Paieška Latvijoje

Gelsvasis saulės krantas

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Gerą pusvalandį pavažiavęs automobiliu nuo Latvijos sostinės, palei Rygos įlankos krantą, pasieki garsų ne tik Latvijoje Saulkrastų miestą. Iš pažiūros jis šiek tiek primena Palangą, tik gerokai mažesnis bei tylesnis.

 

Pagarba ekologiškiausiam transportui  

 

Saulkrastai – mėgstama poilsiautojų ir turistų lankymosi vieta. Žmones vilioja puikūs gelsvo smėlio paplūdimiai ir aukštos pakrantės kopos, kai kurios šiek tiek primenančios netoliese Girulių esančią mūsiškio pajūrio įdomybę – „Olando kepurę“. Pakrantės kraštovaizdį ypač paįvairina net keturi jūron įsiliejantys upeliai. Prieš pradingdami Baltijos bangose, jie įmantriai vingiuoja atskiromis atšakomis ir sudaro keisčiausių formų smėlio saleles.

Mieste veikia įspūdingas dviračių muziejus. Jame galima pamatyti tikrai retų, net unikalių eksponatų, gerai iliustruojančių visą šios ekologiškiausios transporto priemonės kūrimo ir tobulinimo istoriją. Jei ekspoziciją palyginsime su mūsiškio Šiaulių dviračių muziejaus sukauptais pavyzdžiais, nesunku pastebėti, kad Saulkrastuose esama ir daugiau, ir įvairesnių, retesnių eksponatų. Lankytojo dėmesį patraukia dviračiai su miniatiūriniais žibaliniais žibintais. Nuo įprastinės „liktarnos“ jie skiriasi tik dydžiu, o forma – tokia pati. Na, žinoma, esama ir su tobulesniais, kitaip sakant, ryškiau šviečiančiais, karbidiniais žibintuvėliais. Įdomūs taip pat  kariuomenei skirti dviračiai. Ant tokio karys susikraudavo visą savo mantą – nereikėjo nei sunkiai nešti, nei pačiam kojas mušti, tik mink sau pedalus ir toli nukeliausi. Todėl dviratininkų daliniai visai netolimoje praeityje gana svarbią vietą užėmė daugelio šalių ginkluotosiose pajėgose. Jų buvo ir tarpukario Lietuvos kariuomenėje. Tačiau bene didžiausioje pagarboje – ne fabrikiniai, o savadarbiai dviračiai, kuriuos gaminosi nagingi meistrai sau ar kieno nors paprašyti. Vienam, beveik ištisai padarytam iš medžio, paliktas net atskiras kampelis. 

Apskritai šis muziejus eksponatų įvairove ne tik atskleidžia dviračio atsiradimo bei tobulinimo istoriją, bet aiškiai demonstruoja jo kaip transporto priemonės pranašumus ir mūsų dienomis.

 

Keliavo ir per Lietuvą

 

Kas nėra girdėjęs apie Miunhauzeno nepaprastus nuotykius? Jie ir iki šiol žavi daugybę įvairiausio amžiaus žmonių – nuo vaiko iki ilgaamžio senolio – visame pasaulyje. Tad suprantama, remiantis garbiojo barono porinamomis keisčiausiomis, neįtikimiausiomis istorijomis, kuriami kino filmai, teatrų spektakliai, televizijos siužetai. Baronas Miunhauzenas, panašiai kaip ir nepralenkiamas seklys Šerlokas Holmsas, virto tarsi tikru istoriniu personažu – narsiu bei sumaniu kariu ir medžiotoju, nenuilstamu keliautoju, įgijusiu talentingo pasakotojo šlovę.

Todėl atrodo visai natūralu, kad atsiranda net šiam personažui skirtų muziejų. Mūsų dienomis pasaulyje jų esama bent keleto. O vienas kaip tik įsikūręs Saulkrastuose! Tad jei jau pasitaikė proga aplankyti šį Latvijos pajūrio kampelį, kaip praeisi pro tokią įžymybę? Tuo labiau, kad ten yra ne vien muziejus, bet ir Miunhauzeno miško parkas su medžio skulptūromis. Žingsniuodamas šio parko taku gali visokiausių įdomybių, vienaip ar kitaip menančių pasakojimus apie Miunhauzeno keliones, jose patirtus nuotykius išvysti.

