Paieška Kuosos

 

Nuolatiniai nuomininkai

Žvilgsniai į kuosų pasaulį

Konradas LORENCAS

 

Paauglystėje kuosoms esu pridaręs daugybę niekšybių. Išplėšti lizdai, nugalabinti jaunikliai – kiek jų? Šimtai? Gal daugiau... Nepasakyčiau, jog būčiau jutęs didelį pasitenkinimą. Žinoma, kai pavyksta įsikarti į seną labai aukštą liepą ir jos drevėje galų gale nutverti lizdą – apimdavo tam tikras pergalės džiaugsmas. Ypač paskiau, kai iš apačios pasižiūrėdavau aukštyn ir suprasdavau, jog senos šakos bet kada galėjo triokštelėti ir būčiau lėkęs stačia galva žemyn, o tada – jau amen.

Juokinga, bet dirbau darbą. Kuosų pulkai buvo apsėdę didžiulį mūrinį vienuolyną ir bažnyčią, tiksliau, jų palėpes, ir pagyvenęs klebonas, nebežinodamas, kaip iškuopti tą kuosų mėšlyną, nieko geriau nesugalvojo, kaip pasamdyti mane. Atneši bulvinį krepšį negyvų kuosiokų su išvirtusiais didžiuliais plikais pilvais – še tau premija. Dydis – pagal galvų skaičių. Iš pradžių dar skaičiuodavo, bet paskiau, matyt, pasidarė šleikštu į tuos kuosiokus žiūrėti. Kokį skaičių pasakydavau – už tokį ir premijuodavo. Net keista – neapgaudinėdavau. Matyt, bijodavau dangaus bausmės, šiaip ar taip – reikalas bažnytinis.

Vėliau apie kuosas, tuos gražius ir protingus paukščius, teko daug skaityti. „Praktines žinias“ labai papildė teorinės. O labiausiai nudžiugau radęs žymaus gyvūnų etologijos žinovo Konrado Lorenco užrašus apie kuosų stebėjimus. Tie stebėjimai padėjo lengviau suprasti, kodėl visos apylinkės kuosos manęs nekentė ir puldavo tik mane, nors iš mokyklos eidavome būreliu. Puldavo net ir tos, kurios gyvendavo aplinkiniuose sodžiuose.

Tikiuosi, kad šie K. Lorenco pasakojimai patiks ne tik man.

Zenonas BUTKEVIČIUS

*  *  *

...Židinio kamine gaudė rudens vėjas, o už mano darbo kambario lango senos eglės, siūbuodamos šakomis, taip pritarė jo dainai, kad medžių ošimas brovėsi į kambarį net pro dvigubus lango stiklus. Staiga pro langą matomą dangaus plotą perrėžė keletas pailgų juodų kamuolių. Kaip akmenys, jie krito į eglių viršūnes ir, staiga išskėtę sparnus, virto paukščiais. O tuos lengvus plunksnų gumulėlius sugriebė uraganinis vėjas ir dar greičiau, negu pasirodę, jie dingo iš mano akių.

Aš priėjau prie lango ir ėmiau stebėti tą nepaprastą kuosų žaidimą su vėju. Ar tai tikrai žaidimas? Be abejonės. Ir pačia tikrąja to žodžio prasme: paukščiai jautė malonumą atlikdami šias figūras, kurios ir buvo vienintelis paukščių tikslas. Ši pramoga nebuvo jau tokia paprasta. Reikėjo stebėtinai tiksliai apskaičiuoti nuotolį, vėjo jėgą, be to, puikiai žinoti vietines oro sąlygas: kylančias sroves, oro duobes ir sūkurius. O visi šie paukščių sugebėjimai – ne įgimti. Kiekviena kuosa juos įgijo individualiai besitreniruodama.

Taip, vertėjo pamatyti, ką kuosos išdarinėjo su vėju. Iš pirmo žvilgsnio vargšui besparniam žmogui galėjo atrodyti, kad tai audra žaidžia su paukščiais kaip katė su pele. Bet ne! Netrukus nustebęs įsitikini, kad pelės vaidmuo čia tinka kaip tik vėjui, o kuosos šaiposi iš jo kaip katės iš nelaimingos aukos.

Paukščiai sustingdavo ore beveik prieš vėją, leisdami jam išmesti save aukštai aukštai. Atrodė, kad paukščiai „krinta“ aukštyn. Paskui, atsainiai mostelėjusios sparnais, išskėsdavo juos ir apsivertusios nerdavo į oro gelmę greičiau nei krintantis akmuo. Dar vienas, vos matomas mostelėjimas sparnais, paukščiai grįžta į normalią būklę ir, suglaudę sparnus, lekia vėjo greičiu apie šimtą jardų į vakarus – tiesiai į siaučiančios audros nasrus. Visa tai atliekama žaismingai, be jokios įtampos. Paukščiai lyg erzina vėją, besistengiantį nunešti juos į rytus. Nematomas galiūnas pats perneša kuosas oru 80 mylių per valandą greičiu. Paukščiai visai nesistengia jam padėti, jeigu neskaitysime tų kelių tingių krustelėjimų sparnais.

*  *  *

Praėjo jau dvidešimt penkeri metai nuo to laiko, kada virš Alterbergo stogų pasirodė pirmoji kuosa, ir atidaviau savo širdį šiam sidabraakiui paukščiui. Gyvenime dažnai taip būna, kad ne iš karto suvoki atėjus didelę meilę. Nežinojau šito ir aš, susipažinęs su pirmąja kuosa. Radau ją Rozalinos Noner  paukščių parduotuvėje, kuri vis dar viliojo mane vaikystės prisiminimais. Paukštis tupėjo gana tamsiame narvelyje, ir aš nupirkau ją už keturis šilingus. Ne todėl, kad ji buvo reikalinga mano moksliniams stebėjimams. Ne. Pirkau, nes mane apėmė nenugalimas noras prikimšti skanaus maisto į tą didelę raudoną gerklę su geltonais pakraštėliais. Aš rengiausi paleisti paukštį į laisvę, kai tik jis taps savarankiškas. Vėliau taip ir padariau. Pasekmės buvo visai nelauktos. Dar ir šiandien, po baisaus karo, kuris nušlavė visus mano augintinius, paukščius ir žvėris, kuosos ir toliau peri mano namo pastogėje. Joks kitas paukštis, joks žvėris taip dosniai neatsilygino už mano rūpestį.

Labai nedaug paukščių, o dar mažiau aukštesniųjų gyvūnų (vabzdžių kolonijos – visai kitas reiškinys) gyvena tokį gerai organizuotą šeimyninį ir visuomeninį gyvenimą kaip kuosos. Todėl ir jaunikliai tik nedaugelio gyvūnų tokie bejėgiai ir priklausomi nuo auklėjimo, kaip kuosiukai.

Vos tik pakankamai sustiprėjo mano augintinės plunksnos ir kuosa jau galėjo išsilaikyti ore, ji ėmė rodyti man nepaprastą prieraišumą. Paukštis nepalikdavo manęs vieno nei minutei, skraidė paskui iš kambario į kambarį. Jei nors trumpam palikdavau kuosą vieną, tuoj pasigirsdavo neramus jos šauksmas. Pamėgdžiodamas ją, pavadinau kuosa Džoku. Nuo to laiko atsirado mano įprotis pirmąjį kurios nors rūšies paukštį, išaugintą nelaisvėje, vadinti vardu, panašiu į jo balsą.

Apsiplunksnavusi jauna kuosa yra įdomiausias stebėjimo objektas. Savo auklėtojui ji jaučia karštą jaunatvišką meilę ir nepaprastą prieraišumą. Labai įdomu, pasiėmus paukštį, eiti į laukus ir stebėti, kaip jis, nevaržomas jokių narvelių, skraido ir laisvai renka maistą. Jokie kiti paukščiai ir žvėrys nesuteikė man tiek žinių apie gyvūnijos esmę, kiek sužinojau iš Džoko.

Aš mokėjau imituoti paukščių balsus, ir Džokas tuoj ėmė skirti mane iš kitų žmonių. Galėdavau išeiti į tolimiausius pasivaikščiojimus, pėsčias arba su dviračiu, o Džokas, tarsi ištikimas šuo, visur lydėdavo mane. Nors visai neabejojau, kad Džokas pažįsta mane „iš veido“, bet būdavo, kad jis pradėdavo sekti kitą žmogų, ypač jeigu šis judėdavo greičiau ir mane aplenkdavo. Jaunos kuosos noras sekti paskui tolstantį daiktą buvo nepaprastai stiprus ir atrodė tikrai instinktyvus. Vos tik Džokas palikdavo mane, tuoj pastebėdavo savo klaidą ir skubėdavo atgal. Paaugusi kuosa sugebėdavo nugalėti šį impulsyvų potraukį. Bet ir tada aš pastebėdavau instinktyvų judesį, lengvą suvirpėjimą, pamačius skubiai tolstantį daiktą.

Dar didesnis dvasinis konfliktas kildavo tada, kai Džokas pamatydavo pilkąją varną arba visą jų pulką. Pamačiusi plasnojančius juodus sparnus, kuosa būtinai norėdavo skristi paskui. Neišmoko nugalėti šio noro net po eilės skaudžių pamokų. Mano kuosa aklai sekdavo paskui varnas, ir reikia tik stebėtis, kaip ji nepaklydo ir nežuvo. Įdomiausia buvo kuosos reakcija varnoms nutūpus. Vos tik sparnai liaudavosi plasnoję, Džokas daugiau varnomis nebesidomėdavo. Jeigu skrendanti varna viliojo kuosą stulbinančia jėga, tai tupinti absoliučiai jos nedomino. Tada Džoką apimdavo nykus vienatvės jausmas. Pradėdavo šaukti mane keistu gailiu balsu, kokiu jaunos kuosos šaukia savo tėvus. Išgirdęs mano atsakomąjį šauksmą, Džokas tučtuojau puldavo mano pusėn tokiu greičiu, kad dažnai paskui jį puldavo ir varnos. Ir jos skrisdavo paskui Džoką taip aklai, kad pastebėdavo mane tik paskutinę akimirką. Tada puldavo į neapsakomą paniką ir rėkdamos lėkdavo šalin. Būdavo taip, kad ir Džokas, pagautas bendro triukšmo, pasukdavo vėl paskui varnas. Supratęs tai, aš stengdavausi taip atsistoti, kad varnos pastebėtų mane iš tolo ir galėtų pasukti atgal be jokios panikos.

