Paieška Dirbtiniai skanėstai žuvims

 

Dirbtiniai skanėstai žuvims

Vacys PAULAUSKAS

 

Išvijus žiemą meškeriotojų galvas pradeda kvaršinti įvairiausi atviro  vandens sezono rūpesčiai. Iki balandžio 20 d. lydekos, iki gegužės 20 d. sterkai, iki gegužės 15 d. kiršliai „atostogauja“. Tad spiningautojai ir muselininkai „ganosi“ lašišiniuose upeliuose medžiodami marguosius upėtakius, o plūdininkai ir dugninių meškerių mėgėjai galanda kabliukus ir lūkuriuoja aktyvaus kuojų bei kitų žuvų kibimo. Žinia, pliku kabliuku žuvies neapgausi. Reika ką nors itin patinkamo žuvims, o dažnai ir pačiam meškeriotojui, sugalvoti.

 

Dirbtiniai masalai

 

Tais laikais, kai meškeriojančių buvo žymiai mažiau, kai meškeres patiems reikėjo gamintis, apyvartoje vyravo natūralūs masalai. Užsinorėjai lydekos, malonėk rajukų pasigauti ir aštriadantę jais suvilioti. Patinka su plūdinuke pasėdėti, nepamiršk sliekų pasikasti, apsiuvų lervų pasirinkti ar kitokio masalo iš gamtos prasimanyti. Velkiaujant ir spiningaujant tiko negyvi žuveliukai, bet čia atsirado patogesnės besivartančios metalinės blizgės. Kai neužteko vartiklių, prasidėjo sukrių ir sukriukių era. Atrodė, jog plėšriosioms žuvims medžioti masalų į valias, bet kur tau... Kaip iš gausybės rago pasipylė iš medienos drožti masalai ir greitai įvairiausios konstrukcijos vobleriai užkariavo dirbtinių masalų rinką. Jų yra plaukiančių, skęstančių, pludrių, vandens paviršiuje dirbančių, giliai neriančių, barškančių, kvepiančių, mažiukų, didelių ir ne vien medinių.

Masalų plėšrioms žuvims apgauti buvo daug, bet jų įvairovės nei gamintojams, nei žvejams nepakako. Taip atsirado minkšti, dažniausiai iš silikono gaminami masalai, vadinami guminukais. Be jų dabar plėšriųjų žuvų ir kai kurių kitų žūklė sunkia įsivaizduojama. Visi paminėti dirbtiniai masalai traukiami imituoja besimaitinančių, palėgusių, nuo plėšrūnų sprunkančių ir kitaip juos provokuojančių žuvų judesius. Vartiklės ir sukriukės mažiausai panašios į tikras žuvis. Vobleriai turi panašumo, bet juos lenkia kai kurie guminukai. Iš jų į žuveles panašūs riperiai, o tvisteriai gali imituoti dėles, varles ir kitus vandenyje sutinkamus gyvūnus.

Savo reiklumu dirbtinių masalų panašumui į natūraliuosius išsiskiria muselininkai. Jie, naudodami plunksnas, kailį, siūlus ir kitas, tarp jų ir sintetines, medžiagas stengiasi surišti vabzdžių bei jų lervų imitacijas ir taip apgauti atsargias, įtarias tauriąsias žuvis. Žinant, kad Lietuvoje draudžiama žvejoti kiršlius, marguosius upėtakius, šlakius, lašišas natūralios kilmės masalais, teisingai surištos, kataloguose apibūdintos muselės lemia sėkmę. Nusižiūrėjus į muselininkus surištos uodo trūklio ir apsiuvų lervų bei šoniplaukų imitacijos dažnai naudojamos poledinėje žūklėje. Tai tikrai geri natūraliųjų masalų pakaitalai, bet jie ne visais atvejais veiksmingi.

 

Sliekai ir lervos

 

Natūralių gyvų masalų panaudojimas efektyvesnis, nors vargo su jais daugiau. Nuo senų laikų naudojamų sliekų galima prisikasti, ruošiant kompostą pasiauginti, po lietaus išlindusių prisirinkti. Prieš porą metų pavasarį gausiai palijus pririnkau jų visą puskilį. Masalui sunaudojau nedaug, tai iš likusių, su žmonos nebenaudojamu plakikliu, pagaminau piurė ir užšaldęs kameroje turėjau gerą birių jaukų pagerinimo priedą. Dažnai raudonų sliekučių galima rasti vandens telkinių pakrantėse pasklaidžius senus, pradėjusius pūti lapus. Labai prireikus jų galima nusipirkti. Dažnai meškeriotojai, kasdami sliekus, darko vandens telkinių apsaugines juostas. To daryti nevalia.

