Paieška Apie gamtą, žvejybą, sportą ir... optimizmą

 

Dusetose, kur niekas nedūsta!

Apie gamtą, žvejybą, sportą ir... optimizmą

Vacys PAULAUSKAS

 

Sparčiais žingsniais skubant pavasariui nenumaldomai artėja poledinės žūklės sezono pabaiga. Kuršmarėse skaičiuojami ant lyčių dreifuojantys ekstremalai, daugėja priverstines maudynes patyrusių meškeriotojų. Kai ropštis ant ledo noro nebėra, pats metas malonias akimirkas prisiminti ir kitiems apie jas papasakoti. Ypač smagu, kai sugundai pameškerioti naujoką ir gali jam padėti. Tokia proga pasitaikė gavus pasiūlymą iš Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos „Nemunas“ valdybos pirmininko Kęstučio Levickio kartu vykti į Aukštaitijos regiono kaimo bendruomenių poledinės žūklės varžybas. „Šeštadienį pamokysi mane nuo ledo meškerėlę įmerkti, o sekmadienį varžybose pasižmonėsi, su  dalyviais ir organizatoriais pabendrausi,“ – sakė Kęstutis.

 

Kęstutis „užkibo“

 

Ruošdamasis į Dusetų seniūnijos bei bendruomenės, komunalinio ūkio ir  Zarasų rajono Dusetų sporto klubo „Ainiai“ organizuojamą renginį meškerėlių paėmiau daugiau. Labai norėjau, kad ant jų „užkibtų“ Kęstutis. Žmogus „Nemuno“ darbuose prapuolęs, kaimo žmonių sportu ir kultūra besirūpinantis, meškeriotojus medaliais ir taurėmis džiuginantis, pats meškerioti neturi kada, taigi tokie džiaugsmai jam mažai pažįstami. Pradžioje galvojau, jog žieminis spiningėlis su blizgute bus pats tas, bet ešeriukai šį masalą ignoravo. Tad pradedančiajam meškeriotojui pasiūliau „balalaiką“. Čia viskas ir prasidėjo. Naujai „iškeptas“ poledinės žūklės  mėgėjas greitai perprato įrankio subtilybes ir negilioje žūklavietėje dryžuoti plėšikėliai ėmė gerai kibti. Pamatyti, kaip sektųsi ploną giją su užkibusia žuvimi iš gelmės traukti rankomis, nesuspėjome, nes reikėjo įsikurti jaukioje Algio Balio kaimo turizmo sodyboje, pabendrauti su varžybų organizatoriais ir pailsėti.

 

Renginio pradžia

 

Vos pakirdus sodybos kiemas pilnas žmonių. Kas krauna laužą, kas ruošiasi atidarymui, o aš sukinėjuosi tarp jų, bandau pakalbintiems žmonėms prisistatyti. Pasirodo, tai nebūtina. Vieni, skaitydami „Meškeriotoją“, „Dėdės Vacio kampelį“ žino, geru žodžiu rūpestį vaikais mini, kiti iš gamtininkų savaitraščio „Žaliasis pasaulis“ publikacijų atpažįsta. Prieš pat varžybų atidarymą manęs laukia netikėtumas. Organizatoriai „sumislyja“, jog man dera susirinkusius varžybų dalyvius pasveikinti, geros šventės palinkėti. Suprasdamas atsakomybę prieš leidinius, su kuriais per 10 metų draugauju, iš pradžių jaudinuosi, bet, pradėjus kalbėti, patikėtą užduotį atlieku sėkmingai.

Po varžybų nuostatų ir saugaus elgesio priminimų iš Anykščių, Utenos, Molėtų, Ukmergės, Rokiškio, Joniškio rajonų atvykę 58 dalyviai užima startines pozicijas ir laukia teisėjų šūvio. Po jo prasideda lenktynės, kas greičiau atsidurs strateginėje, iš anksto nužiūrėtoje vietoje. Dar vienas „pykšt“ ir pasigirsta meškeriotojo ausiai įprasta ledo gręžimo „simfonija“. Pirmasis 2 val. trukmės varžybų turas prasidėjo.

