Paieška Filipinuose2

Tūkstančio salų šalyje – Filipinuose (2)

Arba - vilties žemė: Mindanao

 

Dana KURMILAVIČIŪTĖ

 

Dalis jos teritorijų mums buvo uždaros

 

Palikę nepažintą Manilą (į ją grįšime kelionės pabaigoje) skrendame į šalies gilumoje esančias salas. Keliaudami po jas, prisiminėme garsiuosius Magelano žodžius: „Jei yra rojus Žemėje, tai jis čia“. Bazaltiniai kalnai ir žydros lagūnos, sausos plokštikalnės ir vešliai žaliuojančios lygumos, kokosų plantacijos ir spygliuočių miškai, neprieinami skardžiai ir smėlėti paplūdimiai – visa tai ir yra provincijų teritorijose. 

Viena iš svarbiausių mūsų maršrute – Mindanao sala. Ji - antra pagal dydį, egzotiškiausia ir įvairiausia didžiajame archipelage. Dėl gamtinių turtų gausos ją dažnai vadina „vilties žeme“. Čia pilna energetinių resursų, pirmiausia – naftos ir dujų išteklių. Tačiau jie - musulmonų gyvenamosiose teritorijose, kurios yra laikomos valstybės galvos skausmu. Musulmoniškos teritorijos – menkiausiai išsivysčiusios ekonominiu ir kultūriniu požiūriu (Mindanao įsikūrusios šešios iš dešimties vargingiausių šalies provincijų), čia pats žemiausias raštingumo ir pats didžiausias vaikų mirtingumo lygis.

Salos kultūra iš esmės skiriasi nuo likusios Filipinų dalies. Tai irgi susiję su tuo, kad regione gyvena daugybė etninių grupių, išpažįstančių islamą.

Poilsis Mindanao saloje turi savo ypatumų. Dėl nestabilios politinės atmosferos ir Islamiškojo išsivadavimo fronto sukilėlių veiksmų į kai kuriuos Mindanao salos rajonus užsieniečiams vykti nepatartina. Sukilėliai, siekiantys savo gyvenamųjų teritorijų nepriklausomybės nuo „didžiosios Manilos“, grobia įkaitus, reikalaudami išpirkos.

Laimei, pagrindiniai turistiniai objektai yra rytinėje ir šiaurinėje salos pakrantėje, kurioje saugu. Vienas iš jų – didžiausias salos miestas Davao (1,7 mln. gyventojų). Neįtikėtina, tačiau teritorijos atžvilgiu Davao yra vienas iš didžiausių miestų pasaulyje. Žemė čia nepatvari, todėl aukšti pastatai nestatomi. Taip miestas ir išsiplečia privačių namų kvartalais.

Davao nuo seno laikomas archipelago vaisių sostine. Į daugelį pasaulio šalių keliauja čia išauginti bananai, mangai, pomelos, ananasai, mangustanai, rambutanai... Žinodami tai, jau nuo pat ryto patraukiame į vietinį turgų. Pirmiausia, žinoma, rūpi paragauti garsiojo vaisių „karaliaus“ duriano. Apie jį jau esame nemažai prisiklausę iš mūsų gido Dainiaus Kinderio. Žinome, jog dideli kieti žali jo vaisiai yra dengiami spyglių ir kad durianas  skleidžia nekokį kvapą. Būtent tą kvapą pirmiausia ir pajutome, tik priartėję prie turgaus. Sumetę pesus, nusiperkame didžiulį „spygliuotį“, kurį paslaugi turgaus pardavėja tuoj pat perpjauna pusiau. Išvystame aliejingos kreminės konsistencijos minkštimą, kurį atsargiai bandome paragauti. Skonis daugumai primena saldaus lydyto sūrio su česnakais mišinį. Susižavėjimo kelionės draugų veiduose nematau: matyt tie, kurie šio vaisiaus skonį literatūroje yra aprašę kaip „dangišką“, gerokai hiperbolizavo. Bet, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Nesuvalgyto duriano likučius pardavėja paslaugiai suvynioja ir liepia neštis su savimi. Pasiimame, tikėdamiesi, jog gal vakare kas nors bendrakeleivių dar užsimanys pasimėgauti egzotiškuoju skoniu. Veltui tikėjomės: tokių neatsirado, ir vaisių karalius turėjo nukeliauti į šiukšlių dėžę. Aišku, protingiau būtume pasielgę, išsyk palikę durianą jo pardavėjai. Esu skaičiusi, jog šitaip europiečiai paprastai pasielgia. Mus gi, turbūt, godumas pavedė...  

Užtat kitais vaisiais mėgavomės iki soties.

