Paieška Baltija mums žada naujienų

Baltija mums žada naujienų

Zenonas BUTKEVIČIUS

           

Kai skelbiama, jog Lietuvoje mažėja gyventojų, lyg ir reikėtų liūdėti. Bet kai paskaitai pasaulio duomenis, imi svarstyti: ar čia gerai, ar čia blogai? Ypač žiūrint aplinkos apsaugos, žemės turtų išsaugojimo prasme.

Ragindami kovoti - ir kovodami - su aplinkos teršimu bei žemės resursų nualinimu mes, atrodo, kovojame su pasekmėmis. Priežastys visai kitos. Jos pasidaro labai akivaizdžios, kai atsiverti Vokietijos pasaulio gyventojų fondo sukauptus duomenis ir išvadas. Taigi turėtume lyg ir džiaugtis - sausio pirmąją Žemės gyventojų skaičius peržengė šešis milijardus 600 milijonų. Prieš šimtą metų buvo keturis kartus mažiau - maždaug pusantro milijardo.

Po šešerių metų mūsų bus jau septyni milijardai, o 2050-aisiais - maždaug 10 milijardų. Žodžiu, burnų skaičius nenumaldomai didėja, kojų - irgi, visus ir visas reikia pamaitinti ir apauti, parūpinti būstą, automobilį ir taip toliau. Ir kad viskas - maistas, batai, būstas, automobiliai kaskart būtų vis šaunesni, geresni, patogesni. Kas visa tai duos? Tikrai ne stebuklingas pasakų stalelis, o žemė-motinėlė, kurios kamaraitėje jau dabar atsirado apytuščių kampų. Europą ir Ameriką ji dar išmaitintų, bet vis geriau gyventi nori ir milijardai Azijos, Afrikos gyventojų. Ir iš jų tos teisės neatimsi.

Taigi esmė - ne rūkstantis kaminas, o mūsiškiai milijardai. Kai nebegalioja ar beveik nebegalioja natūralios atrankos dėsniai, kai žmogaus gyvybė pasidaro šventa, nuo amžių nusistovėjęs gamtos gyvenimo ritmas suplyšta gabalais. Jo nebepataisys nė naujai pasodintas miškelis, nė modernūs vandenvalos įrenginiai, nė daugybė kitų technologijos stebuklų, kuriais šiandien mėginame dangstytis ir tvirtinti, jog viskas bus labai gerai.

Žinoma, pagirtina, kai rūpinamasi švaresniu oru, bet tai yra rūpinimasis tik savo brangiaja sveikatėle. Globaliniai procesai vyksta jau senokai ir jų nebesustabdysime net nugriovę visus rūkstančius kaminus ar į garažus amžiams pastatę automobilius.

*  *  *

Klimato kaitos požymius mes pastebime vis dažniau, bet bene ryškiausiai tie ženklai matomi aukštai kalnuose, kur tarpekliais palengva slenka ledynų liežuviai. Teisybė, reikėtų pasakyti: slinko. Ir dar viai neseniai. Vilniaus keliautojų klubo susirinkime jo vadovas Algimantas Jucevičius demonstravo filmuotą medžiagą apie tas vietas, kuriose maždaug prieš trisdešimtį metų kartu su juo teko būti. Ką pamačiau - nepatikėjau savo akimis: per tokį trumpą laiką sunyko, supleišėjo milžiniški ledynų liežuviai. šiandien ten atsidūręs neatpažinčiau.

Beje, nelabai suprantu, kodėl visi taip susijaudinę dėl klimato šiltėjimo? Gal pas mus kada nors bus taip, kaip dabar kur nors Prancūzijoje ar, blogiausiu atveju, Čekijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje? Aš labiau sunerimčiau išgirdęs žinią, jog artėja naujas ledynmetis, o kur nors šiaurės Lietuvoje, tarkim, Biržų girioje, jau šlaistosi baltieji lokiai... Ot, čia tai bent problemėlė! Ne lokiai, žinoma, o kuras ir labai staigiai brangstančios ar net visai dingusios dujos...

*  *  *  

Na, juokai juokais, bet jei rimtai kalbėsime, tai vertėtų priminti, jog vasario mėnesį Jungtinės Tautos paskelbs oficialų pranešimą apie ekspertų prognozes - kas atsitiks iki šio šimtmečio pabaigos.

Tą raportą rengia žymiausi pasaulio mokslininkai iš įvairių šalių. Išeities taškas neginčijamas - klimatas šyla, ir ta jo kaita nebepriklauso nuo mūsų. Galėtume visai išnykti nuo Žemės paviršiaus, bet ledynai tirps, vandens lygis vandenynuose ir jūrose kils. Teisybė, prieš penketą metų buvo spėliojama, jog vandens lygis pakils vos ne metru. Dabar galvojama, kad blogiausiu atveju pakils tik pusmetriu. Bet ir to užteks, kad iš Ramiojo vandenyno išnyktų žemos smėlio salos, kurias dabar rojaus sodais vadiname. Baltija irgi išsipūs. Vadinasi, pajūrio žemumose turėtų vėl sutyvuliuoti vanduo. Teks tvirtinti, paaukštinti krantus. Jei kalbėsime tik apie mus - nuo Kuršių nerijos iki pat šventosios.

Įdomioje padėtyje turėtų atsidurti Nemuno žemupys, Rusnės sala, visas rytinis lėkštas marių krantas. Na, pylimai, atitveriantys jūrą - ne naujiena. Teks pasimokyti iš kitų šalių patyrimo, tuo tarpu olandams savo pylimus reikės padidinti dar bent keliais metrais. Jau dabar apie 40 proc. Olandijos yra žemiau jūros lygio, ją saugo tik labai aukštos galingos kopos ir daugybė pylimų. O Lietuvoje šiandien gimusieji savo vaikaičiams galės tik papasakoti ar paveiksliukuose parodyti, kaip atrodė gintariniai Baltijos paplūdimiai...

*  *  *  

Kaip jau minėjau, tą penkiolikos puslapių dokumentą Jungtinės Tautos žada paskelbti vasario mėnesį. Kiekviena šalis jį galės pasimatuoti pagal savo kūną ir jau iš anksto galvoti, kas bus ir ką reikėtų padaryti. Teks pasukti galvą ir mums. Nes išeities taškas, atrodo, jau surastas ir suderintas - klimatas neišvengiamai šiltės.

Na, jūros marios mums neturėtų būti labai baisi naujiena. Juk dar visai neseniai milžiniški ledyniniai ežerai tyvuliavo prie Rambyno papėdės, o visa sausuma, kuri nuo čia tęsiasi iki marių ir jūros, buvo gilių vandenų dugnas... Žeimena ir Neris tekėjo į Vyslos upę, Nemuno dar nebuvo, todėl dabar net keista girdėti, jog jis - mūsų upių tėvas. Tėvas, jaunesnis už dukrą...

Tad pradėdami Naujuosius būkime gerai nusiteikę - jei ne mums, tai mūsų mylimiausiems vaikams ar anūkėliams Baltija liūdėti neleis. Bus daug spalvingų įdomybių.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"