Paieška Žmogui reikia kalnų

Žmogui reikia kalnų

Vytautas LEšČINSKAS

 

Kaip iš gausybės rago...

 

Dabar Turkija yra viena iš lietuvių poilsiautojų bei turistų labiausiai pamėgtų šalių. Ir turbūt ne dažnam iš gerai įrengtuose viešbučiuose savaitę ar dvi patogiai pagyvenančių, Viduržemio jūros pakrančių kaitrioje saulėje pasikepinančių, neįprastai šiltame, bet ir labai sūriame vandenyje po keliskart per dieną išsimaudančių mūsų tautiečių ateina į galvą mintis pasidomėti, kaip ši kalnų šalis sugeba išmaitinti ne tik daugiau kaip septyniasdešimt milijonų savų gyventojų, bet dar milijonus atvykėlių turbūt iš visų Europos šalių. Juk ir viešbučiams reikalingus maisto produktus tiekia tik sava rinka.

Tačiau keliaujant po Turkiją, važinėjant kalnų keliais, dažnai kylant ir leidžiantis, atrodo, nesibaigiančiais serpantinais, apima nuostaba: visur tik kalnai, kalnai, o slėnių su lygumomis, geriausiai tinkančiomis žemės ūkiui, regėti mažai. Vis dėl to žemės ūkiu verčiasi apie pusė šalies gyventojų, o tai reiškia, kad net nedideliuose slėniuose esančiuose sklypuose gaunami įspūdingi įvairių žemės kultūrų derliai. Ir šiuo atveju kaip tik žmogui padeda kalnai.

Pirmiausia, jų apsupty, slėniuose, susidaro kultūriniams augalams palankus klimatas. Kita vertus, žemė kasmet pavasarį, tirpstant sniegui, ar po bet kokio lietaus nuo kalnų srūvančio vandens ne tik drėkinama. šis vanduo yra prisotintas visokių augalijai tarpti būtinų medžiagų, kurios natūraliai patręšia kviečių, kukurūzų, kitų javų laukus, sodus bei daržus. Labai paplitę Turkijoje yra šiltnamiai. Juose pasodintos daržovės duoda gausius derlius. Tai leidžia aprūpinti miestų gyventojus bei šalies svečius šviežiomis daržo gėrybėmis ištisus metus. Labai daug vynuogynų, sodų, kuriuose auga egzotiškus vaisius – mandarinus, apelsinus, granatus, persimonus, bananus vedantys medžiai, krūmai, žoliniai augalai. Gausybė graikinių riešutmedžių, o laukiniais alyvmedžiais, kurių vaisiai taip pat tinka vartoti sūdyti, tiesiog apaugę kalnų šlaitai.

Mineralinių trąšų bei augalų apsaugos chemikalų turkų žemdirbiai naudoja gana mažai, o kai kur išsiverčia visai be jų. Tad ir žemės ūkio produkcija yra pusiau ekologiška, o neretai – net visai ekologiška. Tiesa, vasarą palyja nedažnai, bet slėnių dirvožemis yra ypatingas: juodai raudonas, mat jame daug molio dalelių bei kitų medžiagų, neleidžiančių vandeniui greitai išgaruoti. O kur drėgmės vis dėlto labai pritrūksta, įrengiamos įvairiausios drėkinimo sistemos – kanalai, kanalėliai, o neretai naudojami ir mobilūs laistymo, dirbtinio lietaus įrenginiai.

Kadangi ūkininkams iš esmės nėra problemų pagamintą produkciją, išskyrus nebent kai kuriuos vaisius, realizuoti, žemdirbiai verčiasi visai neprastai. Žemės ūkiui tinkamas sklypas Turkijoje laikomas didele vertybe, ir jokio gyventojų masinio kraustymosi iš kaimų į miestus nėra.

 

Antikinio miesto gatvėse

 

Gana didelė gyventojų dalis dirba gerai išplėtotoje turizmo industrijoje, kuriai toliau rutuliotis šioje šalyje yra tiesiog puikios sąlygos. Pirmiausia todėl, kad palankus klimatas – pietinėse pakrantėse, kur yra daugiausia poilsiaviečių, per metus būna apie trys šimtai saulėtų ar bent iš dalies saulėtų dienų, o žiemos iš viso, galima sakyti, nėra. Kita vertus, kaip tik šiose pakrantėse ar netoli jų yra daugybė įžymių lankytinų vietų, nuostabaus grožio gamtos kampelių, antikinių miestų liekanų. Į šias vietas veda geri keliai (beje, nors Turkija labai kalnuota, jos automobilių kelių tinklas apskritai labai sparčiai plėtojamas).

Vienos iš įdomiausių ir geriausiai išlikusių iki mūsų dienų įžymybių –  pagal senovės graikų architektūros tradicijas statytas antikinis Efeso miestas, kuris jau gyvavo maždaug 2000-aisiais metais iki Kristaus. Nors šis miestas buvo sugriautas žemės drebėjimo, bet net jo liekanos tegul ir daug ko regėjusiam lankytojui kelia susižavėjimą bei pagarbą. Atrodo, dabar sunku įsivaizduoti, kad prieš tūkstančius metų jame veikė ne tik vandentiekis, bet ir kanalizacijos sistema, o šaligatviai buvo iškloti spalvotomis mozaikomis. Pastatų liekanos grakštumu toli lenkia bet kokius nūdienius statinius. Efese buvo ne tik amfiteatras, biblioteka, gimnazija (šiuolaikiškai sakant, sporto kompleksas), bet ir daug kitų visuomeninių pastatų, papuoštų nepaprastai dailiomis marmuro skulptūromis bei gausybe kolonų.

Beje, antikinio Efeso miesto ribose buvo pastatyta ir garsioji Artemidės šventykla, kuri laikoma vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Tiesa, iki mūsų dienų išliko tik nedidelių to pastato detalių bei pamatų žymės, pagal kurias galima spręsti, jog šventykla buvusi labai didelė.

 

Namelis alyvmedžių apsupty

 

O netoli Efeso miesto stūkso gana aukštas Biulbiul Dago kalnas. Ant šio kalno yra išlikęs Mergelės Marijos namelis, dabar virtęs daugybės turistų lankoma vieta. Kaip teigiama, persekiojama savo tėvynėje, Marija drauge su šventuoju Jonu atvyko į Efesą ir tame nuošalioje vietoje pastatytame akmens mūro namelyje gyveno iki mirties. Dabar namelis yra virtęs maža bažnyčia, kurioje kasdien vyksta katalikų pamaldos.

Beje, praėjusį rudenį ant šio kalno įsisiautėjo gaisras, nuniokojęs didelį plotą gražaus miško. Ugnis nenumaldomai artėjo prie Marijos namelio. Atrodė, jog tuoj tuoj gaisras apims alyvmedžių sodą ir patį namelį. Bet tiesiog už keleto metrų nuo sodo ugnis staiga užgeso savaime. šis, atrodo, niekaip nepaaiškinamas įvykis imtas vadinti  stebuklu.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"