Paieška Gyvenu iš nuosavo miško

Gyvenu iš nuosavo miško

Kazimieras ŠIAULYS

Ūkininkas, miško savininkas (Trakų r.)

 

Mano privati miškininkystė prasidėjo prieš 15 metų. Tada buvo atkurtos mano giminei nuosavybės teisės į mišką. Vėliau, kaip darė daugelis šių dienų stambių miško savininkų, buvo perkamos ar kitaip įsigyjamos teisės į nuosavybę. Tokiu būdu plėtėsi miško plotai, šiuo metu jie sudaro apie 1100 ha. Per visą šį laiką teko artimai dirbti su valstybiniais miškininkais. Mano individuali įmonė nuo 1993 m. dirba rangos darbus Trakų miškų urėdijoje, tad tenka bendradarbiauti su visų lygmenų miškininkais. Turiu pasakyti, kad privačios miškininkystės eros pradžioje valstybinių miškininkų požiūris į privatų miško savininką buvo aiškiai negatyvus. Ir tai suprantama, nes požiūris buvo toks, lyg iš jų būtų miškas atimtas ir kažkam atiduotas. Beje, prieš 15 metų daug kas iš viso netikėjo, kad privačių miškų sistema išliks. Todėl į mus, savininkus, buvo žiūrima kaip į piliečius, laikinai paėmusius pasaugoti valstybinį mišką. Tačiau grįžtamasis procesas neįvyko, šiandien privačių miškų sistema sėkmingai dirba ir gyvena. Pasikeitė ir miškininkų elito požiūris, nes dauguma urėdų, miškų valdymo struktūrų vadovų, kuriuos aš pažįstu – tai yra tikrasis Lietuvos elitas, pasiaukoję savo darbui ir savo profesijai žmonės.

Kita grupė valstybės tarnautojų, su kuriais nuolat reikia bendrauti - įvairių lygmenų miškų inspektoriai. Mane visą tą laikotarpį miškų inspektoriai labai „mylėjo“ - per metus sulaukdavau bent kelių patikrinimų. Ne kartą teko diskutuoti miške su garsiais, visiems žinomais miškų kontrolės apologetais. Neretai nuomonės skyrėsi. Bet turiu pripažinti, kad visi jie be išimties – inteligentiški ir dideli savo darbo profesionalai. Ne kartą pasisekė įrodyti - jeigu miške atlikti darbai ir neatitinka paraidžiui parašytų taisyklių, tačiau savininkas žino, kodėl taip daro ir kas iš to išeis; pavykdavo įrodyti atliktų darbų naudą miškui.  

Rajono lygmenyje pasitaiko visko. Dauguma inspektorių dalykiški ir nesmulkmeniški, tačiau yra noro kai kur pamokyti svetimus, kurie ateina su rangos darbais arba įsigyja miško valdą šalia savų vietinių. Bet esu įsitikinęs: santykiai tarp inspektorių ir savininkų lygia dalimi priklauso nuo abiejų pusių.

*  *  *

Ką bekalbėtume, pagrindinė miško duodama nauda - mediena. Yra pakankamai medienos pirkėjų, perdirbimo pramonei apvaliosios medienos nuolat trūksta, kainos geros, kirsti ir traukti yra kam – šituos gamtos išteklius sutvarkyti ir gauti naudą lyg ir nesunku.

Visai kas kita - nemedieniniai miško ištekliai, kurie savininkui visiškai nepriklauso. Grybavimas, uogavimas laisvas, nuo medžioklės miško savininkas valstybinių varovų nuvarytas, trobos statyti miške negali, mokamo poilsio organizuoti negali, o jeigu, neduok dieve, miškas prie miesto arba prie vandens telkinio ir dar nesunku atvažiuoti, gauni atvežtinių išteklių - šiukšlių.

Padėtis liūdnoka. Kitas paketas galimybių - europinė parama. Tai naujų miškų įveisimas, technikos pirkimas, jaunuolynų ugdymas, ne pelno siekiančios investicijos, parama stichinių nelaimių padarinių likvidavimui.

