Paieška Keistenybių ir anomalijų – nors tvenkinį tvenk

Keistenybių ir anomalijų – nors tvenkinį tvenk

Henrikas GUDAVIČIUS

Liškiava, Varėnos raj.

 

Prie Krūčiaus upelio suraudonavo raudonosios plačiataurės. šie gražūs grybai paprastai atsiranda balandžio mėnesį. Taigi turime tikrą pavasario ženklą. Kuo skiriasi koks nors augalo žiedas nuo pavasarinio grybo? Skirtumas, pasirodo, yra esminis. Sausį išdygusi voveraitė yra vis dėlto rudeninis grybas, daugiametės saulutės ar dirvinės našlaitės žiedą irgi gali išskleisti trumpas momentinis atšilimas bet kuriuo metų laiku, nes žiedpumpuriai sukrauti iš anksto, o raudonoji plačiataurė pasirodo tada, kai atsiranda tam tikra teigiamų temperatūrų suma. Tai būna balandžio viduryje ar pabaigoje. Jeigu balandis šaltas, šis gražus grybas pasirodo tiktai gegužę. Bet visada jį nesunku pastebėti, nes tuo metu substrato (pūvančių šakų, kelmų) dar neslepia pavasarinė žaluma… Taigi taip ir yra: sausio šiluma, iškėlusi pavasarinį grybą, atėjo iš gruodžio. šiltas buvo gruodis, grambuolio vikšrai tūnojo komposto krūvose labai negiliai. Tik pajudink žolių ir lapų kaugę, pamatysi daug baltų, riebių vikšrų. Rodos, visai nejudrūs, anabiozės būklėje, bet aišku juk, kad staigiai atšalus, tuoj pat įlystų giliau, kur šilta ir saugu. Vis dėlto veikia įdomus savisaugos mechanizmas.

Tačiau gruodžio pabaigoje pasirodę žiedai jokios išminties nerodo – vasarą šis augalas ar krūmas jau silpnai bežydės. O kam reikalingas žiedas gruodį ar sausį, juk vabzdžių nėra, sėklų irgi toks žiedas nesubrandins. Keisčiausia, kad pražydo mažas mažas bitinės facelijos augalėlis, vos trijų centimetrų aukščio. Ir žiedas mažytis, ir nektaro jame, aišku, nėra. Bet ši keista gyvenimo forma rodo didžiules rūšies galimybes ir labai aiškią strategiją: išaugo ši mažytė facelija iš sėklos, kuri sunoko šią vasarą, taigi čia jau yra antrasis derlius. Pavasarį išdygusi bitinė facelija auga sparčiai, užauga net metro aukščio, tik tada žydi. O šis facelijos egzempliorius, išdygęs rugsėjį, pražydo būdamas vos trijų centimetrų. Kodėl? Turbūt todėl, kad skubėjo sėklas brandinti, juk vegetatyviškai ji nesidaugina… Kai pamatai tokius keistus dalykus, pradedi nebetikėti ką rašo vadovėliai. O jie tvirtina (autoriai nusirašinėja vienas nuo kito), kad bitinė facelija yra vienmetė. Ir tai tikrai yra netiesa. Rudenį sudygusios facelijos, puikiausiai peržiemoja ir žydi vasaros pradžioje, daug anksčiau už pavasarį pasėtas.

Ir vis dėlto šią šiltą žiemą kai kurie augalai bei gyvūnai giliai miega. Didžiausios miegalės, žinoma, yra miegapelės, bet ir baliniai vėžliai nerodo jokių gyvybės ženklų. Gilūs jų takai prie Radyščiaus balų apkritę lapais, o šalia didžiulių šluotelinių viksvų kupstų, kur tikriausiai dumble druni vėžliai, plaukioja dabar dvi gulbės nebylės.

Kai grįžau aplankęs balinių vėžlių buveines, ant pirkios laiptų radau kirstuką mažylį. Gaila žvėrelio. O visai neseniai radijo laidoje “Gamta – visų namai” Zenonas Butkevičius kalbėjo, esą tas mažylis kirstukas per parą sugeba užmigti net aštuoniasdešimt kartų, ir vis tiek suspėja pasigauti sau maisto tiek, kiek reikia. Pavydėtinas darbštumas. Ir gyvenimo strategija! Ir žinok, žmogau, kieno strategija geresnė: balinio vėžlio ar kirstuko, miegapelės ar voverės? šitaip begalvojant paštas atskraidino Felikso Žemulio laišką, o ten parašyta, kad daktarė Eugenija šimkūnaitė atostogaudavo gruodį, kad niekas netrukdytų išsimiegoti… šią niūroką, besniegę žiemą prie tos išminties, matyt, reikia ilgiau sustoti. Ilgiau pamiegosim – ir pamatysim, kad jau diena pailgėjo. Ir pradės mus skubinti pavasariški darbai. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"