Įgimti ir įgyti elgesio pradai, panašiai kaip atskiros mozaikos dalelės, jungiasi į bendrą elgesio piešinį. Bet nelaisvėje išaugusių paukščių bendra visos konstrukcijos harmonija neišvengiamai būna pakeista. Visus tuos veiksmus ir reakcijas, kurios siejasi su būrio veikla, nenulemia paveldimumas. Jie įgyjami individualia patirtimi ir turi tendenciją nukrypti nuo bendrų normų. Kitais žodžiais tariant, su žmogumi gyvūnai ima elgtis taip, kaip turėtų elgtis su kitais tos pat rūšies gyvūnais. Kaip Kiplingo Mauglis laikė save vilku, taip ir Džokas visai negalvodamas pavadintų save žmogumi. Tik pora juodų sparnų žadino jam įgimtą nenugalimą norą skristi.

Kai Kiplingo Mauglio sieloje pabudo meilės jausmas, jis nenugalima jėga privertė Mauglį palikti vilkus ir grįžti pas žmones. Ši poetinė prielaida visai atitinka mokslinį požiūrį. Yra pagrindo teigti, kad daugelis žinduolių savo lytinį partnerį atskiria pagal amžių bėgyje paveldėtus signalus, o ne pagal individualios patirties sukauptus simbolius.

Paukščiams yra kaip tik priešingai. Jie, išauginti izoliuotai nuo savo bendragenčių, iš viso nesuvokia savo rūšies. Kitaip sakant, ne tik elgesys, susijęs su būrio gyvenimu, bet ir lytinis potraukis būna jaučiamas tiems gyvūnams, su kuriais paukščiai praleido daug laiko jaunystės laikotarpiu, kada formavosi jų pojūčiai. Taigi paukštis, išaugintas vienų vienas žmogaus namuose, įgyja polinkį ir lytinės meilės objekto ieškoti tarp žmonių. Taip padarė ir Džokas.

Nėra ribos toms ekscentriškoms klaidoms, kurios kyla panašiose situacijose. Pas mane gyveno naminė žąsis, išlikusi viena iš šešių žąsiukų – visi kiti žuvo nuo paukščių tuberkuliozės. Ši žąsis užaugo su viščiukais, ir nors atėjus laikui ji gavo puikų žąsiną, visas jos dėmesys buvo skirtas dideliam rodailendų gaidžiui. Žąsis kamavo jį savo dėmesiu ir pasiūlymais, trukdydama jam domėtis vištomis. Kitos panašios tragikomedijos herojumi tapo puikus baltas povas, gyvenęs Vienos zoologijos sode. Jis irgi išliko tik vienas iš visos poviukų vados, neatlaikiusios pirmojo atšalimo. Norėdamos išgelbėti likusįjį poviuką, prižiūrėtojos patalpino jį į vienintelę turėtą tuo laiku (tai buvo tuoj po Pirmo pasaulinio karo) šiltą patalpą – terariumą, kur gyveno milžiniški Galapagų vėžliai.

Visą  likusįjį gyvenimą nelaimingas paukštis galimais meilės partneriais laikė tik tuos roplius, ir visai nekreipė dėmesio į gražutes poves. Būdingas šių keistų polinkių bruožas yra tas, kad polinkis rinktis klaidingą meilės objektą dažniausiai nebepraeina.

Lytiškai subrendęs Džokas įsimylėjo pas mus dirbusią merginą, kuri netrukus išsikraustė. Po kelių dienų Džokas susirado kaime už poros mylių nuo mūsų namo ir nedelsdamas persikraustė į jos namus. Į savo nuolatinius namus grįždavo tik naktį. Liepos viduryje, kada baigėsi kuosų vedybinis periodas, Džokas nelauktai grįžo namo ir tučtuojau įsūnijo vieną iš kelių jaunų kuosų, kurias buvau užauginęs tą pavasarį. Su ja Džokas elgėsi taip, kaip kiekviena kuosa elgiasi su savo vaiku. Elgesys su savo jaunikliais yra įgimtas visiems paukščiams ir žvėrims, nes jų jaunikliai yra būtybės, su kuriomis tenka vieną gražią dieną neišvengiamai susipažinti. Jei ši reakcija nebūtų tikrai instinktyvi, įgimta, kuosa nežinotų, kaip elgtis su savo jaunikliais ir galėtų juos net sukapoti ir sulesti, kaip kad ji padaro su kitais smulkiais padarais.

Dabar reikia išsklaidyti kai kurias skaitytojų iliuzijas, kurios, deja, buvo apėmusios ir mane. Džoko pasiūlymų merginai pobūdis galutinai mane įtikino: „jis“ buvo patelė. Ji su jaunąja mergina elgėsi taip, kaip normali kuosa patelė elgiasi su savo patinėliu.

Priešingos lyties potraukis, pagal kurį vyrai patrauklūs gyvūnų patelėms, o moterys – patinams, visai negaliojo paukščiams, tarp jų ir papūgoms. Vienas suaugęs kuosos patinas įsimylėjo mane ir elgėsi su manim taip, lyg aš būčiau kuosa patelė. Paukštis valandomis stengėsi suvilioti mane ir priversti įlįsti į siaurą plyšį, kurį jis buvo pasirinkęs lizdui. Visai taip pat prijaukintas žvirblis stengėsi įvilioti mane į mano paties liemenės kišenę. Dar daugiau atkaklumo rodydavo kuosa, kada stengdavosi mane pamaitinti, jos nuomone, pačiu skaniausiu maistu. Įdomu, kad paukštis visai teisingai šiam reikalui pasirinkdavo burną. Ji būdavo be galo patenkinta, jeigu aš praverdavau burną ir mėgdžiodavau garsus, kuriais prašoma maisto. Patikėkite, iš mano pusės tai buvo didžiulis pasiaukojimas. Net aš nepajėgiau prisiversti pamėgti susmulkintų kirminų, sumaišytų su kuosų seilėmis. Jūs turite suprasti, kad būdavo sunku kas porą minučių taip „bendradarbiauti“ su kuosa. Jeigu aš atsisakydavau šių vaišių, turėjau saugoti ausis, nes per akimirką – ir mano ausis būdavo prikimšta skystos šiltos kirminų košelės. Mat patinėlis, maitindamas patelę arba jauniklius, liežuviu nustumia maistą giliai į ryklę. Reikia pažymėti, kad man į ausį kuosa kimšdavo maistą tik tada, jeigu nepavykdavo įdėti į burną.

Kad Alterberge atsirado visa kuosų kolonija, aš dėkingas tik Džok. Daugelis jos reakcijų ir instinktyvių veiksmų, skirtų žmogui, taip sudomino mane, kad aš nutariau užsiauginti visą koloniją prijaukintų kuosų, leisti joms laisvai gyventi ir stebėti jų šeimyninį ir būrio gyvenimą.

Žinoma, aš nesirengiau taip auginti visą keturiolika kuosų, kaip auginau Džok. Ilgai svarstęs, nutariau padaryti voljerą. Jį įrengiau priešais tą pastogės langelį, kuriame gyveno Džok. Tai buvo ilga ir siaura į dvi dalis padalinta patalpa. Voljeras tęsėsi beveik per visą namo ilgį.

Pradžioje Džok labai nervino statybiniai darbai, vykstantys ties jos namu. Vėliau įprato ir net ėmė landžioti į voljerą per specialią angą. Po to aš sutupdžiau į voljerą jaunus kuosiukus. Kiekvienas paukštis buvo pažymėtas žiedu, o kai kurie net dviem. Pagal žiedo spalvą paukščiai gavo atitinkamus vardus. Kada kuosiukai apsiprato, aš viliojau juos į antrąjį voljero skyrių, pirmajame palikęs tik Džok ir dvi kitas, labiausiai prijaukintas kuosas: Raudmėlę ir Tamsmėlę. Taip padalintus paukščius palikau kelias dienas. Visa tai padariau vildamasis, kad laisvėje paliktosios kuosos, visuomeninių jausmų vedinos, nepaliks savo nelaisvėje tupinčių giminaičių. Kaip jau esu minėjęs, kaip tik tuo metu Džok įsūnijo vieną jauniklę – Kairiažiedę. Jos aš nepalikau laisvėje, nes bijojau, kad Džok drauge su ja vėl neišskristų pas mūsų buvusią kambarinę.

Viltys, kad mano kuosos skraidys drauge su Džok, pasitvirtino tik iš dalies. Vos atidariau voljero dureles, Džok akies mirksniu atsidūrė lauke ir dingo iš akių. Tai įvyko greičiau, negu abi jaunos kuosos, apstulbintos neįprastos aplinkos, spėjo išsprukti į laisvę. Jos išlindo kaip tik tuo momentu, kada Džok vėl pasirodė ir greitai pralėkė pro šalį. Kuosiukai bandė ja pasekti, bet greitai atsiliko, nes nespėjo kartoti visų staigių viražų ir pike. Geri tėvai visada atkreipia į tai dėmesį. Jie, vedžiodami vaikus, vengia aukštojo pilotažo figūrų. Vėliau, kada išleidau Kairiažiedę, Džok irgi elgėsi panašiai. Skraidė ji lėtai, vengė sudėtingų figūrų ir vis atsigręžinėjo žiūrėdama, ar spėja jos globotinė. Ne tik Džok nebuvo pakankamai dėmesinga savo globotinėms, bet ir šios nesuprato, kad Džok žino daugiau už jas apie vietines sąlygas ir galėtų kuo geriausiai joms vadovauti. Nepatyrę „vaikai“ bandė skraidyti viena paskui kitą. Tokiomis aplinkybėmis jos suko beprasmius ratus, kildamos vis aukščiau, o kadangi jauni paukščiai nemoka staigiai leistis žemyn, įeiti į pike, jų žaidimai visad baigdavosi orientacijos praradimu – kuo aukščiau pakildavo, tuo labiau nutoldavo nuo namų. Kai kurios kuosos iš tų keturiolikos tokiu būdu ir paklydo. Norint to išvengti, reikėjo, kad jaunoms kuosoms vadovautų sena patyrusi kuosa, geriausiai patinas. Deja, tokio paukščio kaip tik ir nebuvo mano kolonijoje.

