Paieška Stirniukas

Iš laiškų konkursui „Mačiau, girdėjau“

Kaip mama gynė vaiką

Jonas BAGDANSKAS

Kaunas

 

Man dabar jau aštuoniasdešimt metų. Todėl papasakosiu apie vaikystės prisiminimus. Piemenaudavau pas ūkininkus. Ganydamas karves miškelyje, atsisėdau ant kelmelio. Po kiek laiko įsižiūrėjau – vos už kelių žingsnių pilkšvai rudas gumulėlis. Matau – prie žemės tarp žolių prigludęs kiškutis. Pakėliau jį ir pasidėjau ant kelių, glostau, džiaugiuosi. Staiga girdžiu keistą piktą cypimą. Pasisuku – ogi stambi kiškė įsidrąsinusi piktai žiūri į mane ir dar pikčiau cypia. Nusigandęs paleidau tą kiškutį, o jis pasispirdamas nušoko ant žemės, nagučiais nubrozdindamas mano plikus keliukus...

Vieną šiltą vasaros vidudienį, eidamas paskui besiganančias karves, žolynuose užlipau ant kažkokio minkšto daikto. Tas minkštas daiktas staiga šoko iš po mano kojų ir pasileido bėgti. Kai praėjo baimės priepuolis pamačiau, jog nuo manęs skuodžia stirniukas. Ką čia sakau – praėjo baimės priepuolis. Dar ilgai negalėjau atgauti kvapo, o širdis lipo iš krūtinės. Kiek vaikui baimės tereikia...

Red. pastaba. Čia galėtume įkišti savo trigrašį. Maži kiškučiai, pajutę pavojų, iki paskutiniųjų stengiasi likti nepastebimi, nesukrutėti. Ir tai teisingas gamtos sumanymas – kur tu pabėgsi, mažiukas ir silpnas būdamas... O kad kiškė taip drąsiai priartėjo prie savo vaiko – tai, matyt, ne kasdien pasitaikantis dalykas. Jos, pavojui kilus, traukiasi tolyn nuo vaikų. Matyt, ta kiškė Joną Bagdanską, dar mažą trumpakelnį piemenuką, senokai pažinojo ir juto, kad, nelabai rizikuojant, jį galima įspėti – neliesk mano vaiko... O tas stirniukas irgi elgėsi lygiai taip pat, kaip kiškutis. Jam irgi gamtos liepta – kol mažas, gulėk prisispaudęs prie žemės iki paskutiniųjų... 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"