„Meškerionę“ pradedu ir aš, bet pasirodo ledas nugludintas tiek, kad kastis į priekį be galo sunku. Nesinori kokio „šlunko“ susilaužyti ar fotoaparatą sukulti. Šiaip taip atsiduriu greta jaunojo meškeriotojo. Nenutraukdamas avižėlės virpinimo Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos šeštokas Lukas Sidaravičius porina, jog meškerioja ir žiemą, ir vasarą. Ant gyvo karšiuko savo didžiausią 2 kg lydeką yra pagavęs, bet labiausiai mėgsta spiningauti. Gaudo lydekaites ir ešerius. Šiems vilioti naudoja mikroguminukus. Didžiausias sumeškeriotas kuprius net 500 g svėrė. Klasėje vasarą žvejojančių berniukų yra daugiau. Greta jo žuvis gaudė Linas Liepinaitis. Jis tik vasarą meškerioja, reta savaitė, kad žūklėn neišvyktų, ir tik dėl Luko į poledinės žūklės varžybas susiruošė. Kitas palinkęs prie eketėlės buvo Kriaunų pagrindinės mokyklos šeštokas Dmitrijus Pozniakovas. Jis vasarą mėgsta plūdinę meškerę ir yra pagavęs didelį karosą. Be jo klasėje meškerioja dar du berniukai. Kalbinami vaikai sugautų žuvelių dar neturėjo, užtat su vaikučiais reabilitacijoje dirbančiai medikei slaugytojai Kristinai Rastenytei jos gerai kibo. Ji meškerioja tiktai žiemą, nes labai patinka maža meškerytė.

 

Dusetų krašto legenda

 

Taip K. Levickis sako apie Dusetų sporto klubo „Ainiai“ įkūrėją ir prezidentą Vytautą Čypą.  2008 m., minint klubo 15-os metų jubiliejų, Vytautas Čypas apdovanotas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto departamento aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. Sporto klubas „Ainiai“ yra Sportinės žūklės federacijos, Lietuvos galiūnų federacijos, „Nemuno“ ir kitų sporto organizacijų narys. Vytauto Čypo dėka Dusetų miestelyje 2009 m. jau 21-ą kartą surengtas galiūnų turnyras.

2008 m. dusetiškiai atsidėkojo Vytautui Čypui suteikdami Dusetų Garbės piliečio vardą ir apdovanoję medaliu „Už nuopelnus Dusetų kraštui“. 2110 m. šiam Dusetų šviesuoliui atiteko Zarasų rajono savivaldybės kasmetinė Dominyko Bukonto premija - už visuomeninę veiklą kultūros ir meno srityje. Sunku išvardyti visus šio energingo žmogaus nuopelnus šio krašto žmonėms. Jis pats labiausiai džiaugiasi sporto klubo „Ainiai“ Aukštaitijos regiono kaimo bendruomenėms organizuojamais renginiais. „Visi jie tradiciniai ir turi pastovų laiką. Poledinės meškeriojimo varžybos kasmet vyksta pirmąjį kovo sekmadienį, krepšinio – pirmąjį liepos sekmadienį“, - akcentavo įvairių sporto šakų varžybas vardijantis mano pašnekovas. Jam ypač malonu, jog prieš 14 metų „Ainiai“ ir sporto klubas „Obeliai“ buvo krepšinio komandų mažuose miesteliuose kūrimosi iniciatoriai. Šis sumanymas davė rezultatus. Dabar Lietuvos krepšinio „Mažų miestelių lygoje“ dalyvauja per 50 komandų. Dusetose futbolas, ypač vaikų, taip pat pagarboje. Viena „Ainiai“ mergaičių  komanda yra dukart Lietuvos moksleivių čempionė, o kitos – prizininkės.