Vado trūko ir kitose situacijose. Tai galėjo turėti daug rimtesnių pasekmių. Mat jaunos kuosos neturi įgimtos reakcijos, leidžiančios apsisaugoti nuo priešų, nors kiti paukščiai, kaip šarkos, didžiosios antys ar liepsnelės, sprunka, vos išvydusios katę, lapę ar net voverę. Šie paukščiai taip elgiasi nepriklausomai nuo to, ar augo nelaisvėje, ar natūraliomis sąlygomis. Jauna šarka niekada nesileis katės sugaunama, o pati jaukiausia antis, užauginta namuose, akies mirksniu pastebi rusvai rudą kailį, traukiamą už virvutės kūdros pakraščiu. Antis reaguoja į lapės iškamšą kaip į gyvą sutvėrimą. Ji pasidaro be galo atsargi, plaukiodama nė minutei nenuleidžia akių nuo priešo, plaukia paskui krantu slenkančią iškamšą saugiu atstumu ir ištisai kreksi pavojaus signalą. Antis žino, tiksliau žino jos įgimtas mechanizmas, kad lapė neskraido, o vandenyje pavyti negali. Todėl ji ir lydi savo priešą per saugų nuotolį, savo įspėjančiu šauksmu trukdydama lapei prislinkti prie kitos aukos.

Priešo pažinimą – tai, kas daugeliui paukščių yra įgimta, kuosa įgyja tik besimokydama. Ar ji išmoksta individualaus patyrimo keliu? Ne, dar keisčiau. Tai tikros tradicijos, perduodant iš kartos į kartą asmeninį patyrimą.

Iš visų reakcijų, skirtų priešui, tik viena, kiek pastebėjau, yra įgimta kuosai. Ji puola bet kokį gyvą padarą, laikantį kokį nors juodą judantį ar siūbuojantį daiktą.

Ataką palydi rėžiantis, metalinis, džeržgiantis įspėjamasis šauksmas, kuris net žmogui atrodo kupinas pykčio ir neapykantos. Tuo pat metu kuosos poza būna keista, liemuo palenktas į priekį, o pusiau išskleisti sparnai vibruoja. Jeigu jūs turite prijaukintą kuosą, galite surizikuoti ir ją pagauti, norėdami patupdyti į narvelį ar apkarpyti per daug smailius nagus. Bet nedarykite to, jei pas jus dvi kuosos. Džok, kuri buvo pripratusi kaip šuo, niekad nepykdavo, jei prie jos prisiliesdavau. Viskas pasikeitė, kai pas mus namuose atsirado jaunų kuosų pulkas. Ji jokiu būdu neleido man prisiliesti nei prie vienos iš jaunųjų. Nieko neįtardamas, aš pirmą kartą paėmiau kuosiuką į rankas. Tuoj pat išgirdau užpakalyje savęs rėžiantį metalinį garsą. Juoda strėlė smigo man į ranką, laikančią kuosiuką. Nustebęs spoksojau į apskritą, gilią, kraujuojančią žaizdą rankoje. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su šio tipo atakomis, jau šiuo atveju patvirtinančiomis teiginį, kad jos yra instinktyvios kilmės. Džok tuo metu buvo labai prie manęs prisirišusi ir visa širdimi nekentė tų keturiolikos jaunų kuosų (Kairiažiedę ji įsižiūrėjo vėliau). Aš visą laiką turėjau kuosiukus saugoti nuo jos antpuolių. Bet nežiūrint į tai, Džok puolė mane, vos vienas kuosiukas atsidūrė mano rankose.

Pastebėjau, kad kuosos ilgesnį laiką nepasitiki tuo žmogumi ir gyvuliu, kuris kartą sukėlė jų pyktį. Šios audringos emocijos labai greitai užsifiksuoja paukščių atmintyje, ir situacija „kuosa priešo naguose“ būtinai asocijuojasi su „plėšiko“ pavidalu. Išprovokuokite kuosas kelioms tokioms atakoms iš eilės, ir jūs visiems laikams prarasite jų draugystę ir prieraišumą! Ateityje jos rėks ant jūsų, nors rankose nieko neturėsite. Šios atakos labai užkrečiančios, jų sukeliamas triukšmas skatina kiekvieną jį girdinčią kuosą tučtuojau pulti priešą, kuris laiko juodą, judantį daiktą. Pikta apkalba, kad jūsų rankose vieną ar du kartus buvo pastebėtas juodas judantis daiktas, kaip žaibas apskrieja visas apylinkės kuosas. Jūs dar nieko nejaučiate, o visos kuosos jus laiko „didžiuoju plėšrūnu“. O kaip sunku susigrąžinti gerą vardą!

Visa tai, apie ką čia kalbėjau, būdinga ir pilkosioms varnoms. Mano draugas daktaras Krameris tuo įsitikino, bendraudamas su varnomis. Jis neteko gero vardo aplinkinių varnų tarpe vien todėl, kad eidavo pasivaikščioti su prijaukinta varna ant peties. Priešingai kuosoms, kurios niekad nesipiktindavo, jei kuri tupėdavo man ant peties, varnos, atrodo, manė, kad prijaukintas paukštis vis tiek yra „priešo sugautas“. Per labai trumpą laiką visos aplinkinės varnos įsidėmėjo mano draugą ir karksintieji varnų pulkai persekiodavo, vos tik jis pasirodydavo. Nesvarbu, ar su varna, ar vienas. Paukščiai atpažindavo jį ir kitais drabužiais. Šie stebėjimai dar kartą patvirtina, kad varniniai puikiai atskiria medžiotoją nuo „nekenksmingo“ žmogaus. Jei žmogų kelis kartus mato varnos su negyva varna, jos niekada nepamirš ir visad atpažins šį net be šautuvo.

Tikroji šių atakų paskirtis – apginti draugą nuo užpuoliko, o jeigu tai neįmanoma, taip įgrįsti, kad kitą kartą jis nenorėtų net žiūrėti į kuosų pusę. Tokios atakos charakteringos visiems varniniams ir pastebimos net kai kurių giesmininkų tarpe..

Tarp kuosų toliau besivystantieji visuomeniniai ryšiai, papildydami pirminę šių atakų prasmę, įgavo naują, dar svarbesnę reikšmę – šių atakų metu jaunoms neprityrusioms kuosoms garsais parodomas potencialus priešas. Štai čia tikrai perduodamos žinios, nors, paviršutiniškai stebint, sunku jas atskirti nuo įgimtų įgūdžių.

Nežinau, ar man pavyko pakankamai aiškiai parodyti, kaip visa tai puiku: instinkto neišmokytas paukštis sužino apie priešus iš vyresniųjų, patyrusių savo giminaičių. Tai tikrai pagal tradiciją perduodamas iš kartos į kartą individualus patyrimas. Vos tik sena kuosa, išvydusi iki šiol kuosiukams nematytą plėšrūną, „sudžeržgia“, kaip jaunų paukščių sąmonėje atsiranda pavojaus signalas. Aš manau, kad natūraliomis sąlygomis auganti kuosa retai pirmą kartą susipažįsta su priešu, laikančiu juodą siūbuojantį daiktą; kuosos beveik visada skraido būriais, ir kiekviename būna paukštis, pranešinėjantis apie priešą.

Bet nebuvo kam įspėti apie priešą mano keturiolikai kuosų. Neturinti mokinančių ją tėvų kuosa ramiai tupi, kai prie jos artinasi katinas. Ji gali nutūpti šuns panosėje taip pat pasitikinčiai, kaip kad sukinėjasi ją išauginusių žmonių tarpe. Todėl nenustebau, kad po poros savaičių išleistas į laisvę mano kuosų pulkas gerokai praretėjo. Todėl išleidinėti laisvėn reikėdavo atsargiau. Kiekvieną vakarą reikėdavo paukščius sušaukti ir uždaryti nakčiai. O tai sukeldavo nemaža rūpesčių. Net vokiečių patarlėje minimas uždavinys „surinkti maišą blusų“ atrodė ne toks sunkus, palyginus su problema, iškylančia prieš mane kiekvieną vakarą. Kaip sukviesti į voljerą keturiolika kuosų? Negalėjau imti paukščių į rankas, nes bijojau išprovokuoti jau žinomą ataką. Kol aš manevruodavau su viena, žiūrėk, jau sutupdytosios išskrisdavo vėl. Net jeigu priekinio voljero dalį panaudodavau kaip vožtuvą, vis tiek kiekvieną vakarą užtrukdavau ne mažiau kaip valandą.

Kuosų kolonijos įkūrimas Alterberge pareikalavo daug darbo, atimdavo daug laiko ir daug pinigų, nes kuosos gerokai kenkė namo pastogėje. Bet, kaip sakoma, man buvo atlyginta su kaupu. Koks tai buvo stebuklingas stebėjimo objektas, ta visai laisvų ir visiškai patiklių kuosų kolonija! Tuno metu – tai vadinu savo „kuosų periodu“ – aš iš pirmo žvilgsnio atskirdavau charakteringą „veido išraišką“. Nereikėjo net žiūrėti į spalvotus žiedus ant kojų. Čia nėra jokio ypatingo mano nuopelno: kiekvienas piemuo pažįsta savo avis, o mano duktė Agnesė, būdama penkerių metų, pažino „iš veido“ visas laukines žąsis, tuo metu gyvenusias mūsų sodyboje. Nepažindamas kiekvienos kuosos, aš nebūčiau galėjęs prasiskverbti į jų bendruomenės gyvenimo paslaptis.

