo metu gali ginti tik nedidelė kailio kupetėlė ant galvos, vis dėlto gyvūnų gynybinės priemonės yra nepalyginamai prastesnės nei mūsiškės. Kodėl? Pats geriausias atvėsimo būdas – garavimas. Garuodamas vanduo pasiima daugybę šilumos ir dėl to atvėsina odą. O žmonės tokiu mechanizmu naudojasi nepaprastai efektyviai, ir tai leidžia ypatingomis situacijomis „pagaminti“ net litrą prakaito per valandą. Gamtos pasaulyje – tai absoliutus rekordas.

„Kodėl praradome kailį? Remdamiesi seniausiomis suakmenėjusiomis liekanomis, anatomijos ir aplinkos duomenimis, galime pasakyti – dėl prakaitavimo,“ – rašo N.G. Jablonski knygoje „Skin. A Natural History“. Ir priduria: „Aktyviam primatų atstovui, gyvenančiam karštoje aplinkoje, plika ir smarkiai prakaituojanti oda yra pats geriausias būdas išsaugoti pastovią kūno temperatūrą, o svarbiausia – smegenų.“

Visas mūsų odos paviršius – išskyrus lūpas, ausies būgnelio plėvę ir dalį lyties organų, - tirštai apsėtas labai produktyviomis prakaito liaukomis, kurių svarbiausias uždavinys – šalinti vandenį iš organizmo. Tų liaukų būna 150–340 kvadratiniame centimetre, o iš viso – nuo dviejų iki keturių milijonų.

Beje, mūsų prakaitavimo modelį taiko sau arkliai, kurie per porą minučių gali būti šlapi nuo prakaito. Taip pat begemotai ir kengūros.

Kitokias sistemas prisitaikė kiti žinduoliai. Plėšrūnams privalo užtekti tik tų prakaito liaukų, kurios susitelkusios kojų pėdelėse, kiaulėms – ant knyslės paviršiaus. Kitose vietose, nors irgi ne ant viso kūno, būna kitokio tipo liaukos. Jos išeina ne ant odos paviršiaus, o į plaukų šaknų makštis. Tie plaukai žmonėms liko tik pažastyse ir intymiose vietose. Būtent šioms liaukoms galime padėkoti už ypatingo pobūdžio tvaiką perpildytame vasaros autobuse. Gyvūnams jos – lyg vizitinės kortelės.

 

Pasislėpę savame šešėlyje

 

Nepaprasta žmonių vėsinimo sistema gali daryti tiesiog stebuklus. Antai maratono bėgikas, bėgantis vos 20 kilometrų per valandą greičiu, gali prisivyti Tomsono gazelę, kurios maksimalus greitis – apie 70 kilometrų per valandą. Kai reikalas mirtinas, ji bėga taip greitai, o kūnas įkaista net iki 46 laipsnių. Tai – gyvūnų pasaulio rekordas. Smegenų kraujagyslių šaldytuvėlis neleidžia pakilti daugiau nei 40 laipsnių.

Bet visas šis mechanizmas veikia tik tuo atveju, kai karštą dieną itin greitai bėgamas nedidelis atstumas – kol sprinterė dingsta iš persekiotojo akių. Dažniausiai viskas būna gerai, kol varžomasi su sau lygiais.

Bet gazelės apsaugos mechanizmas sutrinka, kai į varžybas įsijungia lėtokas, tačiau užsispyręs prakaituojantis dalyvis – žmogus. Mūsų protėviai galėdavo valandų valandas risnoti savanomis ir mirtinai nuvaryti daug greitesnį grobį. Net ir Tomsono gazeles. Dėl perkaitimo. Dar ir iki šiol kai kurių Afrikos genčių medžiotojai naudojasi šiuo būdu.

Dalis evoliucija užsiimančių biologų laikosi požiūrio, jog būtent dėl to ilgųjų distancijų bėgimo atsirado vienas iš mūsų pagrindinių bruožų – vertikali laikysena. Iš dangaus vidurdienį plūstančiame karštyje vertikali stovėsena mums davė persvarą lyginant su kitais žinduoliais. Keturkojai, kurių kūno masė maždaug prilygsta mūsiškei, saulės atokaiton atiduoda apie 20 procentų kūno paviršiaus, mes ton atokaiton labiausiai būname atkišę tik galvą ir pečius, o tai viso labo tik 7 procentai kūno paviršiaus. Tuo būdu, galima sakyti, reikalui esant patys slepiamės savo šešėlyje. Sykiu – o gal reikėtų pabrėžti – svarbiausia? – nuo karščio apginame svarbiausią organą – smegenis. Kokiu būdu? Paprasta – pakeliame galvą aukščiau nuo žemės paviršiaus, kur ir tvyro didžiausias karštis. Maždaug 1,5 metro aukštyje jau galima tikėtis gaivesnio vėjelio gūsio, kuris padeda atvėsinti prakaitu apsipylusią odą.

O pridėkime dar ir garbanotą galvos plaukų kupetą, būdingą australonegridams! Toje papurusioje kupetoje – gana neprasta ventiliacija.

Ne be reikalo viršutinė mūsų kūno dalis turi dukart daugiau prakaito liaukų nei apatinė.

Kiti savanos plėšrūnai tokių išskirtinių sąlygų neturėjo ir neturi.