Laimimi apdovanojimai ir Lietuvos seniūnijų mokyklų futbolo žaidynėse „Ežiogolas“. V. Čypas teigia, jog visuose klubo „Ainiai“ renginiuose dalyvauja daug šeimų ir jos skatinamos apdovanojimais, palaikomi glaudūs ryšiai su mokyklomis.

Paklaustas, kaip atsirado didžiulė meilė sportui, nuo Rokiškio kilęs, Dusetose nuo 1964 metų gyvenantis V. Čypas sakė, kad, įsigijęs hidrotechniko specialybę, per 40 metų dirbo melioracijoje, ir visą tą laiką užsiiminėjo kultūros ir sporto visuomenine veikla. Pats nemeškerioja, žaidžia šaškėmis, šachmatais. Jaunesnis savo malonumui bėgiodavo. Rytais į už 8-10 km esantį darbą bėgdavo. Savaitgaliais namo iš objektų  parbėgdavo. Tais laikais sunku buvo transportu atokius melioracijos objektus pasiekti, todėl miklios kojos ir ištvermė pagelbėdavo.

Surašyti visam Dusetų krašto šviesuolio pasakojimui jaučio odos neužtektų. Taigi, palikę nuošaly žmonų nešiojimą ir kitas ekstremalias sporto šakas, trumpam stabtelėkim prie Vėžių valgymo čempionato, apie kurį, be kita ko, mano pašnekovas sako:

„Mūsų tikslas - ne apsiryti, bet mokyti žmones kultūringai valgyti vėžius, įvertinti jų skonį. Prieš pradėdami čempionatą visada, kad nenuskriaustume Sartų ežero, į jį išleidžiame jaunų vėžiukų. Jie pagaunami kituose vandens telkiniuose, kurių daugiausiai atneša jaunimas.“

 

Pokalbiai prie laužo

 

Kol meškeriotojai pluša ant ledo, aš dairausi pašnekovų prie laužo. Čia pamatau malonią mergaičiukę. Pasirodo, tai Zarasų Santaros pagrindinės mokyklos ketvirtokė Gabija su mama Nina Dičiūniene lūkuriuoja pirmojo turo pabaigos. Gabija nelabai mėgsta žuvavimą, bet palinkėjus vasarą paimti meškerę į rankas, sako jau yra meškeriojusi ir rodo sugavusi „tokią“ žuvį. Tai buvo ant slieko užkibusi lydeka. Dar yra pagavusi ešerį, kuoją, raudę. Mergaitė žuvis pažįsta, nes šeimoje meškerioja tėtis ir brolis, meškerę kartais paima mama. Dabar abi su nekantrumu laukia sugrįžtančių su žuvimis saviškių ir pirmojo turo rezultatų.

Sutikęs Zarasų IĮ „Meškerinė“ savininką Audrių Šablinską pasidžiaugiau jo įsteigtu prizu – ledo grąžtu ir paklausiau, ar savo parduotuvėje pamalonina jaunuosius meškeriotojus. Atsakymas buvo trumpas: „Be abejo, visada nuolaidos daromos moterims ir vaikams“.

Tarp prie karštos arbatos katilo ir užkandžių skubančių po pirmojo turo sužvarbusių žvejų pasilabinu su vyriausiu, nuo mažumės draugaujančiu su meškerėmis, varžybų dalyviu Napoleonu Urbanu.

„Augau prie upelytės, tai mama sakydavo, kad kaip tik išsiritau iš lopšio, taip ir nuėjau „unt vėgėlas“. Indrajos upelyje, kuris maitina Vasaknų tvenkinius, buvo labai daug vėgėlių. Nuo to viskas ir prasidėjo. Šeimoje meškerioja ir kartu dalyvauja šiose varžybose anūkas Gintautas ir sūnus Paulius. Abu labai mėgsta meškerioti, abu tiek pripompuoti, kad be varžybų negali, net miega su meškerėm,“ – juokauja aštuoniasdešimtmetis senolis. Jam nesvarbu, kiek žuvelių pagaus. Svarbiausia šventėje dalyvauti, su bendraminčiais pabendrauti, savo gyvenimo patirtimi pasidalinti.