Ar gyvūnai atpažįsta vieni kitus? Žinoma, nors kai kurie gyvūnų psichologijos tyrinėtojai tuo abejoja arba net kategoriškai neigia. Aš tikrai galiu garantuoti, kad mano kuosos skyrė viena kitą iš veido. Paukščių psichologijoje yra žinoma subordinacija, vadinama „lesimo tvarka“, kuri aiškiai įrodo, kad paukščiai atskiria vienas kitą. Kiekvienas paukštininkas žino, kad net vištiniai paukščiai lesa privengdami tų, kurie visuomeniniu požiūriu stovi aukščiau. Po kelių barnių, kurie nebūtinai baigiasi peštynėmis, kiekvienas paukštis žino, ko jam bijoti, o iš ko laukti pagalbos. Šioje hierarchijoje nulemia ne tik fizinė jėga, bet ir drąsa, energija ir pasitikėjimas. Tokio pobūdžio subordinacija labai konservatyvi. Jeigu kartą vienas individas peštynėse buvo nugalėtas, jis jau nebedrįs painiotis nugalėtojui po kojų. Tai padeda jiems gyventi greta. Visa tai, kas pasakyta, tinka ne tik paukščiams, bet ir protingiausiems gyvūnams. Mano draugas grafas fon Hogenšteinas augino kiaulinę makaką (Nemestrinus nemestrinus), kurios šiaip gyvena Indokinijoje ir Zondo salose. Vietiniai gyventojai išmoko jas rinkti nuo palmių kokoso riešutus. Ši beždžionė, jau suaugusi, jautė gilią pagarbą du kartus už save mažesnei senai Javos beždžionei (Pithecus fascicularis), kuri jaunystėje makaką gerokai terorizavo. Senstančio diktatoriaus nuvertimas būna visada dramatiškas, paprastai tragiškas atsitikimas, ypač vilkų ir kinkomų šunų tarpe.

Kuosų kolonijoje ginčai dėl visuomeninės padėties labai skiriasi nuo nesutarimų paukštidėse, kur nelaimingi paniekintieji paukščiai tikrai sunkiai gyvena. Bet kokioje dirbtinai sukurtoje gyvūnų bendrijoje, jei jie nėra linkę į socialų gyvenimo būdą, primityvesnieji individai bus skriaudžiami visur ir visų. Dažnai tai pasiekia tokį laipsnį, kad tik šeimininko įsikišimas išgelbėja vargšę auką. Kuosų bendrijoje yra visai kitaip: individai, užimantys kolonijoje aukščiausią padėtį, niekad neskriaudžia gerokai žemiau už juos esančių kuosų. Juos pykina tik tiesioginiai jų pavaldiniai. Tai ypač ryšku stebint despotą ir kandidatą į jo postą – paukštį numeris pirmas ir numeris antras. Toks jų elgesys dažnai suklaidiną paviršutinišką stebėtoją. Štai, ant bendro lovelio tupi kuosa, o kita artinasi ryžtingais žingsniais, pilna pasigėrėjimo savimi, aukštai iškėlusi galvą. Pirmoji kuosa truputį pasitraukia į šalį, bet nesutrinka. Tuo pat metu pasirodo trečia, visai kukli kuosa, ir čia pirmoji nelauktai sprunka į šalį, o antroji atvirkščiai – nusiteikia visai karingai, pašiaušia nugaros plunksnas, puola ir nuveja ateivę. O štai ir paaiškinimas – trečioji kuosa hierarchijos laiptuose užėmė tarpinę padėtį: pakankamai aukštesnę negu pirmoji ir truputį žemesnę negu antroji kuosa, bet kaip tik tokią, kad supykintų antrąją. Kuosos, priklausančios aukščiausiai kastai, labai atlaidžios žemesnėms ir kreipia į jas tiek dėmesio, kiek ir į smėlį, esantį po jų kojomis. Aprašytu atveju antrosios kuosos išdidumas tebuvo grynai formalus. Tik esant labai glaudžiam kontaktui, dominuojanti kuosa užima grasinančią pozą, o aplamai puola labai retai.

Aukštuomenės kuosų priešiškumo laipsnis žemesnėms tiesiog proporcingas paskutiniųjų padėčiai. Įdomu pastebėti, kad šis, iš esmės nesudėtingas elgesys, leidžia bešališkai sureguliuoti konfliktus, kylančius kolonijoje tarp atskirų kuosų. Pyktį reiškiantieji kūno judesiai ir atakos gali suerzinti ne tik tuos, kurie jiems skiriami. Aš pats, klausydamasis barnio tramvajuje, turiu valdytis, kad neišlupčiau lietsargiu abiejų besibarančių piliečių. Aukščiau stovinčios kuosos, matyt, jaučia panašias emocijas, o kadangi jos visai nebijo sukelti viešo skandalo, todėl kiekvienu atveju įsikiša į valdinių ginčus, ypač jeigu šių argumentacija pasidaro labai karšta. Šis trečiųjų teismas visad griežtesnis tai kuosai, kuri stovi aukščiau hierarchijos laiptuose. Tokiu būdu aukštesnės kastos kuosos, o ypač pats despotas, elgiasi visai pagal riterių principus: kur kova nelygi, stoja silpnesniojo pusėn. Kadangi daugelis ginčų įvyksta dėl vietos lizdui (visais kitais atvejais silpnesnės kuosos pasitraukia dažniausiai be kovos), tokia stipresniųjų pagalba padeda įsikurti lizdus ir silpnesnėms kuosoms.

Kartą nusistovėjusi visuomeninė tvarka kuosų tarpe palaikoma labai sąžiningai. Ji daug pastovesnė nei tarp vištų, šunų ar beždžionių. Niekada man neteko matyti stichinių peštynių, kilusių dėl žemesniųjų nepasitenkinimo, be pašalinių įsikišimo. Tik vieną kartą savo kolonijoje mačiau, kaip buvo nuverstas vadas, iki tol viešpatavęs kelerius metus, vadinamas Auksažalsviu. Perversmą sukėlė atgal sugrįžusi kuosa, kuri, pusmetį kažkur keliavusi, prarado pagarbą buvusiam vadui ir per pirmą susirėmimą jį nuvertė. Jos pergalė įsidėmėtina dėl dviejų priežasčių: visų pirma, Dvižiedis (nešiojo du aliuminio žiedus ant abiejų kojų) buvo nevedęs ir todėl jam teko kovoti su dviem priešais – senuoju vadu ir jo žmona; antra, nugalėtojas buvo tik pusantrų metų amžiaus, tuo tarpu Auksažalsvis gyveno čia jau ketverius metus.

Susidomėti šia revoliucija mane paskatino viena neįprasta situacija. Kartą, labai nustebęs, aš pastebėjau, kad prie lesyklos prisiartino nedidelė, žemesnės kastos kuosa ir, priėjusi šonu prie ramiai belesančio Auksažalsvio, tarsi paslaptingos jėgos įkvėpta užėmė karingą pozą ir nuvarė šį stambų patinėlį nuo lesyklos. Tuoj po to pastebėjau ir naujai sugrįžusiąją kuosą, kuri mano akyse užėmė vado vietą. Iš pradžių pagalvojau, kad nuverstasis vadas taip prislėgtas pralaimėjimo, kad nusileidžia visiems kolonijos nariams. Greta kitų ir anksčiau paminėtai mažai kuosai. Bet ši prielaida pasirodė neteisinga. Nugalėtasis vadas užėmė kolonijos hierarchijoje antrą vietą po naujojo vado. O mažoji kuosa taip elgėsi todėl, kad ją įsimylėjo naujasis vadas, Dvižiedis, ir jau dvi dienas ji buvo jo oficiali sužadėtinė. Kadangi kuosų pora visada ištikimai ir rūpestingai palaiko viena kitą visuose konfliktuose, abi kuosos turi lygias teises. Tokiu būdu žmona, esant reikalui, pakyla hierarchijos laiptais iki vyro padėties. Bet šis teiginys netinka priešingai situacijai – nepajudinamas įstatymas neleidžia patinėliui vesti už jį aukščiau stovinčios patelės.

Didžiausia keistenybė čia yra ne pats pakilimas hierarchijoje, bet tas stebėtinas greitis, kuriuo žinia apie šį įvykį paplinta kolonijoje. Ir štai per porą dienų mažoji kuosa, kurią niekino aštuoniasdešimt procentų kolonijos narių, tapo „prezidento žmona“, ir nuo šiol didžiausias ją paliečiantis nemalonumas galėjo būti tik nepritariantieji žvilgsniai. Bet dar įdomesnė yra ta aplinkybė, kad ji puikiai suvokia savo pakilimą! Jeigu po nesėkmingų peštynių gyvūnas tampa nedrąsus ir baikštus, tai savaime suprantama. Verčia susimąstyti, kad pavojai praėjo ir atitinkamai pasikeitęs gyvūno elgesys. Štai tvenkinyje viešpatauja despotas gulbinas. Joks kitas paukštis, išskyrus jo žmoną, nedrįsta čia sukiotis. Galite gulbių akivaizdoje sugauti ir nusinešti despotą laukdami, kad likusios atsidus laisviau ir puls į vandenį. Nieko panašaus. Praeis net kelios dienos, kol šios išgąsdintos paukštės išdrįs paplaukioti tvenkinio pakraščiais. Ir dar ilgesnį laiką nedrįs plaukti į tvenkinio vidurį.

O mūsų mažoji kuosa jau po keturiasdešimt aštuonių valandų puikiai žinojo, ką ji gali sau leisti, ir man net nemalonu pasakoti, kiek daug ji naudojosi savo padėtimi. Ši kuosa visai neturėjo kilnaus pakantumo jausmo, kurį visada rodo aukštesniųjų kastų kuosos žemesnėms. Ji stengėsi kiekvienu patogiu momentu parodyti savo pranašumą ir pažeminti savo buvusius siuzerenus. Ji nesitenkino vien išdidžiomis pozomis. Ne! Ji visada buvo pasirengusi aršiai ir piktai pulti. Vienu žodžiu, mūsų kuosa elgėsi labai vulgariai.