Be to, mes išradome specialius mechanizmus, didinančius kūno vėsinimo efektyvumą. Pavyzdžiui, delnai. Jie prakaituoja itin smarkiai. Neretai nesąmoningai jais mosuojame, sukurdami nedidelius oro sūkuriukus. Tie sūkuriukai greičiau džiovina prakaitą, o tam sparčiam sausėjimui padeda beveik visai prarasti kūno plaukai. Jie neleidžia ilgesniam laikui susidaryti prakaito lašams. Kad jie išnyktų, riebalinių liaukų išskyros jungiasi su prakaitu, sumažina lašų paviršiaus įtampą ir dėl to skystis lengviau pasklinda ant odos. Plika, vienodai prakaitu suvilgyta oda – tai ginklas, apie kurį kiti savanos plėšrūnai gali tik pasvajoti.

 

Smegenų vėsinimas

 

Taigi prakaitas turi suvilgyti odą ir taip ją atvėsinti. Mechanizmas geriausiai veikia, kai oras sausas ir karštas. Reikalai pablogėja, kai vyrauja drėgmė ir mus apipilantis prakaitas nebegaruoja taip, kaip reikia.

Dėl to mes geriau jaučiamės dykumoje, kur šėlsta 50 laipsnių karštis, nei drėgname tropikų miške, kur šilumos – vos 35 laipsniai.

Vėsinimo sistemą galime pagadinti ir patys, kai užsispyrę rankšluosčiais nusausiname prakaitą, užuot leidę jam pačiam išgaruoti ir atnešti pageidaujamą vėsą. Kai kas užmiršta, jog norint tinkamai suprakaituoti, reikia gerti. O kai dirbame sunkesnį darbą, būtina gerti daugiau nei šito reikalauja troškulys. Mat jis kartais nespėja laiku duoti signalą.

O kaip su smegenų vėsinimu? Juk galvos plaukai ne tik gina nuo tiesioginių saulės spindulių, bet ir trukdo šilumai išgaruoti. Ir būtina prisiminti, jog giliau, galvoje, dirba maždaug 20 vatų galingumo bioelektrinė, suryjanti maždaug šeštadalį energijos, kuri būtina visam organizmui. Kad tos bioelektrinės temperatūra nepakiltų daugiau nei 40,5 laipsnio, reikia ir didelių pastangų, ir išradingumo.

Evoliucijos sukurtą mechanizmą aprašė praėjusio amžiaus antrojoje pusėje mokslininkai M. Caputa ir M. Cabanak. Šie specialistai padarė išvadą – kai smegenų padėtis labai pablogėja, tai yra jos ima artėti prie perkaitimo ribos, kraujas, šiaip gyslomis tekantis iš smegenų į veidą, šiek tiek atšalęs staiga ima bėgti į smegenis ir vėsinti jas. Paviršiniuose suprakaitavusio veido kraujo induose truputį atvėsęs kraujas, pasukęs smegenų link, atneša joms staigų palengvėjimą. Tai vadinama pasirinktiniu smegenų vėsinimu. Kai situacija grįžta normon, kraujo srovė, atidarius „užtvankėles“, vėl pasuka įprastu keliu.

Joks kitas gyvūnas neturi tokios įmantrios smegenų vėsinimo sistemos. Bet lygiai taip pat nė vienas neturi tokių didžiulių (lyginant su kūnu) smegenų. Mūsiškės, būdamos maždaug 1350 kubinių centimetrų tūrio, yra daugiau nei tris kartus didesnės už artimiausio giminaičio – šimpanzės. Iš esmės visi mokslininkai sutinka, kad mūsų smegenys – tai tobulas vėsinimo ir energetinio maitinimo pavyzdys.

 

Kodėl neišmirė vyrai?

 

Iš tikrųjų, aprašytas smegenų vėsinimas lyg ir netiktų vyrams. Pagal evoliucijos taisykles jie turėjo senokai išmirti. Mat jų smegenis vėsina tik pusė veido. Tyrimai parodė – antrojoje, barzda apaugusioje dalyje aktyvumą praranda prakaito liaukos. Ir visai nesvarbu, ar vyrai skutasi, ar ne. Tad kodėl tie šaunuoliai dėl smegenų perkaitimo neišmirė senų senovėje?

Ogi štai dėl ko. Evoliucija gudriai atėmė tiems labiausiai gauruotiems (suprask – testosterono perpildytiems) patinams didelę dalį galvos plaukų. Dėl to iš dalies smegenų vėsinimo funkciją perėmė plikė, kurioje, beje, prakaito liaukų aktyvumas itin didelis.

Galbūt vyriškoji vėsinimo sistema kažkiek nukentėjo dėl nelaukto vietų pasikeitimo? Galima pasakyti, jog gamta nutarė kompensuoti tariamą žalą – vyrai prakaituoja smarkiau nei moterys, nors prakaito liaukų skaičius beveik nesiskiria. Tą neseniai apskaičiavo Japonijos specialistai.

„Moterų organizmuose paprastai būna mažiau skysčių nei vyrų ir dėl to joms lengviau skysčių perteklių pašalinti, - aiškina Y. Inouė, šio tyrimo koordinatorius Tarptautiniame Osakos universitete. – Mažesnis moterų prakaitavimas gali būti sena strategija, kurios tikslas – ištverti nors ir karštoje, bet ramioje, saugioje aplinkoje. Tuo sykiu gausus vyrų prakaitavimas nuo seniausių laikų buvo parama intensyviai medžiojant, dirbant ir pan.

Red. pastaba. Gryno pavidalo modelius šiandien rasime gal kur nors Somalyje, Sudane, Mozambike ir pan. Europa, JAV, kitos išsivysčiusios šalys čia vargu ar betinka, ypač kalbant apie lyčių prakaitavimo skirtumus. Kai kūnas du tris sykius labiau nutukęs nei reikia ar galima, sutrinka ne tik įgimti prakaitavimo mechanizmai. Bet smegenų vėsinimo sistemos vis dar veikia. 

 

Parengė Zenonas BUTKEVIČIUS

  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"