 

Dusetų aktualijos

 

Išlydėjus meškeriotojus į jau kitame sektoriuje vykstantį antrąjį turą apie jas pasakoja Dusetų seniūnas Saulius Kėblys ir jo pavaduotojas Raimondas Parakevičius:

„Visa Lietuva žino, kad pagrindinis tradicinis renginys Dusetose yra jau 107 kartą įvykusios Sartų žirgų lenktynės. Kartu su Žemės ūkio ministerija, su Zarasų savivaldybe ir Dusetų bendruomene sieksime, kad šis respublikinis tarptautinis renginys taptų nacionaliniu, turėtų kitokį statusą ir visai kitokį finansavimą“, – sako seniūnas. Dirbantis šeštus metus žmogus save vadina ne vietiniu, juokiasi esąs iš Antazavės atitremtas ir džiaugiasi galimybe padėti Dusetų žmonėms spręsti iškylančias problemas, didžiuojasi jų pasiekimais.

Dusetiškiams labai reikšminga šiemet jau aštuntą kartą vyksianti kraštiečių šventė. Į ją susiburia daug šiame krašte gimusių, augusių žmonių, pagerbiami labiausiai nusipelnę. Dusetose yra jaunimo klubas, bet jo veikla kol kas nėra tokia aktyvi kaip bendruomenių.

Tarp tradicinių kultūrinių renginių svarba išsiskiria Derliaus ir amatų šventė, kurioje dalyvauja Aukštaitijos regiono bendruomenės, seniūnijos. Jos įrengia savus kiemelius, pristato tradicijas, kulinarinį paveldą. Pakviesti medžiotojai stenduose demonstruoja laimikių trofėjus, įdomiai bendrauja, vaišina susirinkusius.

Kalbuosi ir suprantu – mėgstančiam meškerioti seniūnui, „Nemuno“ tarybos nariui, labai svarbu,  jog visos šiame nuostabiame gamtos kampelyje organizuojamos meškeriojimo varžybos paliktų  žmonėms pačius maloniausius prisiminimus.

Skirtingai nei seniūnas, jo pavaduotojas nuo Ignalinos kilęs Raimondas Parakevičius įvardija save vietiniu. Mat prieš laimėdamas konkursą į šias pareigas 30 metų Dusetose dirbo veterinarijos gydytoju, tad labai gerai pažįsta visus seniūnijos žmones.

„Nors darbų daug, tik spėk suktis, bet gyvename gerai, tik bėda, kad senstam, bet čia jau visos Lietuvos problema, – šypsosi nenuilstantis seniūno talkininkas. – Prieš penkerius metus seniūnijoje buvo 3,5 tūkst. gyventojų, dabar yra 2800. Pas mus iš miestų keliasi vyresnio amžiaus žmonės, kurie neįgali užsimokėti už komunalines paslaugas, nes čia lengviau pragyventi. Atvykėlius kviečiame dalyvauti bendruomenės veikloje, bet aktyvūs ne visi. Dirbdamas seniūnijoje aš įsitikinau, jog darniame kolektyve dirbti prasmingiau nei vienam.“

Abu pašnekovai didžiuojasi nepaprasto grožio žuvingu Sartų ežeru ir džiaugiasi, jog praeitais metais baigta 11 mln. Lt kainavusi vandenviečių ir kanalizacijos tinklų rekonstrukcija. Dabar žmonės geria švarų vandenį, gali kanalizaciją prisijungti prie bendros sistemos. Taip užkertamas kelias Sartų ežero ir jo pakrančių taršai. Tarp laimėtų projektų svarbūs šio ežero dalies pakrantės sutvarkymo, Sadūnų bendruomenės namų renovacijos, Dusetų Nepriklausomybės aikštės rekonstrukcijos, naujų sporto aikštelių  įrengimo darbai.

