Paieška Inkilo tragedija

Inkilo tragedija

Vytautas RIBIKAUSKAS

 

Praėjusį pavasarį savo sodyboje, esančioje Kauno miesto pakraštyje, įvairiausiuose medžiuose jau prie  esamų iškėliau keletą naujų inkilų. Juos įvairiame aukštyje iškėliau obelyse, slyvose, gan stambiais medžiais jau užaugusiuose: tulpmedyje, japoninėje magnolijoje, ginkmedyje ir netgi gana storu smaugliu per balkono kampą iki stogo susiraičiusioje vynuogėje.

Kadangi varnėnai daug metų sėkmingai peri kaimyno inkile ir jų giesmių pakanka visiems aplinkiniams gyventojams, maniškių inkilų angos pritaikytos smulkesniems paukšteliams – zylėms, musinukėms, raudonuodegėms ir kt. Žinoma, inkilai iškelti per arti vienas kito – 16 arų ploto sklype kiek jų tinkamais atstumais beiškelsi... Tačiau jeigu viename inkilėlyje apsigyvena didžioji zylė, tai musinukė ar baltoji kielė gali įsikurti ir visai netolimoje zylės kaimynystėje. Be to, po pirmosios jauniklių vados zylių porelė dažnai palieka visokiais plunksnagraužiais užkrėstą gūžtą ir kitai vadai perėti pasirenka tuščią švarią trobelę.

Bet paskutiniojo inkilo jau nebuvo kur kabinti, tad pakabinau jį nišoje prie tvarto durų, kur ant sienelės malkų rietuvei atremti buvo prikabinėta įvairiausių ūkio įrankių bei visokio kitokio šlamšto. Inkilo anga nuo žemės paviršiaus tebuvo gal apie 80 cm. Nepaisant to, kad durys į tvartą buvo varstomos daug kartų per dieną, buvo paimami ir vėl pakabinami ant sienelės įvairūs įrankiai, inkile lizdą susisuko didžiųjų zylių porelė. Tiesą pasakius, aš net neįtariau apie paukštelių ketinimą perėti šiame inkile. Bevaikščiodamas į tvartą matydavau purpsint paukščiukus, tačiau galvojau, kad jie kažką rankioja malkų rietuvėje. Pagalvojau, kad jie lizdą gali susisukti nebent kur plyšyje tarp malkų ir stogo atbrailos. Nesuprasi kodėl, bet zylės kartais pasirenka tokias perėti neįprastas vietas, nors aplink būna tuščių inkilų. Keletą metų didžiausios zylės vaikus išvedė vertikaliame tvoros stulpelyje, pagamintame iš gan plono, gal kokių 5 cm vidinio diametro vamzdžio. Vaikus didžiosios zylės sėkmingai išaugino ir Girionyse – urėdijos pastato hidranto nišoje, kuri yra prie pat žemės, o po dėželės durelių apačia buvo atrodo visiškai siauros plyšelis.

Bet kai maniškio atsargai padėto inkilo viduje pradėjo čirpsėti zyliukai, abejonių neliko, kad inkile išsirito zylės jaunikliai. Na ir pradėjo zylės „siūti“ aplink tvartą pirmyn atgal tampydamos įvairius vikšrus ir kirminus. Purpsėjo visai nebijodamos žmonių. Kai jau stovėdavai visiškai prie inkilo, paukštelis su kirminu snape kiek palaukdavo nutūpęs kur nors netoliese. Tačiau, jei užsibūdavai ilgėliau prie zylių namelio, šmurkštelėdavo su maistu vidun, sparneliais vos žmogaus neužkliudydamos.

Tačiau inkilą su čirpsinčiais zyliukais aptiko kaimynų katė. Pamačiau, kaip ji tupi susigūžusi prie žemės ir seka jaunikliams maistą nešančią zylių porą. Zyliukei priskridus prie inkilo angos, katė pašoka ir su letena bando pastverti paukštį. Žinoma, katei „užkūriau pirtį“ ir ji strimgalviais persirito per tvorą į savo kiemą. Tačiau ką aš galėjau padaryti daugiau? Katės ir šunys dabar paversti dievais. Mano galva, jie tokie patys naminiais gyvūnai, kaip triušiai, avys ar ožkos, tačiau taip nėra... Man nerūpi, kad kai kurios sentimentalios damos katinus bučiuoja, miega su jais vienoje lovoje, leidžia šeimininkauti virtuvėje ant stalo ir panašiai. Tegul kraustosi iš proto kiekvienas pagal savo poreikius, tol, kol tas kvailiojimas baigiasi jų privačioje teritorijoje. Katinai turėtų neklaidžioti laisvai po laukus, o būti uždaryti namuose, laikomi narveliuose, o lauke, kaip ir šunys, vedžiojami su pavadėliu.

