Paieška Ar miškus turi kirsti vien kinivarpos?

Ar miškus turi kirsti vien kinivarpos?

Erlandas Paplauskis. Leiskite gamtai būti Gamta, „Žaliasis pasaulis“, 2006 12 14, Nr.43

Vytautas RIBIKAUSKAS

 

Iš tikro, daugeliui gamtininkų ar šiaip svajotojų, ne tik ponui Erlandui Paplauskiui, šūkis “Leiskite gamtai būti Gamta” mielas širdžiai.

Aš taip pat pagalvoju: kaip gera būtų staiga atsidurti laukinės gamtos, kuri buvo, sakykim, prieš tūkstantį ir daugiau metų, prieglobstyje. Kur miškai – tai neįžengiami, kur stepės – tai  margos nuo žiedų. Visur knibžda gausybė žvėrių, paukščių, vabzdžių... Tačiau taip užsisvajojus, sielos gilumoje, nepasiduodantis slopinimui, šnypščia kažkoks bjaurus priešiškas gamtai kipšas: ko gero, atsidūrus tokioje gamtos pasakoje, būtų gera turėti bent degtukų, rūbų, apavo ir kitų buitinių niekalų, be kurių jau neišgyventume, atsargas. Praverstų nors šioks toks, kad ir pats primityviausias šautuvėlis (o kaip gi prasimaitinsi), nes nors, atrodytų, ir aukštus mokslus perkrimtę, vargiai ar greitai sugebėtume patys pasigaminti paraką ir visa kita... Taigi – išvada: gera būtų atsidurti pirmykštėje gamtoje, bet su visa šiuolaikine gyvenimo atributika. Tačiau ar tai įmanoma? Ar ne per didelė Žemės planetoje žmonių populiacija, kad gamta galėtų būti GAMTA?

Ponas E.Paplauskis siūlo nekirsti miškų. Mes visi – už. Tačiau, kad išgyventų tie žmonės, kuriuos maitina miško kirtimas, medienos perdirbimas ir, žinoma, miško atkūrimas, reikėtų pastatyti daugybę kažkokių fabrikų, kurie gamtai kenktų labiau nei protingas miškų eksploatavimas. Paėmus atskirai vieną kurią nors šalį, galima tą problemą išspręsti ir paprasčiau: sakykim, dėl miškų eksploatacijos nutraukimo pragyvenimo šaltinio netekusius žmones išgujant į kitas šalis (beje, Lietuvoje šis procesas labai sėkmingai vyksta), užkariant joms tų žmonių egzistenciją. Jeigu Bavarijoje dideliuose plotuose buvo liautasi kirsti mišką, vadinasi šimtmečius iš to darbo pragyvenusiems žmonėms teko pastatyti gamyklas, įkurti galvijų, kiaulių ar vištų fermas, kas neišvengiamai kenkia aplinkai gal net labiau, nei tų eglynų kirtimas ir atkūrimas. Ar būtina tūkstančius tūkstančių kub. metrų vertingos medienos paversti trūnėsiais ir laukti natūralios medynų kaitos?

Pirmiausia, protingai eksploatuojant tuos eglynus, galima buvo išvengti kinivarpų masinės invazijos ir išlaikyti nepertraukiamą miško augimą toje teritorijoje. Na, jeigu atsitiko taip, kad eglės žuvo, galima buvo sunaudoti brangią medieną, o mišką atsodinti. Norint, kad miškas atsikurtų natūraliai, savaime, žuvusių medžių pašalinimas iš ploto taip pat niekaip tam procesui nebūtų pakenkęs. Juk ant išdžiūvusių eglių kankorėžiai neauga, vadinasi, sausuolių palikimas miško atsisėjimui tikrai negalėjo pagelbėti. Kitas reikalas, Bavarija turtinga, tad turistų pritraukimui (įdomu pasižiūrėti į didžiuliame plote mirusią girią) gali sau leisti didžiulius nuostolius. Bet tas turtingumas pasiektas juk taip pat gamtos sąskaita.

Keistokas autoriaus posakis: “Jei kuri parką, jis turi būti natūralus, sveikas...” Po to, kai pasidžiaugta eglių stuobriais, styrančiais net 3800 ha plote. Ar miręs miškas gali vadintis sveiku? Netikslus ir autoriaus teiginys: “Deja, tokiems eksperimentams mūsų krašte dar neatėjo laikas”.  