Jūs manote, kad aš sužmoginu gyvūnus? Tada jums nežinoma viena aplinkybė: tie mūsų elgesio elementai, kuriuos įpratome laikyti grynai žmogiškais, iš tiesų beveik visada yra bendri tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Patikėkite manim, aš nepriskiriu per klaidą gyvūnams žmonių savybių. Atvirkščiai, pabrėžiu tą milžinišką palikimą, kurį mes gavome iš gyvūnų ir kuris gyvas mumyse iki šiol. Ir jeigu tiesiai sakau, kad jauna kuosa patinėlis įsimylėjo kuosą patelę, tai ne žmogišką jausmą priskiriu kuosai, bet atskleidžiu instinktyvaus jausmo liekanas žmoguje. Garsioji „meilė iš pirmo žvilgsnio“ daug lemia laukinių žąsų ir kuosų gyvenime. Man žinomi net keli atvejai, kada paukščiai įsimylėdavo per pirmąjį pasimatymą. Ir visai nebūtinai išrinktasis turi tuojau pat pasilikti drauge. Stebėdamas laukines žąsis, ne kartą mačiau, kad „sužieduotuvės“ įvykdavo per antrąjį tokių meilės aukų pasimatymą, kurį nuo pirmojo skyrė net gana ilgas laiko tarpas. Aš pats buvau sujaudintas tokio, iš esmės, tipiško reiškinio. Bet tai jau visai kita istorija.

Daugelis mano skaitytojų, susipažinusių su psichologija, pakels antakius, išgirdę žodį „sužadėtuvės“. Įprasta žiūrėti į gyvūnų jausmus kaip į grynai kūniškus. Tai visai neteisinga, kalbant apie tuos gyvūnus, kurių gyvenime meilė ir vedybos užima labai svarbią vietą. Stebint paukščius, kurių vedybiniai ryšiai trunka ilgai ir kurių elgesys tikrai detaliai ištyrinėtas, nustatyta, kad laikotarpis tarp „sužadėtuvių“ iki fizinio suartėjimo trunka gana ilgai. Ir atvirkščiai. Tos rūšys, kurios poruojasi tik trumpam laikui, kol išveda vieną paukščiukų vadą (daugelis paukščių giesmininkų) turi trumpą sužadėtuvių laikotarpį. O tų paukščių, kurie renkasi porą visam gyvenimui, sužadėtuvės trunka tikrai ilgai.

Smulkių paukščių tarpe sužadėtuvių ilgio rekordas priklauso ūsuotosioms zylėms. Jos išsirenka sau porą dar tada, kada nešiojasi vaikiškas plunksnas. Mėnesio ar dviejų amžiaus jie suranda savo išrinktąją, nors iki lytinio subrendimo jiems reikia laukti dar devynis mėnesius.

Kuosos, kaip ir laukinės žąsys, susiranda sužadėtinę pavasarį, kitais metais po savo gimimo, o lytinis subrendimas ateina tik po dvylikos mėnesių. Tokiu būdu paprastai sužadėtuvių laikas trunka vienerius metus. Kuosos meilinimasis sužadėtuvių laikotarpiu toks pat, kaip žąsino ar jaunuolio, bet nė vienas iš jų negali pademonstruoti tokios puikios uodegos kaip povas, negali, kaip vyturys, sugiedoti nuostabios giesmės ir sužavėti savo talentu. Kuosų „jaunikis“ stengiasi išsiskirti ir be šitų priedų. Ir daro tai visai žmogiškai. Jaunas kuosiukas pučiasi, demonstruoja energijos perteklių. Jo pabrėžtinai lėti judesiai, ištemptas kaklas, pakelta galva. Jeigu „ji“ tupi netoliese, patinėlis užkabinėja kitas kuosas ir lenda į tokius konfliktus, į kuriuos niekad nesiveltų.

Visos šios reklamos formos buvo skiriamos vienai, išrinktajai patelei. Į išrinktąją nukreiptas nuolatos jo žvilgsnis.

Pagaliau jis stengiasi sužavėti savąją būsimojo lizdo vieta. Paprastai tai bet koks plyšys, nuo kurio jis veja visas kitas kuosas net tuo atveju, kai ši vieta visai netinkama lizdui. Kvietimo į lizdą ceremonija kol kas grynai simbolinė. Tas pats patinėlis, kuris „maitino“ mane sliekais, mėgo kviesti mane į lizdą, tupėdamas ant siauro ąsočio kaklo.

Jeigu jaunoji patelė maloniai priima patinėlio adoravimą, savo jausmus ji parodo visai nedviprasmiškai: pritūpusi prieš patinėlį ypatingai virpina sparnus ir uodegą. Šie partnerių judesiai simbolizuoja ritualinį santuokos sutarimą. Tai tik pasisveikinimo ceremonija. Grynai seksualinis šios ceremonijos turinys evoliucijos eigoje išnyko. Susiporavus patelė taip sveikina savo partnerį bet kuriuo metu, net ir visai ne sezono metu. Dabar šis ritualas rodo patelės priklausomybę ir nuolankumą. Nuo tos akimirkos, kada patelė pripažino patinėlio pranašumą, ji tampa pasitikinti savimi ir agresyvi. Mat patelei sužadėtuvės reiškia socialinį paaukštinimą. Jos būna mažesnės už patinus, todėl užima būryje žemesnę padėtį tol, kol neturi partnerio.

Sužadėtinių pora jau sudaro patikimą sąjungą – partneriai labai ištikimai palaiko vienas kitą. Tai labai svarbu, nes pora turi išsikovoti sau lizdui vietą ir apginti ją nuo kitų pretendentų. Ši karinė meilė atrodo nuostabiai. Abi kuosos visą laiką pasipūtusios, kupinos pasididžiavimo, nenutolsta viena nuo kitos toliau kaip per kelis žingsnius. Aiškiai matome, kaip jos didžiuojasi viena kita. Galvos plunksnos pašiauštos, kontrastas tarp juodos kepuraitės ir sidabriškai pilkų kaklo plunksnų dar padidėja, petys petin žengiant į kovą. Tikrai nepaprastas šių paukščių prieraišumas. Jei patinėlis suranda kokį gardėsį, būtinai neša jį patelei, o ši priima dovaną nuolankia poza, tuo pat metu kartodama nuobodžius garsus, būdingus visai mažiems kuosiukams. Tikrai, visas meilingas kuosų pašnekesys susideda iš kuosiukų čerškimo pamėgdžiojimo. Ir vėl – kaip tai žmogiška. Juk ir mes, norėdami parodyti širdingą prieraišumą, paprastai prisimename vaikystę... O ar jūs nepastebėjote, kad visi vardai, kuriuos išrandame švelnumo valandėlėmis, mažybiniai?

Labai gražu stebėti patelę, reiškiančią savo švelnius jausmus patinėliui. Mat ji protarpiais švarina ir tvarko tas plunksnas, kurių jis pats negali pasiekti snapu. Toks būdas tvarkyti plunksnas, labai paplitęs daugelio paukščių tarpe, yra draugiška pagalba ir neturi jokių erotinių motyvų. Bet aš nemačiau kitų rūšių paukščių taip atsidėjusiai ir rūpestingai atliekančių šį darbą, kaip tą daro kuosos. Ištisas minutes (o tai labai daug tokiems judriems padarams) patelė tvarko, kedena, šukuoja snapu ilgas, šilkines plunksnas ant patinėlio kaklo, o jis, jausmingai primerkęs akis, atsuka jai tai vieną, tai kitą pusę. Ir kas labiausiai stebina kuosų santykiuose – tai metai po metų vis didėjantis abiejų partnerių prieraišumas ir švelnumas. Kuosos – ilgai gyvenantieji paukščiai. (Net smulkūs plunksnuočiai, devynbalsės ar kanarėlės gyvena apie dvidešimt metų, o turėdami penkiolika šešiolika metų dar sugeba ir daugintis.) Kaip jau minėjau, kuosų sužadėtuvės įvyksta pirmaisiais jų gyvenimo metais, santuoka – antraisiais. Kuosų vedybinis gyvenimas trunka tikrai ilgą laiką, galbūt net ilgiau nei žmogus jos būna vaisingos, bet ir praėjus daugeliui metų patinėlis taip pat rūpestingai maitina patelę ir kreipiasi į ją tais pačiais švelniais mažybiniais garsais, visas virpėdamas iš meilės pertekliaus, kaip ir pirmąjį jų susitikimo pavasarį.

Mačiau daugybę kuosų sužadėtuvių, daug porų gyveno mano stebimos. Mano akivaizdoje iširo tik viena pora, ir tai – dar sužadėtuvių laikotarpiu. Šio keisto įvykio priežastis buvo jauna kuosa, vardu Kairiažalsvė.

Ankstyvą pavasarį – pirmąjį mano nuomininkų santuokų sezoną – karaliaujantis despotas Auksažalsvis susižiedavo su Rausvaaukse, tikrai gražiausia iš visų kuosų. Antrasis kolonijos patinėlis Melsvaauksis irgi jai oficialiai pasipiršo, bet buvo atstumtas ir greitai susižiedavo su Dešiniarausve gana stambia kuosa.

Tuo metu, balandžio pradžioje, Kairiažalsvė dar negalvojo apie jaunikius, nes kuosų lytinis aktyvumas pasireiškia ne vienu metu. Į areną ši kuosa išėjo tik gegužės pradžioje ir jos debiutas buvo tikrai nelauktas ir impulsyvus. Žiūrint žmogaus akimis ji nebuvo tokia gražuolė kaip Dešiniarausvė. Bet buvo joje kažkas tokio... Ji pamilo Melsvaauksį, jos meilėje buvo daugiau aistros negu galėjo duoti savo sužadėtiniui Dešiniarausvė. Ir štai – aš suardysiu pasakojimo chronologiją – pagaliau ji nugalėjo, ir gražesnė bei didesnė varžovė turėjo pasitraukti.

