Paieška Danguolė KATINAITĖ – KAPOČIENĖ

Danguolė KATINAITĖ – KAPOČIENĖ

 

Gimė Ukmergės rajone. Baigusi Ukmergės 4-ąją vidurinę mokyklą Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. šiuo metu dirba Vilniaus m. S.Stanevičiaus vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. šiais metais pasirodys pirmoji poezijos knyga „Akmenėjantys Paukščių Takai“

 

Paukščių ruduo

 

Buvo liūdnas ruduo,
Tarsi paukščiai išskristų į karą:
Ir koviniai kovai,
Ir taikieji bulvarų balandžiai.
Žemėn krintančią plunksną
Į sūkurį vėjas įvėlė,
Ir mačiau - tavo veidas nubalo.

Buvo liūdnas ruduo,
Ir griežlė kimo užmiesčio pievoj,
Ir falangom per dangų
Girgsėdamos gervės nutolo,
O gegučių vaikai,
Antrąkart pamesti, vanagėjo.

Vėjuos raustančios sutemos
Plunksnos baltumą sugėrė.

Dagiliuk,
Dagiliuk,
Dagilėli, -
Tave man skaudėjo.

 

*  *  *

Keistuolis angelas

 

Keistuolis angelas,
Pamiršęs Dievo rojų
Lig sutemų skaičiavo
Pievos žiedelius...
Tiktai paskui nesupratau:
Jis juokės ar vaitojo,
Pametęs Žemėje
Dangaus raktus...

 

*  *  *

Išvaryti iš rojaus

 

Pasitinka tankmė sąžalynų,
Uždara ežerėlio akis.
Kas mes esam - gal žuvys težino.
štai nutilo - matyt, atpažino,
Nors ir paslėpė veidus naktis.

Iš brūzgynų išėję, iš pelkių
Prijaukinsim peizažą, namus,
Prie vandens - dar netobulą valtį,
Prie sūnaus - pirmo brolžudžio kaltę,
O prie angelo baltus sparnus.

 

*  *  *

Tapę žmonėmis

 

Kažkada,
Kai išbridom
Iš jūros,
Smėlio kopos
Užliejo akis
Ir į akmenį pirmą
Suguro
Išliūliuota
Gelmių paslaptis.

Neregėtas
Padangių žydrumas
Nepakėlė aukštyn,
Likom čia.
Dar ne paukščiai,
Bet jau nebe žuvys,
Tik smiltelės
Dulkėtam delne.

 

*  *  *

Ajerynų svingas

 

Linguoja švelniai
ajerynų stygos.
Net ta liūdnoji -
tavo mylimoji -
per naktį
liūdesio pristigo,
dabar,
žiūrėk,
svinguoja.

 

*  *  *

Neaprėpiamas

 

Pasauli mano,
Savo delnuose
Bandžiau tave priglausti,
Bet kiek daug netilpo:
Aksomo klonis,
Batisto migla,
Viksvynų drobės,
Dobilienų šilkas.

Pavargusi
Vėl ilgesį geriu
Smaragdiniuos šiluos,
Paklystu pienės žiede,
Melodijoj,
Kurią man giedi,
Kai išeities neradus
Pravirkstu.

Aš neaprėpsiu,
Bet mane priglaus
Žalia vėsa,
Ištirpusi beržyne.
Esu ne dievas -
Dėkui tau, dangau -,
O tik dulkėto kelio
Piligrimė.

 

*  *  *

Klaida

 

Keisti ir liūdnai apakę,
Pravirkstam paukščio, ežero, vėjo.
Viešpatie, kiek netekom,
O šitiek mažai reikėjo:
Prie kelio priglust basom kojom,
Akis suvyniot į peizažą.
Dieve, kodėl nežinojom?
Atrodė – vis maža ir maža.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"