Paieška Raudonosios Kiaulės metai

Raudonosios Kiaulės metai

Jonas NEKRAšIUS

Advokatas

 

  2007-ieji pagal Rytų kalendorių Raudonosios Kiaulės (šerno) metai. Realiai šie metai prasideda sausio mėnesio pabaigoje. Pabandykime pasiaiškinti, ką reiškia kiaulės simbolis įvairių tautų kultūrose, papročiuose ir pasaulėžiūroje.

Vakarų pasaulio Zodiako ženklus nusako Saulės padėtis ir planetų išsidėstymas, tuo tarpu Azijoje juos nurodo Mėnulio metai, padalyti į 12 mėnesių po 30 dienų. Dvylikamečio kalendoriaus metams kinai suteikė tam tikro gyvūno pavadinimą: kiekvieni metai turi savo pavadinimą, kuris įtakoja tais metais gimusių žmonių charakterį ir likimą. Gyvūnų pavadinimų cikliškumas išlieka toks pat ir kartojasi kas 12 metų.

Kiaulė yra dvyliktasis kinų gyvūnų rato ženklas, atitinkantis Zodiako Žuvį. šio ženklo prigimties elementas – vanduo. Kiaulės paros laikas - tarp 21.00 ir 23.00 valandos. Sakoma, kad šį vėlyvą metą gimę į pasaulį įžengė Kiaulės valandą.

Sėkmingiausi Kiaulės metai (pasak astrologų) bus šauliams, Dvyniams, Avinams, Liūtams. Taip pat gimusiems Kiaulės metais.

Kiaulės metais gimusieji: 1911; 1923; 1935; 1947; 1959; 1971; 1983; 1995; 2007.

Kinai kiaulę vadino laimės ir gerovės simboliu. Ji naudinga ir vaisinga, kai ją prisijaukini. Kinijoje mirusiems į karstą buvo dedamos mažos kiaulių figūrėlės, išraižytos iš pusbrangių akmenukų.

Korėjiečiai tiki, kad kuo dažniau susapnuosi kiaulę, tuo bus geriau. Sapnuoti šį naminį gyvulį – didžiulė laimė. Tolimuosiuose Rytuose tikima, kad tai reiškia sėkmę darbuose ir gerovę namuose. Rengdamiesi sutikti Naujuosius metus pagal Mėnulio kalendorių, Pietų Korėjos gyventojai perka daug petardų, pliauškių ir kitų dūmus ir triukšmą keliančių prietaisų, kad savo kieme kiaulės garbei surengtų įsimintiną fejerverką. Sutikti šiuos kalendoriaus metus reikia apsirengus kuo ryškesnių spalvų drabužiais – kiaulė mėgsta viską, kas ryšku. Naujųjų metų šventė P. Korėjoje trunka iki vasario 2-osios.

Kiaulė – mėgstamiausias egiptiečių, graikų ir keltų amuletas, gerovės simbolis.

Senovės Egipte kiaulė buvo vadinama šventu gyvuliu, ji buvo pašvęsta dievui Ozyriui, o jos mėsa valgyta tik religinių ritualų metu.

Tokios savybės, kaip geraširdiškumas, paslaugumas, linksmumas, sąžiningumas ir tolerantiškumas, daro kiaulę geru pašnekovu. Ji mėgsta gerą ir malonumų kupiną gyvenimą, nors yra labai valinga ir visuomet stengiasi įgyvendinti savo planus. Nors kiaulė yra guvaus charakterio, tačiau ji stengiasi išvengti ginčo ir dažnai nusileidžia.

Kiaulė simbolizuoja draugiškumą, mėgavimąsi gyvenimu, toleranciją, linksmumą ir geraširdiškumą. Kiaulė (kuilys) – drąsos simbolis (jo galva buvo valgoma norint apsisaugoti nuo pavojaus), o paršavedė daugelyje kultūrų buvo siejama su vaisingumu ir deive Motina.

Kiaulė padeda išvengti nužiūrėjimą. Senovės romėnai šerno ar kuilio iltis kabindavo virš naminių gyvulių galvų, taip apsaugodami juos nuo „blogos akies“.

Graikijoje kiaulė simbolizuoja vaisingumą. Ji susijusi su deive Demetra. Aukojimo šiai deivei metu kiaulė buvo atiduodama žemei, o vėliau iš ten išimama ir dedama ant altoriaus. Tai simbolizavo ryšį su derliaus nuėmimu. Kiaulės aukojimas klasikinėje Graikijoje buvo įgavęs įvairių kulto formų (štai prieš susaistant merginas su religinėmis paslaptimis būdavo aukojamos kiaulės). Gausiai kiaulių figūrėlių randama Demetrijos šventovėse.