 

Vulkanas, kurio aukštį bendrakeleiviai išbandė savo kojomis

 

Tai – Apo, Mindanao salos ugnikalnis, aukščiausiasis Filipinų salų taškas (2954 m). Įsikūręs jis nacionalinio parko teritorijoje, užimančioje 77 tūkst. hektarų. Čia išlikę amžinai žaliuojantys tropiniai miškai, reti endemikai ir filipinietiški reliktai. Kadangi vienas iš ekspedicijos tikslų buvo užkopti į šio vulkano viršūnę ir Vasario 16–osios proga iškelti joje Lietuvos vėliavą, mūsų maršrutas ėmė vingiuoti Apo link.

Prieš kopiant į Apo, reikėjo įsigyti leidimus. Ir praeiti medicininę patikrą – be medikų parašų į kalną nelipa nei vienas alpinistas. Šiuo tikslu visiems tenka vykti į Digos miestą. Vietos medicinos centre mūsų vizitas netikėtas – sukviečiamas kone visas čia dirbantis personalas. Nors procedūra nesudėtinga (tematuojamas tik kraujospūdis), gydytojai nenori leisti kopti pagrindiniam ekspedicijos vedliui – Filipinų žinovui Dainiui Kinderiui. Mat nuo kondicionierių skleidžiamos vėsos jam pakilo temperatūra. Galų gale medikus pavyksta įkalbėti ir reikalingas dokumentas gaunamas.

Vakare Linavo bazinėje stovykloje, į kurią paprastai renkasi visi būsimi Apo šturmuotojai, įvyksta rimtas instruktažas. Vietos vedliai, atvykę susipažinti su grupe, perspėja: kopti bus tikrai nelengva, juolab, kone kasdien praeina liūtys ir žemė yra patižusi. Spalvingai nupiešiamos situacijos, galinčios ištikti kalne, ir patariama, kaip jų metu derėtų elgtis. „Privalote realiai įvertinti savo galimybes, - dar kartą pabrėžė vedliai. – Nes vidurkely tikrai nebus galimybės sugrįžti atgal“.

Tačiau nei vienas iš „šturmo grupės“ (į Apo kopėme ne visi) net neketina atsisakyti vienos iš svarbesnių ekspedicijos tikslų – įkopti į aukščiausią archipelago vulkaną ir jame iškelti trispalvę, pažymint Lietuvos nepriklausomybės dieną.

Tiesa, labai neramina vakare prieš žygį prapliupęs lietus. Jei jis nenustos, Apo kalnas bus sunkiai prieinamas dėl nuošliaužų. Laimei, rytas išaušta giedresnis, ir grupė iškeliauja.

Jai tenka ilgai žygiuoti priekalnėmis, per filipiniečių daržus, vėliau – klampoti po arklių išmintą molį, skverbtis per nendres, ropštis slidžiais parvirtusių medžių stiebais. Neatsargus žingsnis – ir tyko visai reali grėsmė nusiristi nuo aukšto skardžio ar išsisukti koją, užkliuvus už styrančios medžio šaknies. Ko benorėti – juk braunamasi per pačias tikriausias džiungles, su lianomis, reliktiniais paparčiais, asiūkliais, bambukais, ropščiamasi ant aštrių akmenų... Nelaimei, dar prasidėjo liūtis. Nakvoti teko permirkusiems, krečiamiems šalčio, vandens apsemtose palapinėse. Ryte, sutelkus visas jėgas, pagaliau pavyko užkopti į ugnikalnio viršūnę. Joje suplevėsavo ekspedicijos globėjos, Seimo pirmininkės Irenos Degutienės įduota trispalvė bei Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo vėliava.

Nusileisti nuo Apo buvo dar sudėtingiau: šlapi rūbai svėrė kuprines, itin skaudėjo kojų raumenis, atsiliepė bemiegė naktis. Buvo vietų, kur tiesiog tekdavo ropoti keturiomis... Tačiau, ačiū Dievui, visi grupės nariai nusileido nesusižaloję ir sveiki. Gal padėjo vedlio Armano kalnui paaukoti ryžiai? O gal tai, kad visi laikėsi tylos, kad nesutrikdytų Apo ramybės?

 

Apo prašosi pagalbos

 

Šis didingas kalnas, esantis pietinėje šalies dalyje, yra supamas tropinių miškų, kupinų floros ir faunos. Tiesa, praėjusiojo šimtmečio devyniasdešimtųjų metų pradžioje visos Apo prieigos buvo padengtos vešlia miškų žaluma. Deja, žmogus greit šią harmoniją suardė, pradėdamas kirsti augmeniją. Kažkada ten, kur būta medžių vešlumos, dabar plyti lyguminės ananasų ir bananų plantacijos. Neteisėtas miškų kirtimas ir agrarinė ekspansija pakenkė dirvai ir sukėlė reguliarius potvynius, ypač per lietingąjį sezoną. Ten, kur nesama medžių, niekas nesulaiko dirvos slinkimo žemyn nuo kalno šlaitų.