Esu pateikęs projektus 3 srityse, visi jie buvo sėkmingi, ypatingai laikau svarbia priemone jaunuolynų ugdymą, nes tai labai reikalinga miškui. Savininkams europinė parama - didžiulė paspirtis, tačiau problema - mažos miškų valdos, kurios daugiau tinka nemedieninių miško išteklių naudojimui, bet miškuose ši sritis apgailėtinoje būklėje.

*  *  *

Tikriausiai daug kas pamena, kad prieš 5-6 metus siūlyti idėją įsikurti miško valdoje buvo tolygu raginimui padaryti nusikaltimą. Pasakysiu nekukliai: buvau vienas iš pirmųjų, pradėjęs propaguoti šią idėją. Vėliau atsirado pritarimo balsų, viename renginyje ir dabartinis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius palaikė tą mintį. Dabar šia tema diskutuojame dažnai, lyg ir yra įstatymo projektas, kuriuo bus leista atidalinti žemės ūkio naudmenas nuo miško žemės, tačiau kol kas viskas stovi vietoje.

Kodėl taip yra? Atrodytų, jog dabar, ekonominės stagnacijos metu, pati savaime atsirado būtinybė atlaisvinti piliečių iniciatyvą, kad kuo mažiau darbingų žmonių prašytų pagalbos iš valstybės. Taigi reikėtų nedelsiant peržiūrėti visų draudimų paketą, tarp jų - ir draudimus, susijusius su miško žemės naudojimu. Jeigu dabar nesudarysite galimybės jauniems žmonėms gyventi ten, kur jie norėtų, nepaisant jokių valdžios fobijų ir prietarų, jeigu dabar neugdysime jaunosios valstybės ramsčių, suaugusios su mišku ir žeme kartos, jei gelbėtojai bus tik Seime, daug tikimybės, kad po kažkiek metų nebebus ko gelbėti. Negi tie ponai iš kabinetų eis arti ir kirsti? Abejoju.

Keletą kartų lankantis Suomijos miškuose, matėme viduryje miškų masyvų įsikūrusias ūkininkų sodybas su puikiais privažiavimo keliais, visa reikalinga šiuolaikiška gyvenimo įranga. Mačiau ten gyvenančias laimingas šeimas su krūva vaikučių. Tai valstybės stiprybės pamatas. Tai mažos tvirtovės ekonomine, švietėjiška, sveikatingumo, meilės gamtai ir tėvynei ugdymo prasme, o reikalui esant, ir valstybės gynybos prasme.

Kodėl pas mus nesekama tokiais europiniais gyvenimo tvarkos pavyzdžiais? Matyt, todėl, kad mūsų ateities architektams nereikalingos mažos tvirtovės su oriais ir savarankiškais piliečiais, patraukliau atrodo dvarai su importuota darbo jėga, masė iki smulkmenų valdomų žmonių, kuriuos vieni vadina mokesčių mokėtojais, kiti rinkėjais, dar kiti pažeidėjais ir šiaip tik problemas keliančiais subjektais.

Negaliu nepaliesti kaimo plėtros bei kaime esančio verslo temos, kadangi pats atstovauju Kaimo verslą. Turiu medienos perdirbimo įmonę (nuo 1993 m.). Per tą laikotarpį teko pergyventi keletą krizių: valiutų, Rusijos ekonominę, dabartinę krizę, kurios, atvirai pasakius, nelabai pajutome. Bet mokesčių sistemos veikimą jaučiame nuolat, pradedant „žiauriomis“ akcijomis ir baigiant naktinėmis mokesčių reformomis. Yra individualios veiklos įstatymas, kuris greičiau rodo grimasas, negu normaliai veikia. Pagal dabartinį individualios veiklos įstatymo traktavimą mokesčių administratoriui duota praktiškai neribota teisė „prikabinti“ šį įstatymą bet kam, kas daugiau negu vieną kartą turėjo pajamų iš tos pačios veiklos per neribotą laikotarpį. Pavyzdžiui, miško savininkas, per 5 pastaruosius metus 2 kartus pardavęs medieną iš savo miško, gali būti pripažintas individualios veiklos subjektu ir apmokestintas 15 %, nuo kitų metų 5 %  pelno bei 26 % sodriniu mokesčiu. Įsivaizduokite mokesčių naštą, kai per metus man iš savo miškų reikia iškirsti ir parduoti savo įmonei nemaža medienos ir sumokėti mokesčius (kaip savininkas arba individualios veiklos subjektas); taip pat įmonė - visus mokesčius ir aš dar sykį - kaip įmonės savininkas, pasiimdamas dividendus. Ar lieka prasmė dirbti?