Štai kokia mano akyse vykusi scena parodė, kad bręsta ypatingi įvykiai: Melsvaauksis taikiai tupėjo ant voljero slenksčio ir leido Dešiniariausvei, tupinčiai kairėje pusėje, kedenti ir valyti savo kaklo plunksnas. Staiga dešinėje atsitūpė Kairiažalsvė ir, pasitraukusi maždaug dvidešimt centimetrų, ėmė žvilgčioti į Melsvaauksį. Truputį palaukusi, ji ėmė artintis prie savo išrinktojo. Kiekvieną akimirką pasiruošusi nuskristi, Kairiažalsvė ėmė iš dešinės pusės glamonėti Melsvaauksio plunksnas. Šis gi tupėjo užsimerkęs ir iš karto nė nepastebėjo antrosios patelės. Nematė jos ir Dešiniarausvė, nes tarp jų buvo stambus patinėlis, o pašiaušęs plunksnas jis atrodė dar didesnis. Tatai truko kelias minutes. Bet čia Melsvaauksis pramerkė akis ir, pamatęs svetimą patelę, kirto jai snapu. Tą pačią akimirką ją pastebėjo ir Dešiniarausvė. Ji vienu šuoliu peršoko per savo sužadėtinį ir įnirtusi puolė varžovę. Štai tuo metu pagalvojau, kad sužadėtinė geriau už mane suvokė mažosios kuosos kėslus. Daugiau niekad man neteko matyti, kad viena kuosa persekiotų kitą taip įniršusi. Ataka buvo nesėkminga. Mažutė ir judresnė Kairiažalsvė daug geriau skraidė. Kada Dešiniarausvė, nepavijusi varžovės, pailsusi nutūpė prie savo patinėlio, iš kitos pusės nusileido visai nepavargusi Kairiažalsvė. Ši nelygybė turbūt ir nulėmė įvykių raidą.

Įkyriame Kairiažalsvės adoravime buvo daugiau atkaklumo negu išradingumo. Ji persekiojo porelę dieną naktį tiek žemėje, tiek ore, neatsitraukdama nė minutei, bet laikydamasi nepavojingo nuotolio. Vos porelė kur jaukiai įsitaisydavo ir Dešiniarausvė imdavo švelniai tvarkyti sužadėtinio plunksnas, iš kitos pusės to paties darbo imdavosi ir Kairiažalsvė.

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Po truputį Dešiniarausvė ėmė mažiau puldinėti varžovę, nes Melsvaauksis susitaikė su tuo, kad juo rūpinasi dvi patelės. Negana to, kartą mačiau, kaip Melsvaauksis ramiai tupėjo, o abi patelės švelniai kedeno jo plunksnas. Teisėtoji sužadėtinė kažkodėl trumpam nuskrido. Patinėlis atsimerkė ir, pamatęs greta tik apsišaukėlę, ne tik neužpyko, bet palenkė galvą ir atkišo jai savo pakaušį. Paskui vėl ramiai užsimerkė.

Nuo to laiko Kairiažalsvės padėtis nuolat gerėjo. Po kelių dienų patinėlis ėmė švelniai maitinti ją, žinoma tada, kada arti nebuvo Dešiniarausvės. Bet nereikia manyti, kad jis tai darė slėpdamasis nuo savo teisėtosios nuotakos. Ne. Taip svarstydami mes per daug reikalautume iš kuosų. Dešiniariausvė gaudavo skanėstų visada, kada būdavo greta, bet užtekdavo jai pasitraukti, ir kąsneliai tekdavo kitai.

Mano draugas A. Portje stebėjo panašų gulbių elgesį. Senas patinas piktai nuvijo nepažįstamą patelę, pasisiūliusią jam per arti lizdo, kur tupėjo jo teisėtoji žmona. Bet tą pačią dieną sutikęs ją kitoje tvenkinio pusėje patinas visai nesipriešino pagundai. Čia galima ieškoti paralelių su žmonių elgesiu, bet tai būtų neteisinga. Būdama netoli lizdo gulbė galvoja tik apie teritorijos saugumą ir veja bet kokį svetimą savo rūšies paukštį, nesvarbu, ar tai būtų patelė, ar patinas. Už savo teritorijos ribų, kada saugumo rūpesčiai jo nebeslegia, jis gali domėtis bet kuriuo savo rūšies priešingos lyties individu.

Kuo daugiau patinėlio dėmesio tekdavo Kairiažalsvei, tuo akiplėšiškiau elgėsi ji su teisėtąja nuotaka. Apsišaukėlė jau nebėgdavo nuo varžovės, bet drąsiai puldavo peštis. Šioje dviprasmiškoje situacijoje patinėlis elgėsi gana keistai. Jeigu teisėtoji nuotaka pykdavosi su kitais kolonijos gyventojais, Melsvaauksis narsiai stodavo jos pusėn. O peštynėse su Kairiažalsve jį aiškiai kankindavo „vidiniai prieštaravimai“. Jis bandydavo grasinti Kairiažalsvei, bet niekad nesiimdavo aktyvesnių veiksmų. Kartą net mačiau, kaip Melsvaauksis pagrasino ir Dešiniarausvei. Žodžiu, jis aiškiai buvo praradęs nuovoką ir nežinojo, kaip gi pagaliau jam elgtis.

Šio romano pabaiga buvo dramatiška ir netikėta. Vieną gražią dieną Melsvaauksis dingo, o drauge išnyko ir Kairiažalsvė. Sunku patikėti, kad abu suaugę ir patyrę paukščiai vienu metu būtų žuvę. Aišku, kad jie išskrido drauge. Jausminiai konfliktai sunkūs ne tik žmogui. Apie tai aš dar papasakosiu kitoje vietoje. Ir man peršasi prielaida, kad kaip tik prieštaringi jausmai ir dviprasmiška situacija privertė Melsvaauksį palikti koloniją.

Nežinau nė vieno atvejo, kad būtų išsiskyrusios kuosos jau pradėjusios sukti lizdą, nors jų gyvenimą stebėjau ilgus metus. Visos kuosų poros lieka ištikimos iki mirties. Bet jeigu patinas ar patelė žūva, likęs našlys ar našlė stengiasi tuojau pat sukurti naują šeimą. O tai nelengva, ypač patelei, jau užimančiai „aukštą visuomeninę padėtį“.

Sugebėjimą daugintis kuosos įgyja antraisiais gyvenimo metais. Greičiausiai jos subręsta antrųjų gyvenimo metų rudenį, pirmą kartą visiškai išsišėrusios. Pakeitusios plunksnas ir sulaukusios giedrių dienų, kuosos ima ieškoti vietų lizdams. Iš visų pusių girdisi nuolatinis „cik... cik  cik...“ Orui atšalus, lytinis susijaudinimas praeina ir šio garso nebegirdėti. Bet saulėtomis dienomis ciksėjimą kai kada galima išgirsti. O vasario, kovo mėnesį jis jau įgauna rimtą pobūdį.

Tuo metų laiku galima stebėti dar ir kitą nepaprastai įdomų kuosų būrio gyvenimo reiškinį.

Paskutinėmis kovo dienomis, kai ciksėjimas pasiekia apogėjų, viena iš akmeninės sienos nišų virsta savotiška scena, iš kurios sklinda galingas koncertas. Keičiasi garsų tembras, skamba vis giliau ir pilniau, jau ne „cik, cik“, o kaip „nip, nip, nip“ vis greitėjantis stakato, kurio paskutinieji garsai nepaprastai stiprūs. O iš visų pusių į šią nišą skuba sujaudintos kuosos. Jos pašiaušia plunksnas ir puikioje gąsdinimo pozoje prisijungia prie bendro koncerto. Ką visa tai reiškia? Praėjo nemaža laiko, kol aš supratau šių susirinkimų reikšmę. Pasirodė, kad koncertai – tai ne kas kita, kaip visuomeninės nuomonės pareiškimas aršiam elgesio normų pažeidėjui. Kad galėtume geriau suvokti šių instinktyvių kolektyvinių veiksmų esmę, turime smulkiau susipažinti su kolonijos kasdienybe.

Reikia pasakyti, kad užpulti kuosą, ciksinčią prie lizdui pasirinktos vietos, nėra lengva, nes agresoriaus padėtis visada bus blogesnė.

Savo priešininkui kuosa grasina dviem būdais, kurie skiriasi ne tik išoriniais požymiais, bet ir prasme. Jeigu kuosos susikivirčijo dėl subordinacijos, tai yra dėl visuomeninės padėties klausimų, jos gąsdina viena kitą išsitempusios visu ūgiu, stipriai priglaudusios plunksnas. Ši poza reiškia norą pakilti į orą ir pulti priešinininką ant nugaros. Toks kovos būdas labai paplitęs gaidžių, taip pat ir kitų paukščių tarpe.

Kita grasinimo poza visai priešinga pirmajai. Paukštis nuleidžia galvą žemyn ir pašiaušia nugaros plunksnas. Uodegą kuosa išskleidžia vėduokle ir staigiu judesiu pasuką ją į priešininko pusę. Pirmosios pozos tikslas atrodyti kaip galima aukštesne, antrosios – sunkesne ir storesne. Pirmosios pozos reikšmė maždaug tokia: „Jeigu tu nepasitrauksi, užpulsiu tave iš oro“. Antroji poza reiškia: „Iš šios vietos aš nepasitrauksiu ir kovosiu iki galo“.

