Paieška Sausis. Gamtos vaizdai ir mintys

Sausis. Gamtos vaizdai ir mintys

Vytautas BAšKYS

 

Kiekvieno metų mėnesio vaizdai ir mintys savitos. Išleistas 2007 m. sieninis kalendorius su dailininkės Dalios Dokšaitės piešiniais „Paukščiai – tarpininkai tarp dangaus ir žemės...“ pačiu pavadinimu nukelia į platesnę nei kasdienė būtis prasmę. Kalendoriuje kiekvienam metų mėnesiui skirta po du paukščius. Parinkta taip, jog pagal pavadinimus (nepažeidžiant gamtos dėsnių) būtų abiejų lyčių atstovai.

Sausyje – žvirblis ir kurapka. Regis paukščių vaizdas slėpiningame rūke nukelia į kitą erdvę, kurioje išnyrantys vaizdai kuria kitokią prasmę. Įsižiūrėk, ir visa tai atrasi dailininkės Dalios Dokšaitės tapytuose paveiksluose, bet dabar jau galėsi patikėti, jog nuo rūko blandos padangėje atsiveria žmogaus sielos buveinė. Menininkė stebi Lietuvos kraštovaizdį, atsirenka jo vaizdus ir apmąsčiusi, lyg nugludinusi juos rūke japonų tradiciniu piešiniu ir savo kūrybos įkvėpimu, iš kupino netikėtumų pažinimo pasaulio atsigręžia į gimtojo krašto padangę.

Minties ir vaizdo junginys kalendoriuje priderintas prie  žvaigždynų. Sausyje – ožiaragis. Gyvenviečių paukščio žvirblio juodas snapas dar rudenį pašviesėjo, dabar pilkas. Ištikus pavojui žvirblis čirškia „tiurr-tiurr. Paukščių pranašystės sako, jog žvirblis mėgsta pasigirti, bet prabangos nesivaiko. Kurapkos - laukų paukštis, žiema priartėja prie sodybų, garsiai kartoja „kirrrek“. Ji visad užbaigia darbą. Mėgsta bendrauti, bet labiau išklausyti.

Stebėti gamtą, pastebėti ir jausti vis kažką naujo būdinga kiekvienam žmogui. Tačiau menininkas sukuria ir padeda permatyti tai, kas įstringa į atmintį. Rūko blandoje gludi tokia erdvi žmogaus sielos buveinė, jog kraštovaizdžio suvokimui prireikia gilaus apmąstymo.

Tokiai sąsajai su žiemos sausio mėnesio tema padeda poeto Roberto Keturakio mintys. Jo kūryba perteikia visą gamą gamtos ir gyvenimo niuansų, įvairiausių sąsajų, pamąstymų, kurie vaizdiniui suteikia ypatingą jautrumą. Taip gyvybės atmirimas žiemą perteikta - „Ateina metas, kai šalta bus beržams - / tiems sniego broliams stovintiems auksiniuos / vasarvidžio vidudienių prisiminimuos”. Tačiau žiema atšiauri - „Kam lemta išliki – išliks. Kam pradingti – pradings”. Fatališkas gamtos likimo dvelksmas - „pūgos ūkimas, vėjo sūkuriai / ir skundas iškankintų medžių“ erdvėje  susisieja su gyvenimo aitra, kuomet pasaulis atrodo baisus ir negailestingas -„Tarytum ašmenys žvilga tikrovė neatlaidi, / išstumdama mus tenai, kur savęs savim nevadiname”. Tokioje gamtos ir gyvenimo pajautoje poetas savitai suvaitoja: „Ne – ne širdį – ne sielą – kažką skauda labai / mielieji jūs mano – mielieji“. Bau, to sielvarto esybėje susilieja gamtos vaizdai ir mintys, suskamba aukščiausia būties gaida, kuri aprėpusi žemiškas godas siekia Visatą. Gyvybės stiebimasis aukštyn, kaip skaidrus ilgesys „supasi beržo viršūnėje / nesutilpęs visatoj”. Bet ir tada, kai būna nejaukiai šalta, vis tiek „Žėri už langų iškeltas / žvaigždynas gruodžio tarp šarmos gėlių”, o „Snieguotoj įlankoj, už švendrių ir ledųjų, / įšalęs luotas kupinas žėručio sniego”.

Kiekvienas metų  mėnuo pagyvina vaizduotę, įkvepia norą stebėti, jausti, pažinti. 2007 m. sieninis kalendorius „Paukščiai – tarpininkai tarp dangaus ir žemės...“ teikia kiekvienam savų pamąstymų.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"