Paieška Neišspręsta mįslė - plaukai

Neišspręsta mįslė - plaukai

 

Jei kasryt bent keliolika minučių esi priverstas rūpintis savo šukuosena ir dėl to kartais norisi keiktis, neužmiršk: tai ypatinga privilegija. Iš visų Žemės gyvūnų tik avijaučiams ir žmonėms plaukai auga nesustodami. Net mūsų artimiausi giminaičiai (šimpanzės ir orangutangai) gali išsiversti be kirpyklų- šių giminaičių plaukai paauga iki tam tikro ilgio, pasensta ir iškrenta.

Žmogaus plaukų paslaptis nuo amžių nedavė ramybės smalsių mokslininkų protams. Juk visiškai suprantama: jeigu jau atsirado toks keistas daiktas, vadinasi, kažkam jis buvo reikalingas, o tas kažkas - evoliucija. Kiekvienas ant savo kūno turime skirtingus plaukus, todėl galime atmesti prielaidą, jog tai - atsitiktinumo dalykas. Suaugęs žmogus turi devynių ar dešimties tipų plaukus, kuriuos galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji - tai galvos, antakių ir blakstienų plaukai. Antroji grupė - tai visi likusieji (vyrų barzdos, pažastys, kojos ir kt.). Plaukų storumo ir formos dalykai - tai sudėtingos hormoninės reguliacijos rezultatas, susijęs su lytimi ir brendimu. Panašūs mechanizmai būdingi visiems plaukuotiems gyvūnams.

Nelabai skiriamės vienas nuo kito ir pagal plaukų svogūnėlių skaičių, nes jų turime maždaug po penkis milijonus - tiek pat, kiek ir beždžionės primatai. Esmė slypi kitur - kaip tie plaukai auga. Beveik visiems gyvūnams plaukai auga tik tam tikrą tiksliai nustatytą, užprogramuotą laiką. Kai pasiekia tinkamo ilgio, nustoja augę, pereina ramybės būsenon ir taip snūduriuoja, kol neiškrenta ir vietos neužima jauni plaukai. Būtent dėl to skirtingos gyvūnų rūšys turi skirtingą kailį ir plaukus - švelniai banguojančius afganų kurtų, šiurkščius stiprius arklių ar šiltą baltųjų lokių aprangą. Iš esmės joks žvėris nesuka sau galvos, kad netyčia užmins savo nukarusią plaukų sruogą.

Tuo tarpu mūsų plaukai auga nuolat maždaug po 1-1,5 centimetro per mėnesį. Teisybė, papilvės ar kojų plaukų nereikia pinti į kasas, bet ne dėl to, kad jie neaugtų; jie tiesiog iškrenta ir ima augti nauji. Pavyzdžiui, kojų plaukeliai gyvena maždaug porą mėnesių ir per visą tą laiką nuolat auga. Pažastų plaukai gyvena net pusę metų, tačiau rekordininkai yra vis dėlto galvos plaukai.

Galvos plaukų skaičius daugiausiai priklauso nuo prigimtos spalvos. Apie 140 tūkstančių plaukų turi blondinai; brunetai - apie 105 tūkstančius, rudaplaukiai - apie 90 tūkstančių. Kasdien iškrenta maždaug 50-100 plaukų.

Teoriškai žiūrint atskiras plaukas savo vietoje gali išbūti bent šešetą metų, tai yra pakankamai ilgai, kad užaugtų daugiau nei metro ilgio. Tačiau priklausomai nuo plaukų prigimimo, struktūros, taip pat ir priežiūros, jie gali būti gerokai ilgesni. Manoma, kad pasaulio rekordas priklauso kinei Xie Qiuping, kuri per 31 metus užaugino net 5,6 metro ilgio plaukus.

Mokslininkus senokai domino: kodėl žmonių plaukai tokie keisti. Į darbą įsijungė ir genetikai, kurie konstatavo: reikalas iš tikrųjų labai sudėtingas, nes plaukuotumo reguliavimu „užsiima“ labai daug genų. Kol kas laikomasi teorijos, jog įvyko tam tikra mutacija ir nebeveikia stabdžiai, sulaikantys plaukų augimą, kaip kad, pavyzdžiui, būdinga goriloms ar šimpanzėms. Spėjama, jog ta nežymi mutacija įvyko maždaug prieš 240 tūkstančių metų. Plaukų funkcijos pasikeitimas maždaug sutapo su laikotarpiu, kai pirmykštė žmonija jau buvo „prisijaukinusi“ ugnį. Atsitiktinumas? Greičiau ne.