Lietuvoje daug saugomų miško teritorijų. Dalyje jų (rezervatai, nacionalinių parkų rezervatinės zonos, rezervatinės apyrubės, kertinės miško buveinės ir t.t.) visiškai nevykdoma žmogaus veikla. Jeigu Paplauskis Lietuvoje niekur nesutiko žmogaus veikla neliečiamo miško, gali atvažiuoti į Dubravos miškų urėdiją (pakaunėje). Čia, Dubravos girioje, plyti 120 ha jau pusę amžiaus žmogaus neliečiama sengirė ir aukštapelkė, kur netrikdomai sava veikla užsiima kinivarpos, ūsuočiai ir kiti žmonių miško kenkėjais apšaukti vabzdžiai bei medieną pūdantys grybai. Ir niekas ant jų galvų nepila pesticidų. Ir tokie žmonių neliečiami kampeliai (žinoma, nedidelėse teritorijose) yra būtini dėl mokslo, dėl pažinimo, rekreaciniais tikslais ir pan.

Autorius taip pat gerokai perlenkia lazdą teigdamas: “Monokultūros bei naudojama chemija seniai juose (miškuose) sunaikino natūralią biologinę pusiausvyrą“. Jau daugelį metų ūkininkaujant Lietuvos miškuose taikomas biologinės įvairovės išsaugojimo principas. Kasmet mažėja plynų kirtimų ir pesticidų naudojimo miškuose apimtys. Girias kertant atvejiniais bei atrankiniais kirtimais užtikrinamas nepertraukiamas augimas. Netgi kertant plynai, kirtavietėse privaloma palikti nustatytą skaičių nenukirstų biologinės įvairovės medžių bei atitinkamas kiekis trūnijančios medienos. Tam tikrais atstumais medžiai nekertami aplink plėšriųjų paukščių lizdus. Atkuriant mišką plynose kirtavietėse, sodinami mišrūs spygliuočių-lapuočių želdiniai. Tad ar verta kalbėti apie didelius monokultūrų plotus?..  Lietuvos miškuose ūkininkaujama sklypiniu metodu, kai miškas kertamas ir atsodinamas ar paliekamas atželti savaime vieno (dalies, jei sklypas didelis) ar kelių (jei sklypai maži) taksacinių sklypų apimtyje. Plynai iškirtus biržę, greta esantį brandų mišką leidžiama kirsti tik po to, kai kirtavietėje susiformuoja miško jaunuolynas. Jeigu medynas kertamas, sakykime, 100 metų amžiaus, tai per ilgą laiką miške susidėsto įvairiaamžių (nuo 1 iki 100 metų) medynų mozaika. Toks įvairiaamžis miškas tinka visiems gyvūnams veistis. O uoksuose perintiems smulkiems paukščiams bei pelėdoms miškininkai kasmet dar pakabina daugybę inkilų. Jei Lietuvoje kai kurių paukščių rūšių populiacijos ir mažėja, tai yra tikrai ne dėl miškininkų veiklos.

Beje, kodėl vis užkliūna tie miškai? Juk gražu būtų, kad vietoj mėšlu kvepiančių ar mineralinėmis trąšomis užpiltų žemės ūkio kultūrų plotų plytėtų margaspalviais žiedais pasipuošusi, kvepianti nektaru ir pilna maloniai dūzgiančių kamanių, spalvotų drugelių bei gražiai čiulbančių paukščių stepė, kad nežiojėtų išeksploatuotų naudingųjų iškasenų (šiukšlėmis apverstos) karjerų kloakos, kad nebūtų dvokiančių didmiesčių, kad...

....Mūsų yra per daug. Dėl to ir negalime laisvai ir laimingai gyventi tarp šimtamečių girių ir žydinčių pievų, nekirsdami pirmųjų ir neardami antrųjų, o tik misdami primityviai susigautais gyvūnais, iškapstytomis šaknelėmis bei gyvendami išsiraustuose urvuose. Žinia, ir labai gausi žmonių populiacija, gali (ir turi) labiau saugoti savo aplinką, gamtai nors šiek tiek leidžiant būti GAMTA.

Tačiau tam nebūtina miškų kirtimą patikėti vien kinivarpoms. Protingai ūkininkaujant, miškas gali būti ir gražus, ir naudingas.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"