Kada aukštesnę padėtį užimanti kuosa nori nuvyti kuosą, užimančią žemesnę padėtį iš jos pasirinktos vietos, savininkui užtenka parodyti antrąją grasinimo pozą ir užpuolikė paprastai pasitraukia. Bet jeigu tai nepadeda, puolimas tęsiasi. Užpuolikė atsitupia tokioje pat pozoje ir abu paukščiai, susirietę į kamuolius, niūriai stebi vienas kitą. Kuosos nepuola iš karto į peštynes, bet, išlaikydamos pradinį nuotolį ir nekeisdamos pozos, stengiasi snapu įkirsti viena kitai. Tokios dvikovos pasekmės priklauso nuo priešininkių užsispyrimo. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kada aštrios konkurencijos dėl lizdavietės metu labai stipri kuosa užpuola silpnesniąją jos valdose, visai nekreipdama dėmesio į teritorinę teisę. Štai tada ir kyla aukščiau minėtoji „nip, nip“ reakcija. Nuskriaustosios kuosos ciksėjimas vis stiprėja, keičiasi tembras ir jau skamba kaip „nip, nip“. Jeigu užpuolimo metu nuskriaustosios kuosos patelės nebuvo, išgirdusi savo draugo ciksėjimą ji skubiai puola į pagalbą. Ji šiaušiasi, ciksi ir visaip mėgdžioja savo vyrą. Jeigu jų abiejų veiksmai nenubaido akiplėšos įsibrovėlio, atsitinka neįtikėtinas dalykas. Iš visų pusių, iš visų plyšių, išgirdusios ciksėjimą, pasirodo kuosos ir skuba prie užpultojo lizdo. Visos jos garsiai šaukia savo „nip, nip“. Ir nuskriaustosios kuosos paskęsta bendroje pasipiktinusių minioje. Visas kuosų pulkas, įsiutęs ir neišpasakytai pasipiktinęs, ilgai šaukia kreščendo iki fortisimo. Po kurio laiko paukščiai aprimsta ir palieka įvykio vietą. Tik lizdo savininkai dar kurį laiką ciksi apginto namo duryse.

Tokio triukšmo pakanka peštynėms nutraukti vien dėl to, kad paprastai agresorius ir pats įsijungia į pasipiktinusiųjų būrį. Stebėtojui, ieškančiam paukščių elgesyje žmogiškų bruožų, šis elgesys panašus į elgesį vagies, kuris bando išsigelbėti šaukdamas: „laikykit vagį!“ Iš tiesų gi kuosa nesvarstydama įsijungia į bendrą triukšmą, šaukia „nip, nip, nip“ net nesuvokdama, kad ji pati ir yra šio triukšmo kaltininkė. Drauge su kitomis kuosomis agresorius dairosi į šalis, ieškodamas nusikaltėlio, ir daro tai visai nuoširdžiai.

Bet gana dažnai likusios kuosos tuojau atskirdavo tvarkos pažeidėją ir tol triukšmaudavo, kol šis atsisakydavo savo kėslų. Sykį kolonijos rykšte tapo šarka, kurią užauginau kartu su kuosomis. Šarka žymiai geriau už kuosas moka peštis, be to ji neturi tų visuomeninių reguliatorių, kurie tokie svarbūs kuosų tarpe. Todėl ši plunksnuota plėšikė, visiškai neturinti padorumo jausmo, kuosų kolonijoje tapo visai nepageidaujama. Vis dažniau ir dažniau margasis chuliganas atsirasdavo prie kuosų lizdų, sukeldamas baisų pasipiktinimo koncertą. Ir nors šarka drąsiai puldavo, kolektyviniai kuosų atkirčiai privertė ją susimąstyti ir laikytis toliau nuo kuosų lizdų.

Tokių masinių akcijų metu svarbiausias vaidmuo tenka senoms, stiprioms, užimančioms aukštą visuomeninę padėtį kuosoms. Jos apsaugo koloniją ir nuo kitų netikėtumų. Vieną rudenį į lauką greta mūsų namo nusileido didžiulis praskrendančių kuosų pulkas. Ir štai mano jaunos kuosos, gimusios šiais ir praėjusiais metais, susimaišė su keliaujančiomis kuosomis. Tik kelios pagyvenusios kuosos liko namie. Šis įvykis buvo man didžiulė katastrofa, nes mačiau, kaip mano dviejų metų darbas tiesiogine prasme lekia šalin. Aš puikiai supratau, kaip vilioja jaunas kuosas toks pralekiantis pulkas. Jeigu kolonijoje nebūtų buvę Žalsvaauksio ir Melsvaauksio, visas mano darbas būtų nulėkęs vėjais (tiksliau, prieš vėją, nes kuosos mėgsta kilti kaip tik prieš vėją). Abu seniausieji kolonijos patinai nesustodami skraidė pirmyn ir atgal, į lauką ir vėl į namus, kol atliko neįtikėtiną darbą. Net nerašyčiau apie jį, jeigu mano bendradarbiai nebūtų stebėję tokių reiškinių vėliau ir nepatikrinę jų eksperimentu.

Abu patriarchai ieškojo pulke mūsų jaunų kuosų ir suradę atviliodavo namo. Senoji kuosa priverčia pakilti jaunąją tuo pačiu būdu, kaip kuosos tėvai nuveda jauniklius iš pavojingos vietos. Patyręs paukštis lekia prie jauniklio iš užpakalio ir praskrisdamas visai žemai, tuo pačiu metu greitai linguoja uodega, kuri suglausta ir pakreipta truputį į šoną. Ši ceremonija veikia kaip refleksas ir priverčia jauną paukštį tuojau pakilti į orą. Kada atlikta pirmoji programos dalis, senasis patinas pasuka į namų pusę ir vis atsisukinėja žiūrėdamas, ar jaunoji kuosa seka jį. Mes jau matėme kartą, kaip Džok irgi naudojo tokį pat metodą.

Visos šios procedūros metu Žalsvaauksis ir Melsvaauksis kartkartėmis išraiškingai kiauksėjo, ir šis šauksmas aiškiai skyrėsi nuo paprasto trumpo ir gryno skrendančios kuosos šūktelėjimo. Šis šauksmas buvo ilgesnis, skambėjo liūdnai ir prislopintai. Jeigu paprastas kuosos šauksmas skambėjo kaip aukštas „kja, kja“, tai šis antrasis šauksmas jau skamba kaip „kijaf, kijaf“. Aš iš karto prisiminiau, kad jau esu girdėjęs tokį šauksmą, bet jo reikšmė paaiškėjo tik dabar.

Du seni patinai dirbo labai skubėdami iki pačių sutemų, net tada, kada kitos kuosos jau miegojo. Jų uždavinys buvo labai sunkus, nes jaunosios kuosos vėl ir vėl grįždavo į svetimųjų pulką. Iš dešimties atvestųjų namo, devynios vėl pabėgdavo. Bet vėlai vakare, kai svetimos kuosos nulėkė toliau, aš lengviau atsidusau pamatęs, kad iš mano kolonijos dingo tik dvi.

Po šio įvykio aš daugiau susidomėjau kuosų šauksmais. Po kiek laiko įsitikinau, kad abu šauksmai reiškia tą patį: „skrisk su manim!“ Bet jeigu pirmasis šauksmas reiškia kvietimą skristi drauge bet kur, tai antrasis – skristi namo.

Nežiūrint į tai, kad šiems kuosų šauksmams galima duoti žodinę interpretaciją, tai nėra sąmoninga komanda, o tik išreiškia tam tikrą paukščio nuotaiką. Šių paukščio emocijų pasireiškimas labai užkrečiantis, taip, kaip užkrečiamas žmonių susirinkime žiovulys. Kaip tik atskirų individų nuotaikų tarpusavio poveikis ir užtikrina kuosų būrio veiksmų vienybę. Praeina net labai daug laiko, kol paukščių būrys pasiekia kažkokią vieningą nuotaiką. Tai ir įrodo, kad kuosos nesugeba nutarti, kitaip sakant – sukoncentruoti savo dėmesio į vieną kokį norą ir sąmoningai nuslopinti visus kitus. Toks sugebėjimas – tai privilegija žmogaus ir kai kurių aukštai išsivysčiusių žinduolių.

Šauksmas „kijaf“ ir glaudžiai su juo susijęs kuosų elgesys turi didžiulės reikšmės kuosų gyvenime. Aš jau pasakojau, kaip vieną kartą buvo išgelbėta kolonija. Vėliau pasikartojo panašus atvejis, bet tada ją išgelbėti pavyko kitu būdu.

Keleriems metams praėjus po kuosų kolonijos įkūrimo, ją ištiko nauja katastrofa, kurios priežastys man neaiškios iki šiol. Anksčiau minėto atsitikimo pamokytas ir norėdamas apsaugoti kuosas nuo pagundos migruoti, pradėjau jas nuo lapkričio iki vasario mėnesio laikyti uždarame voljere. Ir štai, aš gyvenau Vienoje, o kuosas stebėti palikau savo asistentui. Vieną dieną visos kuosos dingo! Voljero tinkle buvo skylė – gal ją praplėšė stiprus vėjas, dvi kuosos negyvos, o likusieji paukščiai dingę be pėdsakų. Gal tai buvo kiaunės darbas, bet man taip ir nepavyko išsiaiškinti nelaimės priežasties. Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera! Kaip tik šis tragiškas įvykis įgalino mane padaryti naujus įdomius stebėjimus. Įvykiai prasidėjo po trijų dienų, kada netikėtai grįžo viena mano kuosa. Tai buvo Rausvaauksė, ekskaralienė, pirmoji kuosa, Alterberge išperėjusi ir išauginusi savo vaikus.

Vieniša kuosa retai išlėkdavo toliau nuo namų, dienų dienas tupėjo prie voljero ir... giedojo! Giedojo beveik be pertraukų! Visi paukščiai giesmininkai linkę giedoti be pertraukos tada, kai jie vieniši ir negali užsiiminėti savo kasdieniniu darbu. Todėl narvelyje patupdytas paukštis gieda daug dažniau negu laisvėje gyvenantis jo brolis. Ta energija, kuri kitomis aplinkybėmis būtų panaudota šimtams įvairių poelgių, išsilieja giesmėje. Laisvėje daugelis paukščių giesmininkų patinėlių giedodami pareiškia teisę į užimtą teritoriją arba praneša patelėms, kur jų laukia vienišas patinėlis. Pastebėjau, jog vieniši patinėliai gieda žymiai dažniau negu šeimos rūpesčiais užsiėmę jų broliai.