„Š. m. balandžio 13 d. įvyks naujo Dusetų kultūros centro ir galerijos pastato atidarymas. Jo rekonstrukcija truko penkerius metus.

Tai vienas iš stambiausių kultūros objektų mažuose mieteliuose Lietuvoje,“ – sako S. Kėblys 

Gražus Sartų ežeras ir jo apylinkės. Jose yra 13 kaimo turizmo sodybų. Į jas pailsėti žmonės atvyksta ne tik vasarą, bet ir žiemą.            

 

Dovanų gausa

 

Netruko vėl prabėgti dvi valandos. Vieni meškeriotojai po varžybų skubėjo prie garuojančio žuvienės katilo ir užkandžių, o patys „kiečiausi“ 16 dalyvių varžėsi, kas pirmasis išgręš 10 ekečių. Pirmasis su užduotimi susidorojo Aistis Kukutis. Jam dešinę spaudė ir savo prizą, ledo grąžtą, įteikė A. Šablinskas.

Susumavus abiejų turų rezultatus triumfavo „Nemuno“ taurėmis, medaliais bei diplomais apdovanotos Utenos moterys. Jų grupėje nugalėjo Rimutė Švilpienė, antra buvo Kristina Rastenytė ir trečia – Rūta Žegunytė.

Vyrų grupėje nugalėtojo laurus, sugavęs 3,016 kg žuvų, pelnė Giedrius Šakalys iš Dusetų. Antroji vieta atiteko Gediminui Švilpai iš Utenos, trečioji – Audriui Rinkūnui  iš Molėtų. Kartu su „Nemuno“ apdovanojimais jiems įteikti UAB „Kalmija“ (vadovas ir savininkas Aurimas Kuzma) dovanų čekiai, klubo „Ainiai“ atminimo prizai.

Pirmoji varžybų žuvis užkibo dusetiškiui Ryčiui Zakarauskui. Didžiausią žuvį pagavo Andrius Urmonas iš Joniškio (karšis 0,296 kg). Tarp kitko šis meškeriotojas išsiskyrė iš kitų, nes varžybose dalyvavo be žvejo dėžės. Visas varžyboms reikalingas meškerėles ir kitokią mantą turėjo susidėjęs į aplink juosmenį pritvirtintas, iš plastikinių butelių padarytas, talpas. Tai tikrai dėmesio verta idėja.

Paguodos prizas atiteko Kęstučiui Dičiūnui iš Zarasų, sugavusiam 0,067 kg žuvies. Apdovanoti ir mano kalbinti vyriausias meškeriotojas dusetiškis Napoleonas Urbanas ir jauniausias dalyvis trylikametis Lukas Sidaravičius. Teisėjų prizas už entuziazmą atiteko Kristinai Rastenytei. Aktyviausia bendruomene pripažintas 7 narių, pasivadinęs „Anykščių gentimi“, kolektyvas, o „Šeimos prizas“– tortas  atiteko Paškonių šeimai iš Utenos. 

Varžybų dalyvius pagerbė ir sveikino Zarasų savivaldybės vicemerė Stasė Goštautienė ir patarėjas Arvydas Veikšra. LR Seimo narys Algimantas Dumbrava įteikė savo įsteigtus prizus – dovanų čekius žūklės įrangai įsigyti – geriausiai meškeriojusiems Zarasų rajono atstovams.

Šventė tikrai buvo šauni. Visi dalyviai liko patenkinti, nuoširdžiai dėkojo jos organizatoriams ir rėmėjams, pažadėjo ir kitais metais gausiai susirinkti.   

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"