Filipinai kasmet praranda 2,1 proc. visų savo medžių. Šis praradimas yra pats greičiausias Pietryčių Azijoje ir septintasis pasaulyje. Beveik 30 procentų Apo kalno prieigų teritorijos jau paversta žemės ūkio naudmenomis. Žemdirbystės būdas, kai išdeginami medžiai, kurį praktikuoja vietiniai gyventojai, jau visiškai išvalė keletą priekalnio plotų. Aišku, Davao mieste esama žmonių, kurie kovoja prieš greit naikinamą Apo kalno aplinką. Jie organizuoja medžių atsodinimo akcijas ir sistemingai aiškina gyventojams apie miškų kirtimo žalą.

2000–aisiais viena savanorių filipiniečių grupė, vadovaujama pastoriaus Apollo Kibolos, sukūrė savo planą miškams atkurti. Užuot sodinus bet kokius medžius ant kalno šlaitų, entuziastai nusprendė čia pradėti auginti Bengeto pušis (rūšį, paplitusią Filipinų šiaurėje). Šiais augalais jau užsodinta keletas dešimčių hektarų ploto Apo kalno papėdėje. Dabar tai pati didžiausia pušų koncentracija Filipinuose.

 

Kol kiti šturmavo kalną                                  

 

Į Apo, kaip jau minėjome, kopėme ne visi: mes, penkių asmenų grupelė, liekame pagrindinėje kalnų bazėje. Mums siūloma alternatyvinė programa – susipažinti su vietos įžymybėmis. Paslaugių palydovų lydimi, susėdame į autobusiuką ir – pirmyn. Po kelių minučių atsiduriame bananų apdorojimo ir pakavimo įmonėje. Tokių įmonėlių aplinkui – daugybė. Apo kalno papėdėje atsiveriantys platūs slėniai – puikios vietos bananų plantacijoms augti. Kooperatyvų darbuotojai dabar kaip tik renka derlių, jį tvarko ir ruošia eksportui. Pilnose vandens voniose vaisių kekės plaunamos, vėliau, suskirstytos po penkis vaisius, pakuojamos į polietileninius maišus. Iš čia jos keliaus į Japoniją, Indoneziją ir kitas Pietryčių Azijos šalis. Filipinietiški bananai – itin paklausi prekė svetur, jau seniai pelniusi puikią reputaciją. Vaisių kekės nokinamos, įvilktos į specialius maišelius, kad tik užtiškę lietaus lašai neišmargintų taškeliais brangiojo derliaus. Vienam darbininkui tenka hektaras bananmedžių priežiūros ploto. Mūsų aplankyto kooperatyvo plotas siekė 50 hektarų. Pasak gido, čia itin stengiamasi taupyti vandenį: yra sukurta uždara vandens cirkuliacijos sistema, panaudotas vanduo tuoj pat valomas ir keliauja atgal į gamybos procesą.

Vėl leidžiamės tolyn. Atsiveria nuostabi Apo kalno papėdėje esančių slėnių panorama. Kalnas taip pat išryškėja visu gražumu. Mūsų palydovai pasiūlo aplankyti netoliese esantį pramogų kompleksą. „Nuo čia – neilgas kelio tarpas aukštyn“, - išgirstame. Kopiame. Kelias po lietaus patižęs, išraustas giliausių duobių, pilnas didžiulių akmenų, išvagotas nuošliaužų – tik stebėtis tenka, kaip juo gali pravažiuoti transportas. Pamatę mūsų kopimo vargus, filipiniečiai neištveria: mobiliuoju išsikviečia mini sunkvežimiuką, visus susodina ir vėl veža... Kratydamiesi pasiekiame viršų. Ten mūsų laukia nuostabus „pasiskraidymas“ oro lynais virš miškų: žmogus, pakabintas ant lyno gulima poza, sklando nelyginant paukštis... Dalia su Daiva, pirmosios išbandžiusios šį malonumą, pasijuto tarsi kokį trimatį filmą iš viršaus stebinčios... Lyno trasų esama trijų ilgių: 300, 410 ir 810 metrų. Pasirenkame, aišku, patį kukliausią: ilgiausia lyno trasa nutiesta tokiame aukštyje, kad vien pažvelgus darosi baisoka.

Netoliese mūsų laukia dar vienas įdomus objektas: garsaus filipiniečių menininko Kublai Millano sukurtas skulptūrų parkas. Žodžiais jo apsakyti gal net neįmanoma: kiekviena figūrinė kompozicija slepia savyje gilią filosofinę prasmę. Bandome spėti, ką gi norėjo atskleisti kūrėjas: gyvybės – mirties temą, amžinąjį gyvenimo ratą, amžinybėn iškeliavusias sielas... Beje, jo darbai puošia ir Davao miesto viešbutį, kuriame mes gyvenome. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"