Turiu prisipažinti, jog man narvelyje giedančio vienišo paukščio balsas gadina nervus. Mano kambaryje narvelyje gyvena raudonuodegių porelė. Patinėlis gieda labai retai, bet kaip malonu žiūrėti į jo vestuvinius šokius!

Bet Rausvaauksė, vieniša kuosa, buvo tikrai labai liūdna. Ir tai nebus jos sužmoginimas, jeigu pasakysiu, jog ji buvo prislėgta. Gyvūnai po psichinės traumos paprastai būna labai tylūs, bet šį kartą (o antro tokio atvejo aš nežinau) paukščio liūdesys išsiliejo giesmėje. O pati kuosos giesmė buvo suprantama net žmonėms, bent jau tiems, kurie buvo įpratę prie kuosų balsų.

Kuosų patinai ir patelės gieda visai vienodai, o jų giesmė – laisva improvizacija, susidedanti iš garsų, būdingų tik kuosoms, ir pamėgdžiojimų. Tas visas popuri išsilieja į sudėtingą garsų rezginį, kurį sunku pavadinti gražiu. Vienok tai visai maloni ir raminanti dainelė. Kuosų giesmėje mėgdžiojimai neužima svarbios vietos, iki tobulumo joms gana toloka. Bet jeigu vis dėlto laikysime vienišą kuosą nelaisvėje, galėsime išmokyti ją mėgdžioti žmogaus balsą.

Tačiau įdomiausias kuosų giesmės bruožas yra kitas. Kuosa giedodama mėgdžioja pati save! Visi šauksmai, sudarantieji kuosų kalbą, vis naujai ir naujai pasikartoja šioje giesmėje. Kuosa joje kartoja visus jau anksčiau minėtus garsus – „kja, kja“, ir „kijaf, kijaf“, ir „cik, cik,“ ir „nip, nip“, ir net šaižų džeržgimą, kurį kuosos naudoja pavojaus metu. Visi kiti man žinomi paukščiai giesmininkai niekados giesmėje nekartoja garsų, turinčių reikšmę, arba įterpia juos tik labai retai. O kuosos giesmė ištisai susideda iš tokių garsų!

Bet nuostabiausia yra tai, kad kiekvienas garsas yra palydimas atitinkamais judesiais. „Džeržgėdamas“ dainininkas susilenkia ir virpina sparnais, o garsus „cik, cik“ ir “nip, nip“ gieda, stovėdamos grasinančioje pozoje. Kitaip sakant, giedanti kuosa elgiasi visai taip, kaip žmogus, jausmingai deklamuojantis baladę.

Žmogaus ausiai neįmanoma atskirti giesmę sudarančius garsus nuo tų, kuriuos paukštis leidžia „iš tikrųjų“, tikroje gyvenimo situacijoje. Labai dažnai aš pats su nerimu puldavau prie lango, išgirdęs paukščio džeržgimą, galvodamas, kad jau kažkas jį užpuolė. O pasirodydavo, kad mane apgavo deklamuojanti kuosa.

Kiek žavumo turi tokia kuosos giesmė, tie daugiareikšmiai garsai, palydimi išraiškingais judesiais! Ir kaip nuostabiai atrodo tie maži juodi sutvėrimai, su tokiu įkvėpimu atliekantieji savo balades, perpildytas kuosų gyvenimo įvykiais ir peripetijomis!

Rausvaauksės daina buvo tikrai tragiška. Svarbu ne tai, kaip ji giedojo, svarbu – ką giedojo. Ji šaukė tuos, kurių neteko. „Kijaf“ – giedoji ji, - „kijaf, kijaf“ - su įvairiausiomis moduliacijomis, pereidama nuo švelniausio piano iki beprotiško fortissimo. Kiti garsai šioje liūdnoje giesmėje pasigirsdavo labai retai. „Grįžkite atgal, o grįžkite!“ – diena iš dienos skambėjo mūsų kieme. Kai kada kuosa nutraukdavo giesmę ir skrisdavo į laukus, jau tikrai ieškodama savo dingusiųjų.

Laikui bėgant, šie ieškojimai vis retėjo, ir paukštė beveik nebepalikdavo namų. Tupėdavo prie voljero ir tyliai giesmėmis apverkdavo Auksažalsvį ir kitus.

Štai kaip Rausvaauksei pavyko išsaugoti koloniją. Aš pasidaviau paukščio liūdesiui, nors šiaip jau nesu linkęs į sentimentus. Užauginau naują kuosiukų vadą ir vėl atgijo kuosų kolonija. Išauklėjau keturias kuosas ir vos jos išmoko skraidyti – patupdžiau į voljerą, pas Rausvaauksę.

Beskubėdamas aš nepastebėjau naujų skylių voljere. Dar nespėjusios priprasti prie Rausvaauksės, jaunosios kuosos pabėgo. Glaudžiame būryje jos sukosi virš sodo, kilo vis aukščiau ir pagaliau nutūpė toli nuo namų, įkalnėje, padengtoje tankiu bukų atžalynu. Čia kuosiukų rasti aš nebegalėjau, o jie dar nemokėjo atsiliepti į mano šauksmą. Žinoma, juos galėjo parvesti Rausvaauksė, bet ji tik pusdienį buvo praleidusi jų draugijoje ir dar nelaikė jų savais. Ir čia man šovė į galvą išganinga mintis.

Užlipau ant aukšto ir išlindau ant stogo, laikydamas rankose milžinišką juodai geltoną vėliavą, kuri kadaise būdavo iškeliama prie mano tėvo namų paskutiniojo imperatoriaus Prano Juozapo I garbei. Stovėdamas ant stogo kraigo, atsirėmęs į perkūnsargį, iš visų jėgų mojavau šiuo politinio anachronizmo simboliu.

Ko gi aš siekiau? Norėjau tokiu būdu priversti Rausvaauksę pakilti kaip galima aukščiau, kad ją pamatytų ir išgirstų jaunosios kuosos. Tada, galvojau, gal senoji paukštė išgelbės jas ir parves namo. Rausvaauksė buvo aukštai, bet dar nepakankamai. Aš kaip pamišęs mojavau  imperatoriaus vėliava ir klykiau indėnų karo šūkius. Gatvėje ėmė rinktis žmonių minia.

Laikinai atidėjau pasiaiškinimus dėl savo elgesio ir toliau tęsiau demonstraciją. Rausvaauksė pakilo dar aukščiau, ir kuosiukai ją pamatė. Nutraukiau demonstraciją ir, vos atgaudamas kvapą, žiūrėjau į senąją kuosą. Ji pasuko į bukų pusę ir suriko: „kijaf, kijaf“ – grįžkite, grįžkite. Mikliai susukau vėliavą ir akies mirksniu dingau pastogės angoje.

Nepraėjo nė dešimties minučių, o kuosiukai jau buvo namie drauge su Rausvaaukse. Nuo tos dienos ji ėmė jais visokeriopai rūpintis. Ir štai šios penkios kuosos tapo naujosios kolonijos branduoliu. Naujajai kolonijai vadovavo Rausvaauksė – sena patelė.

Didelis amžiaus skirtumas tarp Rausvaauksės ir visos kolonijos kuosų leido jai įgyti nepaprastą autoritetą. Nei vienas ankstesniųjų senosios kolonijos vadų nesugebėjo taip palaikyti kolonijos vienybės. Rausvaauksė nepaprastai rūpinosi visais jaunikliais ir auklėjo juos taip švelniai, tarsi jie būtų jos tikrieji vaikai.

Atrodė, jog galima romantinė Rausvaauksės gyvenimo pabaiga: altruistiškai nusiteikusi našlė pašvenčia savo gyvenimą kolonijos labui... Bet iš tiesų buvo ne taip. Atsitiko tai, ko beveik nedrįstu pasakoti, nes tai be galo primena gerą pabaigą filmuose.

Praslinkus trejiems metams po minėtosios katastrofos, vieną ankstų vėjuotą pavasarį skrido pro šalį migruojančių kuosų būrys. Staiga nuo būrio atsiskyrė ir lyg sviedinys krito žemyn juodas siluetas. Virš mūsų stogo jis išskleidė sparnus, grakščiu judesiu pakeitė kryptį ir lengvai nusileido ant mūsų stogo šelmens.

Tai buvo stambi, graži kuosa, juodais kaip anglis sparnais ir pasidabruotu pakaušiu. Ir kolonijos karalienė Rausvaauksė be jokio nepasitenkinimo užleido jai savo vietą. Imperatoriškoji pirmoji dama staiga pavirto kuklia, paklusnia mergaite. Ji pajudino uodegą ir suplazdeno sparnais visai taip, kaip tai daro kuosa sužadėtinė. Ir po valandos abi kuosos elgėsi taip, kaip elgiasi sena sutuoktinių pora.

Įdomu, kad naujajai kuosai niekas neprieštaravo ir ji iš karto tapo kolonijos vadu. Aš neturiu įrodymų, jog šis paukštis – tai seniau dingęs Rausvaauksės vyras Auksažalsvis. Bet dažyti plastikiniai žiedai per tiek laiko galėjo sulūžti. Pati Rausvaauksė jau neturėjo žiedų. Viena aišku – ateivis tikrai buvo paukštis iš mano pirmosios kolonijos – visai patiklus, tučtuojau įskrido į voljerą, o iš jo – į pastogę. Šis paukštis tikrai buvo vienas iš senosios kolonijos „konsulų“. O aš pats tikiu, kad tai buvo tikrai Auksažalsvis.

Vėl susitikusi porelė per eilę metų išperėjo dar daug vaikų, ir dabar sudarančių Alterbergo kolonijos žiedą.

...Nuolatiniai nuomininkai! Galbūt šiuo savo pastovumu kuosos ir užėmė tokią tvirtą vietą mūsų širdyse. Rudenį arba minkštomis žiemos dienomis klausau jų pavasarinio giedojimo, stebiu grakščius jų žaidimus, ir virpa mano sieloje ta pati styga, kuri atsiliepia į karetaitės giesmę.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"