Taigi katė ilgai netrukus vėl tupėjo po inkilu. Kelti kur nors aukštai į medį inkilo su paukščiukais  nesiryžau bijodamas, kad zylės gali palikti savo jauniklius. Todėl vieną ankstyvą rytą po inkilu aptikau tik kelias nubyrėjusias zylės sparnelio plunksneles. Katei, kaip paaiškėjo vėliau, pavyko nutverti zylės patelę. Likęs našlys paukštis dar kurį laiką į inkilą tempė vabzdžių lervas, bet zyliukų ankščiau vis garsėjęs čirpimas pamažu tilo, o po dviejų dienų inkile įsivyravo mirtina tyla. Ir tik didžiulės, riebios metalu blizgančios mėsinės musės pradėjo skraidyti pro inkilo landą... Pats pasiimti ir išauginti gausų zyliukų būrį nesiryžau. Tai galėtų padaryti nebent prof. Ričardas Kazlauskas... Nemanau, kad 3-4 dienų amžiaus vabzdžialesių paukščiukų jauniklius būtų apsiėmę auginti ir gyvūnų globėjai, kurių pagrindiniai globos (tai dažnai apsiriboja gyvūnų užmigdymu amžiams) objektai yra tik šunys ir katės.

Tačiau gamtoje jau taip surėdyta, kad smulkieji paukščiukai daug liūdėti neturi laiko. Per vasarą jiems reikia išvesti 2-3 jauniklių vadas, kad kompensuoti rūšies individų žūtis ir palaikyti pastovią populiacijų gausą. Kai zylių pora per vasarą išaugina kartais iki 20 jauniklių, atrodo šių paukščių turėtų prisiveisti devynios galybės. Tačiau smulkių paukštelių žūsta tiek daug, kad kitam pavasariui iš to gausaus būrio dažniausiai vėl belieka tik viena pora...

Todėl zylės patinėlis tuoj pat po patelės žūties užtraukė tuoktuvinę giesmę. Gal 3-4 dienas nuo šios giesmelės skambėjo sodyboje, kol atsirado nauja sutuoktinė. Giesmelė skambėjo, žinoma, dar gana ilgai, kol paukščiai suko naują gūžtą. Šį kartą zylių porelė pasirinko inkilą, iškeltą aukštai tulpmedyje ir sėkmingai išsivedė 6 jauniklių vadą. Tačiau katinai neleido ir šiems jaunikliams visiems išgyventi. Niekada nelaikėme savo katės, tačiau į mūsų sodybą, kur daugybė įvairiausių medžių ir krūmų rūšių, katinai tiesiog veržte veržiasi. Todėl tankiuose želdiniuose perintiems paukšteliams retai kada pavyksta sėkmingai užauginti jauniklius. Ir nepasakysi kaimynams, kad  užsidarytų savo katinus... Ir gamtos globėjams visai nerūpi, kad naminiai plėšrūnai neturi teisės misti laukiniais, nes medžiotojams uždrausta naikinti medžioklės plotuose valkataujančius sulaukėjusius šunis ir kates. Nepasakysi vilkui, lapei ar kiaunei, kad mistų kiškio kopūstais. Žmogus, kaip viena gyvūnų rūšis, per daug išsiplėtojo gamtoje, todėl turėtų toleruoti ir tai, kad laukiniai plėšrūnai nugvelbia vieną kitą naminį gyvūną (žinoma, tam tikrais atvejais laukinių plėšrūnų žala gyventojams turėtų būti kompensuojama, t.y. ta žala turėtų dalintis visi, o ne kentėti vien tik gyvulių augintojai), tačiau atvirkščiai būti neturėtų. Man mažiau gaila katinų, nei jų sudorotų laukinių paukštelių, zuikučių, voveriukų ir kitų smulkių padarėlių, žinoma išskyrus peles, žiurkes ir pelėnus. Tačiau laukuose ir miškuose gyvenančius smulkiuosius graužikus palikime laukiniams plėšrūnams, o katinai peles ir žiurkes tegaudo uždarose patalpose.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"