*  *  *

Verslas kaime - kaimo plėtros vienas iš kertinių akmenų. Niekada nesupratau dviejų valdžios šūkių: „Padėsime sukurti ir įsteigti darbo vietas“ ir kitas „Remsime smulkųjį ir vidutinį verslą“.

Darbo vietų kiekvienas protingas verslininkas laiko tiek, kiek yra ekonomiškai pagrįsta. Vienintelė prielaida naujoms darbo vietoms atsirasti - paslaugų arba prekių užsakymai ir palankūs banko kreditai darbo vietoms įsteigti, o toliau - mokesčių sistema, kuri gali veikti kaip trąša verslui arba kaip chemikalai, naikinantys viską aplinkui.

Kitą šūkį „Remsime smulkųjį ir vidutinį verslą“ verslo rėmėjai turėtų pakeisti šūkiu „Nebežlugdysime smulkaus ir vidutinio verslo“. Tai būtų arčiau tiesos ir lengviau įvykdoma. Mūsų mokesčių įstatymus galima būtų prilyginti sudėtingiausiai simfonijai sąlyginiu pavadinimu „Mokesčių miške“, kurią atlikti gali tik labai profesionalūs stambaus verslo kunigaikštysčių orkestrai. Bet atkakliose kautynėse gali tą simfoniją sugroti ir nedidelė kaimo kapela, kurią galiu palyginti su savo verslu. Puolantieji buvo labai nustebinti.

Galėčiau pateikti daug istorijų iš nuolatinių gynybinio pobūdžio mūšių su muitine, priešgaisrine inspekcija, ekologais, energetikos, darbo inspekcijomis. Galima parašyti gerą magistro diplominį darbą teisininkui.

Bet grįžkime į miškininkystę. Kokios aktualijos ir spręstinos problemos privačioje miškininkystėje?

1. Turėtų būti skirtinga valstybinių ir privačių miškų naudojimo tvarka. Valstybinių miškų ūkinis vienetas - urėdija, valdanti apie 20000-50000 ha miško, čia planuojama nuolatinė metinė biržė, yra nepertraukiamas naudojimas, tęstinumas.

Vidutinė privati valda – apie 4 ha. Gali būti, kad savininkas, atgavęs nuosavybę, neturės teisės pasinaudoti savo turtu net procento dalimi per visą savo gyvenimą. Galima nustatyti kasmetinį medienos paėmimą dalies prieaugio ribose.

2. Daug kartų kalbėta apie miškus saugomose teritorijose. Kiek klausiau specialistų, kam auginti medžius III grupės miške 10 metų ilgiau, paskui iškirsti plynai? Niekas paaiškinti negalėjo - tokia tvarka. Gal kas nors inicijuos mintį, kad privačiuose miškuose, jei nėra pinigų kompensacijoms, reikia dar kartą peržiūrėti miškų grupes, palikti saugoti labai sudėtingo reljefo, ypatingos sudėties miškus, minimalizuoti saugotino miško sklypus, visa kita - leisti naudoti. Škvalas išvertė nesirinkdamas ir I, ir II, ir III grupės miškus, bet pasaulis dėl to nesugriuvo; praeis laikas, žaizdos užsitrauks, o saugomų teritorijų miško savininkai vėl lauks naujo škvalo.