Gyvų sliekų išsaugojimo būdų yra daug. Geriausiai juos laikyti šaltai tame pačiame substrate, kur jie gyveno, ir meškeriojant saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, kad nesušustų.

Žiemą daugelio naudojamos uodo trūklio lervos šiltuoju metu tampa problema. Plauti jas iš dumblo nuo ledo lengviau, o žema temperatūra jų saugojimui būtina. Vasarą žūklės parduotuvės jomis neprekiauja ir dažniausiai tik sportininkai šio gležno, karštyje greitai gendančio masalo užsisako pas tiekėjus varžyboms. Yra vargo su šiuo masalu ir žiemą. Verti ant kabliuko jį reikia dažnai ir spaudžiant šalčiui sugrubusiais pirštais tai atlikti keblu. Norint pamaloninti meškeriotojus jau sugalvotos sintetinės uodo trūklio lervos.

 

Sumaniau išbandyti

 

Taip kartais nutinka, kad su fanfaromis išreklamuota naujovė šluote nušluojama nuo prekystalių, o paskui paaiškėja, kad stengtis nebuvo ko. Pamatęs uodo trūklio plastikinius pakaitalus pirkti jų neskubėjau. Rūpėjo susirinkti patikimą informaciją, nes skirtingų gamintojų lervos buvo nevienodos. Iš pradžių maniau pabandymui įsigyti paketuką su nedideliu jų kiekiu, bet, kol galvojau, iškvėpintos ešerius viliojančiu kvapu buvo išparduotos, o kiti kvapai žiemą man buvo neaktualūs. Be to, išsiaiškinau, jog tos lervos greitai praranda kvapą ir tenka jas papildomai  apipurkšti. Kitos lervos buvo pardavinėjamos indukuose su stipriu ilgai išliekančiu kvapu ir papildomas jų aromatizavimas nereikalingas. Didesnis kiekis ir kitokios savybės nulėmė didesnę jų kainą. Iš draugų sužinojau, jog šios lervos tikrai „ilgai grojančios“, o jas sunaudojus, indelyje kvapas išlieka ilgam. Taigi, jame patogu laikyti ir iškvepinti kitus masalus. Nors supratau, jog sintetika gyvų uodo trūklio lervų nepralenks, susigundžiau jas žiemą ir vasarą išbandyti.

 

Nenuvylė

 

Nuo žuvingo ežero ledo meškeriodami  su draugais galėjome lervų pakaitalą išbandyti. Kaip ir tikėjomės, gaudant avižėle sintetinės lervos gyvųjų nepranoko. Pranašumas: veriant kartu su gyvu masalus užtekdavo pakeisti nučiulptą natūralųjį, o esant geram kibimui kartais užtekdavo vien sintetikos. Meškeriojant blizgute su vienšakiu, ant grandinėlės pritvirtintu kabliuku, verti gyvų lervų nereikėjo. Todėl ešeriukų žūklė tapo spartesnė. Panašūs rezultatai buvo gaudant tradicine žiemine blizgute. Papuoštą jos kabliuką ešeriai atakavo geriau nei pliką. Gaila, tą kartą dryžuotieji ignoravo švytuoklę, todėl šio masalo papildomas kabliukų papuošimas dirbtinėmis lervomis liko nepatikrintas. Įdomu, kaip šis masalas „dirbs“ atvirame vandenyje meškeriojant plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis. Viena aišku, jis, ypač per varžybas, tinka spiningautojams. Mat rungtyniaujant draudžiama „paskaninti“ kabliukus natūraliais masalais.

Meškeriojant patiko tai, jog sukurtos lervos savo išvaizda ir kvapu labai panašios į tikras. Nuo ilgo „makarono“ lengva nugnybti norimo ilgio masalą, ir jis užtikrintai laikosi ant kabliuko. Aš įsigijau plonesnes, panašias į dažniausiai naudojamas, lervas, bet, susiruošus stambių žuvų žūklėn, yra ir storesnio kalibro. Masalų gamintojai nestovi vietoje. Jau parduodamos įvairių dydžių dirbtinės musių lervos ir sliekai. Savo išvaizda, kvapu (ir, tikrausiai, skoniu) jie panašūs į natūraliuosius. Viena bėda - raitosi tik judinami. Juos naudojant sudaromos visos sąlygos be didesnių rūpesčių mėgautis žvejyba.  Neaišku tik, ar tos visos išmonės neatitolins meškeriotojų nuo gyvosios gamtos. Negerai būtų, kad meškeriojimas taptų paprasčiausia lengvai pasiekiama pramoga. Nusipirkai, atėjai, užmetei, ištraukei, o ką ir ant ko, ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad meškeriojai ir pagavai

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"