Beje, garbusis baronas yra keliavęs ir per Lietuvą. Kaip tik toje kelionėje jam nutiko ypač įsimintinas dalykas. Tai buvo žiemą. Bejojant naktį pradėjo taip smarkiai snigti, kad teko sustoti ir plyname lauke nakvoti, žirgą pririšus už pavadžio prie kažkokio iš sniego kyšančio strypo. O rytą atsibudęs keliautojas pasijuto begulįs vidury nemažo miestelio aikštės. Išgirdęs gailiai žvengiantį savo žirgą, apsižvalgė ir pamatė, kad arklys kybo ant bažnyčios varpinės stogo. Vadinasi, sniegas buvo užvertęs miestelį iki pat varpinės bokšto viršūnės, o tas strypas, prie kurio baronas Miunhauzenas pririšo arklį, pasirodė esąs ne kas kita, kaip kryžiaus viršūnė. Na, o kol keliautojas miegojo, sniegas ištirpo. Aišku, sumanusis nuotykių ieškotojas nesutriko. Gerai prisitaikęs šovė iš šautuvo, ir, kulkai nutraukus pavadį, žirgas visiškai sveikas nušoko žemėn. Taigi beliko joti toliau...

Ar nevertėtų, turint galvoje šią istoriją, kuriame nors iš mūsų miestelių įsteigti barono Miunchauzeno pramogų centrą, panašų (o gal nebūtinai panašų, bet dar originalesnį, savitą) į atitinkamą Saulkrastų įžymybę? Juk ją dabar mielai lanko daugybė žmonių iš įvairių šalių. Pirmiausia, žinoma, mūsų miesteliams vertėtų  suteikti galimybę pasivaržyti, kuris įtikinamiau pagrįs savo pretenzijas dėl tokio centro vietos. Kitaip sakant, leisti „įrodyti“, jog šį itin stebėtiną nuotykį išmoningasis baronas patyrė kaip tik tame, o ne kitame miestelyje.

 

Sumaniai panaudota gamtinė aplinka

 

Jog ši idėja verta dėmesio, nekyla nė abejonių, kai aplankai tikrai įdomią latvių įrengtą pramogų vietą Saulkrastuose. Čia yra ir Miunhauzeno viešbutis, tad neploną piniginę turintis smalsuolis gali išsimiegoti ne prasčiau, negu pats baronas kažkurio Lietuvos miestelio turgaus aikštėje. Netgi kur kas patogiau. O vaikščiodamas po muziejaus sales dar kartą patirti malonių išgyvenimų, panašių į tuos, kai pirmąkart perskaitai Miunhauzeno nuotykių knygą. Bent jau taip jaučiausi aš. Ten ir gidą, apsirėdžiusį aštuonioliktojo amžiaus mados drabužiais, tokiais pat, kaip ir vaškinė išmoningojo barono statula, vilkintį sutiksi. Jis papasakos daug ką tarsi tikrasis Miunhauzenas. Dar visokių pokštų prikrės, keistybių parodys.

Vienoje iš muziejaus salių demonstruojami geriausi kino filmai apie Miunhauzeno nuotykius. Gausu bene visų taikliausio šaulio pasaulyje sumedžiotų žvėrių kailių, ragų ir kitų trofėjų. Suprantama, kabo ir žalvarinis ragas, kurį vienoje kelionėje bepučiant niekaip nebuvo galima išgauti jokių garsų, mat jie užšalo, ir tik vėliau, kai šiltoje pastogėje atitirpo, baronas galėjo pasigėrėti iš to rago savaime pasklidusia melodija.

Tiesa, muziejuje yra ir kai kurioms kitoms fenomenalių gebėjimų garsenybėms skirtų kampelių. Pavyzdžiui, prisėdus prie staliuko, gali pamėginti sužaisti šachmatų partiją su įžymiuoju didmeistriu Michailu Taliu. Aišku, tavo varžovas tebus į šį vieną iš geriausių šachmatininkų pasaulyje labai panaši lėlė. Baigęs ekskursiją po muziejų, taip pat gali paragauti Miunhauzeno vardu pavadinto alaus. O galbūt ir nusifotografuoti su pačiu baronu Miunhauzenu, teisingiau, su jo atstovu – tenykščiu gidu, kurio apranga bei iškalba visai neblogai primena šį ypatingą literatūrinį herojų.

Šalia muziejaus bei viešbučio netrūksta įvairių atrakcijų vaikams ir suaugusiesiems. Iš karto pastebi, jog visa aplinka gerai sutvarkyta ir vykusiai panaudojama lankytojų pramogoms ar tiesiog poilsiui gamtoje. Akį džiugina po visą atrakcijų vietą išvedžioti tvarkingi takai, tarp kurių plyti žalios vejos ploteliai su neseniai pasodintomis dekoratyvinėmis pušaitėmis, kitais medeliais. Prasidėjus šiltajam metų sezonui, dar labiau papuošti aplinkai pridėliojama didžiulių vazonų su gėlėmis, kurios žydi iki vėlyvo rudens.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"