Plaukai labai praverčia apšildant kūną, bet sykiu yra ir ganėtinai sudėtingas apdangalas. Augdami ir gyvendami jie išeikvoja daug energijos, o tankūs plaukai - dar ir puikiausias prieglobstis įvairiausiems pavojingiems parazitams.

Tad jeigu ugnis suteikė neprastą progą atsisakyti tankių plaukų, atsitiktinė smulki mutacija, pašalinanti plaukus nuo didesnės kūno dalies, galėjo greitai paplisti populiacijoje. Tačiau vis dėlto lieka neaišku, kodėl evoliucijos požiūriu buvo protinga palikti tam tikrose kūno dalyse nuolat augančius plaukus.

šioje vietoje jau prasideda tik teorijos ir hipotezės. Tarp beždžionių labai svarbus bendruomeninio gyvenimo bruožas, net pagrindas yra kutinėjimas. Taip sutvirtinami šeimos ryšiai, taip nustatoma visuomeninė padėtis ir pan. Taigi teorija skelbia, jog žmonių galvos plaukai buvo kuo puikiausias įrankis tai bendruomenės ryšių, padėties formai puoselėti, išlaikyti. Beje, neužmirškime, jog ir šiandien labai gražiai prižiūrimi ir sutvarkyti plaukai dažnai rodo aukštesnę visuomeninę poziciją, o susivėlę, netvarkingi išsyk nustumia į autsaiderių grupę. Beje, tą teoriją patvirtina pačios seniausios statulėlės, kurių amžius - net 23 tūkstančiai metų. Nors „Vilenfordo Venera“ neturi ryškesnių veido bruožų, tačiau jos plaukai rūpestingai sušukuoti, sutvarkyti.

Plaukų reikšmė žmonių visuomenėje dar sykį labai nelauktai pasireiškė maždaug prieš 11 tūkstančių metų. Nors tuo ir sunku patikėti, bet seniau beveik visi žmonės buvo tamsiaplaukiai. Žinoma, visose gyvūnų populiacijose retsykiais pasirodo albinosai, bet jie ilgai neišgyvena, savo sėklos nepasėja. Albinosų pasitaikydavo ir tarp senųjų Afrikos juodaodžių, Australijos aborigenų, nors su baltaodžiais tais laikais jokių kontaktų neturėjo.

Tad prieš dešimtis tūkstančių metų blondinai buvo tik retos gamtos išdaigos. Vienur juos gerbė, kitur - žudė. šiaip ar taip maždaug prieš 11 tūkstančių metų Europoje atsitinka keistas dalykas - blondinų skaičius ima staiga didėti.

Kas galėjo atsitikti? Nors labai tvirtų įrodymų dar neturime, tačiau mokslininkai svarsto štai taip. Pabaigon ėjo ledynmetis. šalia jo sąlygos buvo labai atšiaurios. Vyrai išeidavo į tolimus pavojingus medžioklės žygius, daug jų žūdavo, todėl moteriška bendruomenių dalis buvo gerokai gausesnė. Taigi vyrai buvo labai vertinga prekė ir galėjo rinktis sau ką tik panorėję. Tais laikais dar retos blondinės labiausiai traukė jų dėmesį, todėl gimdė kasmet ir taip perduodavo blondinų geną gana dideliam skaičiui palikuonių. Žinoma, gimdavo ir juodaplaukiai, bet blondinų gausėjo labiau nei seniau - blondinės ir blondinai buvo grobstyte grobstomi.

Ir atsitiko taip, kad maždaug prieš penkis tūkstančius metų Vidurio ir šiaurės Europos regionuose blondinai pasidarė gausesni nei brunetai. Lenkų žurnalo „Przekroj“ mokslo puslapiuose, iš kur ir paimta ši trumpa apžvalga, rašomas dar svarbesnis dalykas:

„Pirmą kartą tai atsitiko dabartinės Lietuvos teritorijoje, kuri dar iki šiol yra šalis, turinti didžiausią blondinų skaičių“.

Kai televizijos „Klausimėlyje“ girdžiu tvirtinant, jog lietuviai išrado Mėnulį, man tas patinka, nors ir nelabai tikiu - savam krašte pranašu nebūsi... Bet kai svetimšaliai tvirtina, jog mūsų žemė po pasaulį pažėrė blondinukes - negaliu atsidžiaugti! Gal dėl to ir žmonija pasidarė tokia protinga?

Nors džiaugtis dar ankstoka. Mat visame pasaulyje blondinai sudaro vos 1,8 procento žmonijos. Taigi mums dar teks iš peties padirbėti...

 

Parengė Zenonas BUTKEVIČIUS
Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"