Paieška Taip ir gyvename su gervėmis...

Laiškai konkursui „Mačiau, girdėjau.“

Taip ir gyvename su gervėmis...

Juozas PŪTYS

Varėnos raj., Ulbinų kaimas

 

Uosupio melioracija nusidriekė nuo upės ištakų iki miško, iki pat Čepeliūnų piliakalnio. Ties mišku melioratoriai pačiai gamtai paliko tvarkytis. Tai maždaug trijų kilometrų ilgio ruožas, o toliau, palei kelią, vėl keli kilometrai kemsynų paversta pievomis.

Šitą melioracijos nekliudytą tarpą apžiūrėjo bebrų inžinerijos specialistai ir nustatė, kad vieta tinkama jų karalystei: daug statybinės medžiagos, maisto, o plačius slėnius bus galima lengvai paversti ežerėliais.

Vos iškeliavo melioratoriai, pasirodė bebrai. Ir užvirė dideli darbai. Jie kirto krūmus, plonesnius medžius, tinkamą žievę suvalgydavo, o pačią medieną pjaustė graiželiais ir tempė statyti užtvankas. Ir krūmai ėjo užtvankų konstrukcijoms sutvirtinti. Po to pliuškendavosi prieš užtvanką, sukeldami dumblo debesis, tas dumblas nusėsdavo ant užtvankos žabų, o išrautos žolės didindavo užtvankų patvarumą.

Užtvankos buvo statomos kas 50–100 metrų, tad greitai maždaug trijų kilometrų ilgio slėnis buvo užtvindytas. Vanduo pradėjo lietis per kraštus, užpylė didelius plotus. Kad vanduo taip lengvai nenubėgtų, bebrai pylė pylimus. Upėje smarkiai pakilo vanduo, užtvindė pievas ir jas sugadino.

Tuo pačiu metu buvo rausiami grioviai, kuriais bebrai plaukiodavo, plukdė statybines medžiagas. Buvo išrausti tuneliai į mišką. Jau miške prarausdavo angą paviršiun, pro kurią į tunelį tempdavo viską, kas buvo jiems reikalinga. Visi tie grioviai ir tuneliai buvo užtvindyti vandeniu. Ten  vaikštinėjant reikėjo žiūrėti, kad neįsmuktum. Buvo rausiami grioviai ir aplink būsimą namą. Bebrai labai skubėjo, kad iki žiemos būtų užbaigti visi pagrindiniai darbai. Čia augo daug alksnių, karklų, nemažai drebulių, statyboms – plonų berželių. Taigi kaip mes, žmonės, sakome: „Gyvenk ir žvenk!“

Užtvenktose vietose keitėsi augalai. Buvusios žolės išnyko, jų vietoje pradėjo augti vandenį mėgstantys. Labai suvešėjo nendrės, susidarė ištisi didžiuliai nendrynų plotai.

Atsirado daugiau vandens paukščių. Nendrynus pamėgo ir varnėnai – viengungiai, čia suskrisdavę nakvoti. Įsitaisė lizdus kelios garnių poros. Rudenį jų mačiau gal dešimtį (su jaunikliais). Žmona juos vadina tinginiais. Atsitupia ant šakos prie griovio ir valandų valandas laukia grobio. Beje, tie alksniai, ant kurių garniai nuolat tupėdavo, išdžiūvo. Net gulbės atplaukdavo su vaikais. Sykį jas radau tupinčias prie sodybos vartų. Kai ėjau pro pulkelį, patinas mane ėmė vyti šalin. O jau ančių ančių!

Gal prieš 15 metų ant pievos nusileido pulkelis gervių. Jos čia puikavosi, gražbyliavo, taip pat prasidėjo kova dėl valdų. Pagaliau nendryno aikštelėje liko viena porelė. (Noriu pasakyti, kad nuo to laiko, kai jos ten apsigyveno, nė sykio neužsukau pažiūrėti, nenorėjau drumsti paukščių ramybės.) Iš ten rytais sklisdavo gervių arijos, džiaugsmingai ir grėsmingai, tarytum pasakydamos: „Čia mūsų karalystė, mūsų valda! Nedrįskit čia kojos kelti!“

Pirmaisiais metais gervių jauniklių nepastebėjau. Pasiganydavo, po pievas pabraidydavo, paskraidydavo, o vakarais grįždavo namo.

Kitais metais gervių pora atskrido anksti pavasarį, dar sniego lopinėlių buvo. Teisybė, dvi ar tris dienas skraidė, klykavo viena, o paskui pasirodė ir antroji. Negaliu pasakyti, kuri patinas, kuri patelė. Labai panašios.Vėliau  atskrido dar kelios gervės, bet buvo išvytos ir daugiau nesirodė.

Gyvenu prie upės, tai gerai įsižiūrėjau į šių paukščių gyvenimo būdą. Kaip jau minėjau, viena iš gervių atskrenda 2–3 dienomis anksčiau nei antroji. Beveik visą laiką jos būna kartu. Sugrįžusios džiaugiasi, linksminasi. Pasimaitinusios patrimituoja, surengia šokius. Pabėgėja kelis žingsnius, pašoka į viršų, paplasnoja. Iš kiemo man gražu į visa tai žiūrėti. Pavargusios pastovi, paskiau paskraido. Vakare, jau gal ir saulei nusileidus, nuskrenda į savo būstą.