Lietuvoje taip pat buvo aukojamos kiaulės. 1583 m. jėzuitų užrašyta Vilniaus krašte, kad lietuviai “duodavo žemei kiaulių”. Panaši žinia užrašyta ir XVII a., apie tai, kad lietuviai garbino klėtyse įkastus į žemę ir dievinamus akmenis, vadinamąsias deives, kurioms aukodavo paršelius ir kiaules, norėdami išprašyti sau geresnio derliaus.

Kitose tautose kiaulė dar simbolizuoja kvailumą, geidulingumą ir godumą; jos laukinė atmaina dar reiškia pyktį arba įniršį.

Kiaulė, kurią seniausios žemdirbių tautos pirmiausia vadino derliaus dvasia, senuosiuose agrariniuose kultuose ilgainiui virto antropomorfine moteriškąja augalijos dievybe, derliaus deive. Senajame lietuvių kulte kiaulė pradėta laikyti lengvo žemės išpurenimo simboliu. Ją aukojo dievams. Kiaulės buvo aukojamos Žemynėlei įvairių švenčių ir darbymečių metu.

Pagal Mozės Įstatymą kiaulė yra nešvarus gyvulys. Judėjams (ir musulmonams) kiaulė yra “nešvari”, ir jos mėsos negalima valgyti (Kun 11, 7; Įst 14, 8;). Viešpats nubaus maištinguosius, kurie “valgo kiaulieną” (Iz 65, 4; 66, 17). Krikščionybėje kiaulė siejama su šėtonu ir simbolizuoja persivalgymą.

Viduramžiais kiaulė simbolizavo godumą ir gašlumą, todėl būdavo vaizduojama po skaistumo kojomis. Keliomis skirtingomis reikšmėmis kiaulė yra šv. Antano atributas. Jaunuolis, ganantis kiaules ar besimeldžiantis tarp jų, yra sūnus palaidūnas.

Anglai ir airiai tiki, kad kiaulės neša laimę. Kiaulės naudojamos kaip talismanas. Jos figūrėlė ar ženklas su jos atvaizdu suteikia linksmumo, draugiškumo, valios, jėgos ir gyvumo.

Italijoje ir Turkijoje vaikai ant kaklo nešiojo kiaulės (kuilio) iltis. Persijoje su savimi nešiojo kiaulės dantį apsaugai nuo „blogos akies“ ir burtų. Daugelyje vietų kaip amuletą nuo nužiūrėjimo naudojo kiaulės arba šerno atvaizdą. Persijoje taip pat buvo įprasta arklidėse laikyti šernus, kad apsaugoti arklius nuo „blogos akies“. Žirgui ant kaklo buvo užkabinama juosta su  šerno dantimi.

Kinai daro mažas kiaulytes iš aukso bei sidabro ir tiki, kad jos neša sėkmę, o Airijoje manoma, jog kiaulės figūrėlė yra laiminga tik tada, jei jai trūksta kurios nors dalies. Taigi kaip talismaną galima nusipirkti, pavyzdžiui, vienaausę kiaulę.

Tikėjimas, kad kiaulės neša laimę, turi ir ekonominį pagrindą, gal todėl ir taupyklės dažnai daromos kiaulės formos.

Tiek latviai, tiek lietuviai turėjo savo kiaulių bei kitų gyvulių globėjus. P. šmitas nurodo, kad latviai turėjo kiaulių globėją Tenį (Tenis), Tunis (Tunnis) ar Tanysas (Taniss), kuris atsirado iš Antano. šventasis Antanas ir Vakarų Europoje yra gyvulių, ypač kiaulių, globėjas, o Lasickis mini jį vaidinus tą patį vaidmenį ir senovės žemaičiuose. Kiaulių globėju jį laikė ir rusai, ir estai. Tenio diena yra sausio 17 d., kurią latviai nedirbdavę, o virdavę kiaulės galvą, kad kiaulės gerai eitųsi. Latviai žemės dievybę ir kiaulių dievybę garbindavo prie didžiulių akmenų.

Kremata – paršų ir kiaulių dievas Prūsijoje, jam buvo kūrenamas židinys ir aukojamas alus, liejant jį ant kiaulių.

 

Liaudyje paplitę prietarai, susiję su kiaule

 

* Jei kiaulė pereina kelią – blogas ženklas, diena bus nesėkminga. Čekijoje ir Rusijoje taip pat buvo tikima, kad susitikimas su kiaulėmis pranašauja nelaimę.

* Jei kelią pereina paršavedė su paršeliais, - sėkmės ženklas.

* Jei kiaulė bėgioja aplink kiaulidę įsikandusį šiaudų, laukite audros.

* Jei kiaulė žviegia, - mirtis jos savininko šeimoje.

* Jei žvejas sutinka kiaulę eidamas prie valties, ištiks labai didelė nelaimė. Turėti kiaulės uodegą laive – nesėkmė.

* Jei kiaulę paskersite pirmadienį, jos mėsa verdama smirdės ir reikiamai nepasisūdys.

* Jei kiaulei sušersite alksnio šaka, gyvulys iškarto nugaiš.