3. Privačiuose miškuose nemažai žemo boniteto miškų, ypatingai savaiminės kilmės pušynų, su žemomis, šakotomis pušimis. Norėtųsi gerokai paprastesnės tvarkos, rekonstruojant medynus. Užtektų tik rajoninio inspektoriaus pritarimo arba taisyklėse numatyti neginčijamą galimybę rekonstruoti mišką, kai jo skalsumas ir bonitetas būna tam tikro lygmens, pritaikant prie augavietės.

4. Miško savininkas ir medžioklė. Tema - begalinė, sprendimų nėra, suinteresuotų šalių daug. Į medžioklę reiktų žiūrėti kaip į ūkinę veiklą, iš kurios visi joje dalyvaujantys turėtų naudos. Medžiotojai - malonumą ir kepsnį, savininkas - atlygį už tam tikslui naudojamą nuosavybę. Yra prievolės - medžiotojai prižiūri, gausina gyvūniją, saugo pasėlius. Savininkų prievolė - visa tai užtikrinti, jei yra abipusis susitarimas. Savininkas-medžiotojas -  turi turėti galimybę realizuoti savo specialiąją teisę medžioti savo nuosavybėje. Visa tai galima suderinti esant gerai visų suinteresuotų šalių valiai, negriaunant nusistovėjusios tvarkos.

5. Neseniai prabilta apie 200 000 ha privatizuotinų miškų. Tai miškai iš valstybės rezervo fondo, kuriais planuojama atlyginti prarastą piliečių nuosavybę. Urėdija siūlo juos priglausti po savo sparnu, už tai sumokėti į biudžetą maždaug 10 milijonų Lt., tai yra maždaug po 50 Lt/ha. Tai yra 1 m³ malkų kaina stačiu mišku. Juokas. Ar nėra kitos, racionalesnės išeities valstybei ir biudžetui? Kodėl įsivaizduojama, kad tik urėdijų valdymas gali duoti naudą? Atiduokite profesionaliai dirbančiam privačių miškų sektoriui, ir bent po 2 m³ malkų į biudžetą iš vieno hektaro per metus garantuojame...                                                                                                                           

Kodėl pamirštas žemės reformos įstatyme nustatytas trečiasis privatizavimo etapas, kuriame numatytas laisvos valstybinės žemės ir miško privatizavimas už grynus pinigus? Žinome, jog liko neprivatizuoti ne patys geriausi miškai. Tačiau mano patirtis ir miško rinkos pažinimas leidžia teigti, kad parduodant aukcionuose vidutinė miško kaina galėtų pasiekti mažiausiai 5000 Lt/ha, taigi per 2-3 metus biudžetą galėtų papildyti maždaug vienas milijardas litų. O vėliau pas savininkus dar ateitų ir mokesčių rinkėjai.

Baigdamas noriu pabrėžti dar štai ką.

Daugiau nei dešimtmetį jaučiu vis stiprėjančią buvusių valdžių (ir dabartinės) nemeilę ir neprielankumą smulkiam, vidutiniam verslui, smulkiam savininkui. Smulkus savininkas, smulkus verslas negali remti partijų, negali remti rinkiminių kompanijų, nes tiems dalykams paprasčiausiai neužtenka pinigų. Kita vertus, smulkus ir vidutinis verslas pritraukia didžiąją dalį darbo jėgos resursų, sunaudoja žaliavų, tuo būdu susidaro konkurencija stambiesiems.

Stambus verslas, milijonų vertės privatus turtas yra susitapatinęs su valstybe ir ją valdančiais.

Žmonių, kuriančių vertę mūsų valstybėje, liko katastrofiškai mažai, ir disproporcija tarp gaunančių ir duodančių į valstybės kasą nuolat didėja. Tad norisi šiandien valstybės valdžios atstovams užduoti retorinį klausimą – su kuo jūs? Su savo aktyviais piliečiais, tarp kurių - ir miško savininkai, su verslu? Ar su neįvardijamais mistiniais subjektais, dėl kurių supergerovės yra jaukiamas valstybės gyvenimas?..

Važiuoti duobėtu vieškeliu iki gero kelio dar toli, bet važiuokime kartu. Mes tuo duobėtu vieškeliu važiuojame seniai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"