Čia, šitose pievose ir gandrai randa sau maisto. Taip atsitinka, kad gervės ir gandrai kartais atsiduria vieni prie kitų. Gandrai tyčia prisiartina. Gervės tokios draugystės neperneša. Viena gervė, galbūt patinas, bėgdama veja gandrus tolyn. Gandrai pabėgėja ir, gervei grįžus pas antrąją, vėl artinasi. Gervė vėl vejasi. Ir taip tęsiasi, kol joms nusibosta. Malonu tokį žaidimą matyti!

Gervėms parskridus po kelių savaičių klyksmai nutildavo. Ganytis atskrisdavo viena gervė. Matyt, atėjo perėjimo metas ir mažylių saugojimas. Jau paaugusius, bet dar neskraidančius vaikus atsivesdavo į pievas ganytis. Mažus vaikelius tėvai labai saugojo: vaikai viduryje, tėvai – vienas iš vienos pusės, kitas – ir antros. Prieš keletą metų žmonės laikė daugiau gyvulių, pievas nušienaudavo, tai ir gervėms geriau vaikus vedžioti būdavo, drąsiau. Dabar pievos nešienaujamos, žolės aukštos, taigi ir priešų nematyti. O čia ir laputė peliauja, ir usūrinis šuo landžioja... Tą dieną, mačiau, vedžiojosi gerviukus. Man betriūsiant kieme, pasigirdo gervės klyksmas. Pakėlęs akis matau: gervė bėgioja po pievą, sustoja, dairosi ir vėl bėga. Taip jos gaila pasidarė. Gal, sakau, laputaitė įsisuko tarp vaikų? Bet po poros minučių nustojo bėgiojusi, aprimo. Surado kažkur tarp žolių paklydusį vaikelį... Per vasarą, kol jaunikliams dar sparnai neužaugę, kelis sykius buvo pametusios savo vaikus. Kai vaikai pradeda skraidyti, tėvams pasidaro lengviau. Kai skrenda, vienas iš tėvų – priekyje, kitas – gale, o vaikai – viduryje.

Kiek mačiau, vedžiodavosi du tris vaikus, o kartais tik vieną. Šeima laikydavosi kartu visą vasarą, tik rudeniop viena dingdavo ir grįždavo prieš išskrendant.

Smagu tokius kaimynus turėti. Žmonės kartais net klausia, kaip mano „augintiniai“ laikosi. Bet ir nuostolių padarydavo. Gerai, kad nendrynuose kol kas gyvena tik viena pora... Netoli namų pasėjau žirnių. Rytą atsikėlęs žiūriu: vaikšto mano paukšteliai ir „retina“ žirnius. Nuvijau, bet po kiek laiko jos ir vėl čia. Kaimynų laukus apeina, grikius mėgsta. Vienas varėniškis turėjo daržą. Atvažiavęs rado visus svogūnus išrautus. Pastaraisiais metais gervės taip priprato prie bebrų sukurtos aplinkos, kad nuo namų vos už 30–40 metrų žoliaudavo. Pasislėpęs gerai jas įsižiūrėjau. Bet labai atsargios: vos tik ką pamatydavo kieme, tuojau pat pakildavo.

Pastebėjau, jog išskrenda kartu su vaikais. Parskridusios kartu vaikšto dvi, o viena arba dvi sukiojasi kiek atokiau. Šios nori prieiti arčiau, bet anos dvi veja šalin. Taip būna kelias dienas, kol tos pašalinės nuskrenda kažkur kitur. Manau, lieka tik senbuvės. Pastebėjau – jei vedžiojosi du vaikus, tai ir porą – šeimininkę pavasarį atlydi dvi gervės; jei buvo tik vienas vaikas – tai ir pavasarį porą atlydi tik viena gervė. Supratau, kad tėvai vaikus pripažįsta iki pavasario. Pagal kai kurias detales padariau išvadą, jog perėti atskrenda viena ir ta pati pora. Vaikai išskrenda kur nors kitur.

Tai va, taip ir gyvenam su gervėmis.

Red. pastaba. Gerb. J. Pučio stebėjimai – gana tikslūs, išvados teisingos. Iš tikrųjų, kuri gervė patinas, kuri – patelė – iš šono nė neatskirsi. Kitų gervių kaimynystės labai nemėgsta, todėl lizdai būna gana toli vienas nuo kito. Net palankiausiose vietose labai retai lizdą nuo lizdo skiria atstumas, mažesnis nei 2–3 kilometrai. Vaikų būna vienas (labai retai), du (dažniausiai) ir trys (gana retai). Pernykščiai jaunikliai, grįžę į gimtinę ir tėvų pavaryti šalin, sudaro jaunimo būrius, kurie per vasarą ir skraido šen bei ten (kaip ir gandrų jaunimas). Didieji būriai susidaro rudenį, kai gervės patraukia į šiltuosius kraštus. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"