* Jei nėščia moteris palies konservuojamą kiaulieną, mėsa suges.

* Jei suvalgysite kiaulės smegenis, tai privers jus gerbti kitų paslaptis.

* Buvo tikima, kad kiaulės kraujas gydo karpas. Karpas dar galima išsigydyti, patrynus jas kiaulės lašiniais.

* Patrynus vaiko galvą į kiaulės nugarą, jis pasveiksta nuo kiaulytės.

* Kiaulės sudegintų kaulų pelenais trindavo dantis, kad juos sustiprinti.

* Kiaulės kepenis duodavo valgyti įkandus žvėrims, o šlapimą – sergantiems nuomariu.

*  *  *

Mindaugas Bartninkas knygoje “Liaudies meteorologija” pateikia lietuvių liaudies pastebėjimų, kaip iš kiaulės elgesio galima nuspėti apie orą.

 

Jei kiaulės vasarą žemę knisa, bus giedra.

Kiaulės anksti sugula prieš gražų orą, iki vėlumo čiaužinėja prieš lietų.

Jei kiaulės trina šonus į tvarto sienas ar kampus, bus lietaus.

Jei kiaulės nealkanos, bet vis tiek žvygauja, bus lietaus.

Jei, pradėjus lyti, kiaulės iš ganyklos bėga tvartan, tai spėjama, kad lis neilgai; jei kiaulės neskuba namo – lis ilgai (šatės).

Jei iš tvarto išleista kiaulė bėga trintis į akmenį – kitą dieną bus lietaus.

Jei kiaulė žiemą knisasi, bus šaltis, jei knisa labai giliai, bus stiprus šaltis.

Jei žiemą kiaulė neša tvartan šiaudus, bus šaltis, jei tai daro vasarą, bus lietaus (Kurtuvėnai).

Kiaulė neša kinį prieš šaltį. Prieš lietų kiaulės nerimauja, voliojasi purvyne, knisinėjasi.

Prieš audrą kiaulės kriuksi, žvygauja, bėgioja ir dažnai bėga ton pusėn, iš kur turi kilti audra.

Prieš sūkurius kiaulės labai kriuksi, kelia į viršų snukį.

Kiaulės žviegia arba kriuksi prieš darganą, neša snukyje šiaudus prieš vėtrą.

Jei kiaulė eina prieš debesį uostydama - bus lietaus. Kiaulės visuomet kasosi prieš lietų.

*  *  *

Prosenovinis tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. šernų, iš kurių vėliau kilo kiaulės, kultas būdingas daugeliui Europos tautų. šaltiniai patvirtina, kad pas mus, kaip ir kitur, kiaulienos valgymas bei aukojimas per agrarines apeigas užėmė svarbią vietą. Apie buvusį mūsų krašte laukinių kiaulių – šernų – kultą kalba jau Publijus Kornelijus Tacitas (I a.): jis nurodo, kad aisčiai nešiodavosi šerno emblemas (statulėles), su kuriomis jautėsi saugūs tarp priešų. Vėlesni rašytiniai šaltiniai mini lietuvių apeiginį kiaulienos valgymą per pavasario šventes bei pradedant žemės darbus ir paprotį aukoti derliaus dievams kiaules bei paršelius. Lietuvoje plačiai buvo paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę ir atlikti skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą. Žemaitijoje ant Kalėdų stalo buvo statomas šiupinys su dubens viduryje kyšančia kiaulės uodega.

Jei kiauliaganiai išsaugodavę kiaulės knyslės kaulą ir vasarą pakasdavę kiaulių ganykloje, tai kiaulės ramiai knisdavusios žemę ir nelįsdavusios į javus. Latvių, estų ir vokiečių Užgavėnės dar turi ryšio ir su kiaulėmis. Latviai ir Prūsijos vokiečiai per Užgavėnes virdavo kiaulės galvą, estai – kiaulės kojas.

Paprotys per agrarines šventes valgyti ir aukoti kiaulieną buvo žinomas daugeliui Europos tautų. Romėnai per kalėdų apeigas aukodavo kiaules derliaus dievams, kaip ir mūsų protėviai deivei Žemynai. Kiaulienos apeiginis valgymas bei kiaulių aukojimas buvo maginė priemonė padidinti žemės derlingumui. Kiaulė simbolizavo lengvą dirvos arimą. Prūsai aukoję kiaules ir žuvis.

*  *  *

Ir pabaigai - būrimas Kiaulės metams, kad visus metus jums nieko netrūktų. Ant lėkštutės padėkite tai, ką ėda kiaulė, pavyzdžiui, kruopų, paberkite pinigėlių, pastatykite stiklinę vandens, įberkite druskos, padėkite gabalėlį duonos, o per vidurį pastatykite žvakę. Tuomet ateinantys metai bus turtingi bei laimingi, o kiaulė patenkinta.   

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"